Klasikiniame miesto studijų veikale „The City Reader“ C. Sitte’s Pompėjus aptaria kaip išskirtinai racionalios miesto erdvės pavyzdį, kuriame susipina urbanistinis, topografinis, gamtinis elementai, ir teigia: „Kelionės prisiminimas – šviesiausių svajonių akstinas. Didingi miestai, aikštės, paminklai, kraštovaizdžiai praskrieja pro akis, ir vėl džiugina žavingi ir įspūdingi anksčiau išvysti reginiai. (...) Iš tiesų netrikdomas helėniškų pietų pakrančių lengvabūdiškumas žemutinėje Italijoje ir kiti malonūs kraštai – didžiausios gamtos dovanos, o senieji jų miestai, pastatyti sekant pačios gamtos grožį, sustiprina švelnų ir nenugalimą gamtos poveikį sielai. Tik niekuomet nepajutęs senovinio miesto grožio žmogus galėtų prieštarauti šiai minčiai.“ Apie jausmą, užplūstantį lankant Pompėjus, užsimena ir B. Olsenas knygoje „Sacred Places: Europe“: „Puikiai išlikę Pompėjai lankytojui netiesiogiai leidžia pajusti, kaip atrodytų pasivaikščiojimas senovės romėnų mieste, daugybės jo šventų vietų lankymas.“
Tačiau prieš 2 tūkst. metų sustingdyto miesto „atgaivinimas“ ir miesto kasdienybės įsivaizdavimas, postmodernybės eroje virtęs miesto elementų simuliacijos procesu be referencijos tikrovėje, leidžia kalbėti apie Pompėjų virtimą dar vienu XXI a. simuliakru, greta Knoso Kretoje, Trojos Mažojoje Azijoje, majų miesto Čičen Icos griuvėsių, Egipto piramidžių ir daugelio kitų. Tačiau Pompėjai – ypač raiškus simuliakro pavyzdys, kai miesto vaizdiniai, jų (per)interpretavimas tampa „tikresni už tikrovę“, kadangi galimas paties miesto diskurso tyrimas.
Anot J. Baudrillard’o, dabar „teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma – jis gimdo ją ir (...) šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai viso žemėlapio“. Simuliacijos atveju nelieka vaizdinės atitikties, referentiškumo, nusitrina skirtumas tarp „tikro“ ir „netikro“, „realaus“ ir „įsivaizduojamo“: tikrovės ženklai atstoja tikrovę.
Vienas iš Baudrillard’o išskiriamų keturių atvaizdų tipų yra atvaizdas, neturintis jokio ryšio su realybe – tai grynas savęs paties simuliakras. Vienas tokių simuliakrinių reiškinių gali būti 79 m. Vezuvijaus išsiveržimo palaidoto romėnų Pompėjų miesto vaizdinių sklaida modernybėje.
Pompėjai iki Vezuvijaus išsiveržimo
Pompėjai dažnai klaidingai laikomi svarbiu Romos imperijos miestu. Antikos literatūros šaltiniuose miesto vardas dažniausiai minimas „paraštėje“. Vėlyvosios Respublikos pabaigoje Pompėjai – mėgstama pasiturinčių romėnų vilų vieta, čia buvusi Cicerono rezidencija. Augusto valdymo metu (I a. pr. Kr.–I a. po Kr.) miesto reikšmė augo, Pompėjai tapo svarbiu uostamiesčiu.
Pompėjų aprašymų negalima nė lyginti su svarbių imperijos miestų aprašymais. Panašu, kad britų leksikografas W. Smithas veikale „Dictionary of Greek and Roman Geography“ teisingai pažymi: nėra pagrindo manyti Pompėjus pranokus antrarūšio provincijos miesto svarbą – vis augantį garsą jie įgavo tik po miesto atradimo.
Vezuvijaus išsiveržimas
Išsiveržimas sukrėtė daugelį. Pirmasis įvykiu susidomėjo Tacitas ir paprašė Plinijaus Jaunesniojo papasakoti apie šio dėdės, Plinijaus Vyresniojo, mirtį išsiveržimo metu. Deja, nei Tacito laiško Plinijui, nei pasakojimo apie išsiveržimą neturime, liko tik Plinijaus laiškas.
