Švintant atsidūręs Amsterdamo centrinėje stotyje be tikslo patraukiu kanalų pakrantėmis ir ažūriniais tilteliais. Iki jungiamojo skrydžio – kelios valandos, tad kojų mankšta spėriai išjudina kelioninio mėšlungio pėdsakus. Vaizdas pirmadienio rytą čia labiau primena prieštvaninę Panevėžio autobusų stotį – atliekų kaugės sufleruoja praėjusios nakties siautulio mastą, o flegmatiškai zujanti sanitarinė brigada likviduoja niekšybių įkalčius: nosinaites, prezervatyvus, neaiškias pakuotes. Aikštėje spiečiai balandžių kapojasi dėl trupinio, būrelis paauglių nesėkmingai ieško geresnio kampo asmenukei, o vietiniai buržujai, susėdę prie grakščių kavinės stalelių, gurkšnoja rytinę kavą ar varto laikraščius saulės atokaitoje. Kanalų pakrantes sergi ženklai: „Į vandenį šlapintis draudžiama!“ Ką gi, olimpinių rekordų šiuose vandenyse, matyt, nebus. Po trumpos žvalgybos palieku besipagiriojantį miestą ir perjungiu lėktuvo režimą. Už septynių valandų išsilaipinu Naujajame Amsterdame...

 

Autoriaus nuotrauka

 

Taip XVII a. olandų kolonizatoriai pavadino pietinę Manhatano dalį. Amsterdamo aveniu žingsniuoju rytinio Kolumbijos universiteto korpuso link. Man už nugaros – „Hartley Hall“, kur kadaise Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas ir Williamas Burroughsas bylojo bytnikų bylą. Literatūrą, retsykiais pasibaigdavusią... prokuratūra. 1944 m. rugpjūčio 17 d. (teksto autorius atvyksta beveik tą pačią dieną, tik pavėlavęs 80 metų) Kerouaco pavardė  pateko į „The New York Times“ pirmąjį puslapį: „Kolumbijos studentas nužudė draugą ir paskandino kūną Hadsono upėje.“ J. Keroua­cas ir W. Burroughsas tapo žmogžudystės, kurią įvykdė jųdviejų bičiulis, devyniolikmetis efebas Lucienas Carras, liudininkais. Nelaimėlis Davidas Kammereris, bendrabučio prižiūrėtojas gėjus, savo erotiniais gestais mėginęs suvedžioti jaunąjį Carrą, galiausiai buvo nublokštas į Hadsono gelmes kaip vienakryptis keliautojas¹. Neblogas siužetas filmui? 2013 m. režisierius Johnas Krokidas ėmėsi šios istorijos ekranizacijos (režisūrinis raumuo, deja, silpnokas), kurioje Danielis Radcliffe’as įkūnija jaunutį A. Ginsbergą. Ne itin tiksliame lietuviškame filmo pavadinimo „Kill Your Darlings“ vertime („Nužudyk tuos, kuriuos myli“) pradingsta svarbi konotacija, keičianti reikšmę. Frazė, reiškianti autoriaus kritinį santykį su rašomu tekstu, be sentimentų šalinant  trūkumus, atklysta iš JAV žurnalistų žargono. O juk filmas ir yra apie rašymą. „Nužudyk savyje pūkuotuką!“ – norisi sušukti. Vis dėlto, nors istorijos ekranizacijai D. Radcliffe’o burtų lazdelė nepadėjo, jį pamatyti verta.

Eidami į vakarus (kartu su „Pet Shop Boys“), prieiname universiteto korpusą, besiribojantį su senuoju prekybiniu keliu – Brodvėjumi. Universiteto prieigose teberusena pavasarį vykusių studentų protestų prieš Izraelio veiksmus Gazoje žaizdras. Palestiniečiai, žydų tautos likimas, prarastos žemės. Čia tebestovi skrajučių dalytojai su kufijomis (arafatkėmis), o gatvės žibintai nuklijuoti „Hamas“ pagrobtų įkaitų nuotraukomis: 23-ejų studentas, vos metų sulaukęs kūdikis, jauna fizioterapeutė... Ginčai apie konfliktą nesiliauja, studentai dalijasi nuomonėmis – tiek Izraelio piliečiai, tiek palestiniečių šalininkai. Konflikto priešistorė yra gerokai senesnė nei įvykiai 2023 m. spalio 7-ąją. Nepamirškime, jį kadaise sukėlė išorinės jėgos – Pirmojo pasaulinio karo metais Britanijos imperijai, administravusiai Palestinos žemes, žūtbūt reikėjo karinių resursų, kuriuos iš dalies užtikrino sionistų parama. 1917 m. britai jiems atsidėkojo Balforo deklaracija, kurioje išreikštas pritarimas žydų ketinimams kolonizuoti Palestinos žemes.

Ar esama sąlyčio taškų šiose skirtingose barikadų pusėse? Štai keli jų. Izraelio egzistencija po Holokausto nekelia abejonių, tačiau taip pat akivaizdu, kad palestiniečių žemės buvo brutaliai užgrobtos. Negailestinga priešprieša tęsis tol, kol nebus pasiektas sutarimas grįžti į 1967-ųjų teritorines ribas. Derybos su „Hamas“? Neįmanomos. Ar „Likud“ stumia Izraelį į pražūtį? Neabejotinai. Kaip lengvai į konformizmo spąstus pakliūva knygų neskaitantys politikai, laviruojantys siaurose interesų sferose... Laukiate mano verdikto? Būčiau greičiau Blinkevičius nei Blinkenas, jei keliais sakiniais pasiūlyčiau sudėtingiausio geopolitinio konflikto scenarijų. Vietoj Ariadnės siūlo – gubernatoriaus Ronaldo Storrso citata iš puikios britų istoriko Iano Blacko monografijos „Enemies and Neighbors: Arabs and Jews in Palestine and Israel, 1917–2017“: „Dvi valandos arabų nuoskaudų stumia mane į sinagogą, o po karštligiškos sionistų propagandos esu pasiruošęs priimti islamą.“

 

Autoriaus nuotrauka

 

Niujorkas. Kodėl apie jį? Juk viskas jau pasakyta, aprašyta, apdainuota. Skeptikai šnibžda: „Miestas nebe tas, kainos kosminės, kapitalas valdo.“ Ir ką? Raukšlės kaktos dar nevagoja, todėl ir nesijaudinu. Ne galvoti čia reikia – veikti. Plaukti kartu su miesto srove. Niujorko simbolis – pastoliai. Amžinos statybos, restauracija, inscenizacija. Spektaklis vyksta nuolat: dieną ir naktį, po žeme, viršuje, tarp dangoraižių. Teatras, įtraukiantis visus, net žiurkes. Sirenos – kaip iš kompozitoriaus Edgardo Varèse’o kūrinių – čia dar vienas garsinis fonas. Niujorkas gyvas, kol kinta. Kitaip jis būtų miręs. O ką megapolyje veikti miegapelėms? Jei norisi ramybės, turiu patarimą: važiuok į Čepkelių raistą arba Labanoro girią.

Esu čia, kad miesto grindiniu išnešiočiau tekstą, kad nepradėčiau atrajoti vaizdų asmenukėmis iš „Times“ skvero (jei būčiau Dainius Liškevičius, stovėčiau ant galvos)². Esu čia, nes pažadėjau rašyti plunksnos broliams, seserims (ir visiems anapus binarinių kategorijų), pažadėjau vaikštūnui RoRa³, patyrusiam Niujorką „iš kojos skrydžio“. Rašau tam, kad išgyvenčiau sustabdyto laiko iliuziją, kad išsemčiau atminties tirščiuose suneštas įspūdžių nuosėdas, kad laiko upės sietuvose atpažinčiau savo paties atvaizdą. Viskas galiausiai sugrįžta prie atvaizdo. Jurgio Mačiūno nuotrauka ant mano sienos, kurią išryškino Arūnas Kulikauskas, o mygtuką nuspaudė Jono Meko fotopirštas. Fluxus. Mačiūnas. Jis velniškai spokso iškišęs liežuvį, rodos, praris mane gyvą. Gal ir gerai būtų.