Plinijus Jaunesnysis nebuvo tiesioginis Pompėjų tragedijos liudininkas; jis liko laukti dėdės viloje, kai šis ryžosi plaukti gelbėti pažįstamų vilų savininkų, patekusių į pavojų. Pirmajame laiške Plinijui labiausiai rūpi dėdės istorija, jo paskutinės valandos ir dėl sunkaus oro kilęs mirtinas astmos priepuolis. Antrajame atskleidžia savo paties ir daugelio kitų iš miestų pabėgusiųjų siaubą ir nežinią. Rugpjūčio 24 dieną apie trečią valandą po pietų prasideda išsiveržimas („Laiškai“, VI. 16; versta A. Maciūnienės): „Dėdė buvo Mizeno mieste ir asmeniškai vadovavo laivynui. Devintą dieną iki rugsėjo Kalendų mano motina parodė jam, kad iškilo debesis, neįprastas ir didumu, ir išvaizda. (...) Dėdė jau buvo beišeinantis iš namų, bet gavo laišką nuo Rektinos, Tascijaus žmonos, išsigandusios gresiančio pavojaus (nes jos dvaras stovėjo kalno papėdėje ir išsigelbėti buvo įmanoma tik laivu): prašė, kad jai padėtų išvengti pavojaus. (...) Ir jau ant laivų pradėjo kristi pelenai, kuo arčiau priplaukdavo, tuo karštesni ir gausesni, jau ir juodos pemzos gabalai, ir apdegę bei ugnies suskaldyti akmenys, jau staigiai pasirodė sekluma ir dėl kalno griūties nepasiekiamas krantas. (...) Tuo tarpu iš Vezuvijaus kalno plačiausios liepsnos ir ugnys liepsnoja į visas puses, o jų žibėjimas ir ryškumas aiškiai matyti naktį. (...) nuo dažnų ir stiprių smūgių namai svyravo ir atrodė tarsi išjudinti iš savo vietos svirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę, tai vėl atsitiesdavo. Po atviru dangumi vėl buvo baisu dėl lengvų, skylėtų pemzos gabalų kritimo.“
Antrajame laiške pasakojama (VI. 20; versta autorės): „Išsiveržimą daugeliu dienų pralenkė žemės drebėjimas, ne toks bauginantis, mat dažnas Kampanijoje. Tiesa, jis naktį šitaip sustiprėjo, kad atrodė, jog visa ne tik juda, bet ir verčiasi. (...) Tuomet galų gale nusprendėme pasitraukti iš miesto; sutikome priblokštą minią, ir nors baimėje visų išmintis buvo panaši, kiekvienas svetimo sprendimą laikė vertesniu už savąjį, ir spaudė bei stūmė mus eidami dideliu būriu. Pasitraukę nuo namų sustojome. Ten patyrėme daug stebėtinų dalykų, daug baimių. Mat vežimai, kuriuos liepėme ištraukti, nors ir lygų lygiausiame lauke, buvo traukomi į skirtingas puses, kad net paremti akmenimis nesilaikė tose pačiose vėžėse. Tuo tarpu išvydome jūrą atsitraukusią ir žemės drebėjimo beveik atstumtą. Krantas išties padidėjo ir daug jūros gyvių sulaikė ant sausų smėlynų. Iš kito kranto juodi ir baugūs debesys, perskrosti virpančių ir greitų ugnies liežuvių, prasiskyrė į ilgus liepsnų pavidalus. Jie buvo panašūs į žaibus, tik daug ilgesni. (...) Netrukus debesys nusileido ant žemės, apgulė jūrą, apsupo ir paslėpė Kaprį, o Mizeną, iš kurio skubėjo, nutolino. (...) Naktis, ne tokia, kai be mėnulio ar debesuota, bet tokia, kai uždaroje vietoje pašalinama šviesa. Girdėtum moterų dejones, vaikų verksmus, vyrų šauksmus. Vieni tėvų, kiti vaikų, treti sutuoktinių ieškojo balsais, iš balsų atpažino. Vieni savo nelaimę, kiti savuosius apraudojo. Buvo tokių, kurie dėl mirties baimės mirties meldė. Daugelis tiesė rankas į dievus, dar daugiau manė, kad dievų nebėra ir pasaulį užklupo ta amžina ir paskutinė naktis. Netrūko ir tokių, kurie pramanais ir melagingais siaubais didino tikrą pavojų. Buvo ir tokių, kurie tikintiems melagingai pranešė, esą viena Mizeno dalis sugriuvo, kita liepsnoja. Netrukus nušvito, tačiau mums tai rodės ne diena, o besiartinančios ugnies apraiška. Tačiau ugnis sustojo kiek atokiau. Tuomet vėl sutemos, vėl pelenai, sunkūs ir gausūs. Juos besikaupiančius vis nusipurtydavome, kitaip būtume po jais palaidoti ir prispausti. (...) Galų gale šis debesis po truputį išsisklaidė, tarytum dūmai ar migla. Pagaliau nušvito saulė, tačiau blanki, kaip būna saulės užtemimo metu. Prieš virpančias akis visa pasirodė pakitę, tarsi sniegu padengta storu pelenų sluoksniu.“