„Are you from a country with a Fluxus president Mr. Landsbergis“ („Ar jūs iš šalies, kurią valdė „Fluxus“ prezidentas ponas Landsbergis?), – vieną vakarą Liucernoje manęs paklausė Niujorko improvizacinės ir elektroninės muzikos guru, kompozitorius ir trombonininkas George’as Lewisas. Ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu... Taip mano biografijoje pasėta Didžiojo obuolio sėkla ėmė ir sudygo. Aš tik nusišypsojau, nors galėjau atsakyti: „In Fluxus We Trust!“ („Išpažįstame Fluxus!“). Nežinau, gal taip ir reikėjo. Štai mūsų kultūrinis eksportas, gerbiamieji ministrai, artistai, kuratoriai (žodį „kuratorius“ siūlau keisti į „rūpintojėlis“). Štai jums nauja politinė darbotvarkė, TS-LKD! Naujas rinkiminis agitpropas vietoj banalių lozungų iš serijos „Dirbame Lietuvai“.

Ir vis dėlto muzika. Jau kitą vakarą per f(l)uksą patenku į festivalio „Time:Spans“ koncertą dailioje „DiMenna“ centro salėje. Vestibiulis mažytis, salės kvadratūra netikėtai nustebina. Groja niujorkiečių ansamblis „Talea“. Programoje vyrauja man dar negirdėtų jaunų kompozitorių pavardės, vienas jų – Uri Kochavi. Jo opusas „dermis“ (2024) – virpantys metalo lakštai, triukšmo stigmos, plyštantys garsų audiniai. Tašistinė garsų tapyba. Galėtum pažiūrėti į Alberto Burri kūrinį „Grande Rosso“ („Didingasis raudonis“) ir išgirsti tą pačią muziką. Virpantį orą negailestingai skrodžia garso pleištas ir chirurgiškai tikslūs dirigento Jameso Bakerio judesiai.

Rugpjūčio 22-osios vakaras. „Alarm Will Sound“. Kitokia estetika, energija liejasi per kraštus. Ekspresija čia yra viskas – gestai, teatrališkumas, su kuriuo gal net kiek persistengta. Skamba Andrew Normano „Try“ – tarsi mažytė drama, kurioje pianistas (kompozitoriaus alter ego) lyg prisukamas mechanizmas nuolat kartoja tuos pačius garsus, it būtų ištiktas rašymo paralyžiaus (writer’s block). Rašymo paralyžius? Gal, bet tai kelia šypseną, nes visi suvokia – A. Normanas tikrai neturi rašymo problemų. Pulitzerio laureatas juk ne iš kelmo spirtas. Vis dėlto festivalis man primena gana tradicinį šiuolaikinės muzikos simpoziumą, kurį laisvai įsivaizduoju kur nors Štutgarte ar Darmštate. Bet ne Niujorke.

Rugpjūčio 24-oji. Festivalio užsakymu parašyto austrų kompozitorės Olgos Neuwirth kūrinio „Black Dwarth“ premjera. Elektronika prilipinta tarytum dirbtinė kūno dalis, protezas, o muzika – banaliausios avangardo klišės, suerzinančios jau po kelių minučių. Situaciją antrajame kėlinyje gerokai pataiso elegantiškas trimitininko ir improvizuotojo Peterio Evanso setas kartu su ansambliu „Yarn/Wire“. Po koncerto tradicinių pašnekesių prie vyno taurių nesulaukiame, žiūrovai sprunka, vos nuaidėjus paskutiniams akordams. Gatvėje garbanė šoka į geltoną kebą: „Bye, I’ll text you later!“ Ar tik iš šitos Obuolio skiltelės neatsiras literatūrinė skiltis?

 

1      https://www.theparisreview.org/blog/2019/06/27/the-queer-crime-that-launched-the-beats 

2      „Performansų cikle „Pasaulio centrai“ Dainius Liškevičius minutę pastovi ant galvos įvairiose pasaulio vietose. Tai yra nuoroda į Atlanto įvaizdį, kuris, būdamas pasaulio centre, jį laiko ant pečių.“ (https://www.letmekoo.lt/artists/liskevicius-dainius). 

3      Rašant šį tekstą, 2024 m. rugsėjo 5 d. netikėtai mirė lietuvių prozininkas, poetas, dramaturgas Rolandas Rastauskas (1954–2024).

 

Tęsinys:

Didžiojo obuolio skiltelė (II). Užrašai iš Naujojo Pasaulio

Didžiojo obuolio skiltelė (III). Užrašai iš Naujojo Pasaulio

Castro, bet ne Fidelis. Užrašai iš Naujojo Pasaulio (IV)