Šie du laiškai – vienintelis išlikęs lemtingo išsiveržimo liudijimas. Vėliau pasakojimų vis daugėja. Romėnų konsulas, graikiškai rašęs II–III a. istorikas Dio Kasijus: „Ir pražudė visus du miestus, Herkulanėją ir Pompėjus, miesto gyventojams būnant teatre. Susidarė tokia gausybė dulkių, jos pasiekė net Afriką, Siriją ir Egiptą, pasiekė ir Romą, pripildydamos orą ir užtemdydamos saulę. Tuomet kilo nemaža baimė, trukusi daugelį dienų, mat žmonės nežinojo ir negalėjo įsivaizduoti, kas nutiko, bet matė, kad visas pasaulis apvirto aukštyn kojomis, kad saulę paslėpė žemėje, o žemę pakėlė į dangų.“
II–III a. autorius Tertulianas Lacijaus miestų pražūtį lygina su Senojo Testamento Sodomos ir Gomoros istorija: „Žemė vis dar kvepia gaisrais, ir jeigu koks nors medis čia sunokina vaisių, jis tegali būti palytėtas akimis, paliestas kitaip pabyra į pelenus.“
Vėliau Vezuvijaus miestai pamažu beveik užmiršti, jų nebemini žymiausi autoriai, nebent reti kronikininkai.
Vezuvijaus miestų atradimo istorija
XVII a. pr. iš naujo susidomima Vezuvijaus miestais, tačiau miesto vaizdinys dar nenustojęs ryšio su tikrove: miestas plėštas, vertingiausi radiniai papuošė Neapolio muziejų, privačias kolekcijas. Tuo metu miesto dalys dar tik sklinda po Europą, atsiranda pirmieji bandymai sekti „Pompėjų stiliumi“, tačiau visi jie dar remiasi originalo ir atvaizdo atitikimu, panašumo principu.
1599 m. kasant požeminį kanalą aptiktos kelių namų liekanos, papuoštos įvairiais piešiniais ir įrašais, taip pat amfiteatro, Izidės šventyklos, forumo, Kapų gatvės liekanos. Atidengus dar kelias freskas netrukus nuspręsta vėl jas užkasti. Galbūt tai buvo cenzūra dėl nuogo kūno freskose, galbūt įžvalga, padėjusi išsaugoti sienų tapybą ateinančioms kartoms, tarp jų ir „hedonistines“ freskas su atviromis erotinėmis scenomis viešnamyje. Tai patvirtintų Priapo, įspūdingo dydžio genitalijomis garsėjusio vaisingumo dievo, freskos likimas. 1819 m. Dviejų Sicilijų karalius Franciskas I Neapolietis su šeima aplankė Pompėjų ekspoziciją Neapolio nacionaliniame muziejuje. Pasibaisėjęs jis nusprendė freską paslėpti, kad teisę ją pamatyti turėtų tik „subrendę ir tvirtų moralinių nuostatų asmenys“, gavę išskirtinį karaliaus leidimą. Tik 2000 m. pagaliau nuspręsta panaikinti beveik visus freskai taikytus draudimus.
XVIII a. viduryje, kasant pamatus Neapolio karaliaus Karolio III Burbono vasaros rezidencijai, atrastas Herkulanėjas, bet jiems neskirta dėmesio dėl sudėtingų sąlygų – 12 m kieto purvo ir vulkaninės kilmės apnašų sluoksnio. Tuo tarpu Pompėjai uždengti tik 4 m purvo sluoksniu, tad netrukus buvo pradėti aktyvūs kasinėjimo darbai, tačiau be aiškios tvarkos ar sistemos: duobės kastos bet kaip, veikiau ieškant naujų eksponatų Neapolio muziejui, nei atliekant topografinius tyrinėjimus.
XIX a. viduryje italų archeologas G. Fiorelli’s nutraukė chaotišką Pompėjų niokojimą ir sumanė tuščias ertmes, likusias suirus žmonių kūnams ir kitiems organinės kilmės objektams, užpildyti gipsu. Tam palankios Vezuvijaus išsiveržimo aplinkybės: miestas ne užlietas lavos, o palaidotas po karštų pelenų, smėlio, smulkių akmenukų ir purvo sluoksniu, labai lengvu, sausu ir porėtu. Šitaip išgauti Vezuvijaus aukų atvaizdai: matome bėgančius, išsigandusius, besislepiančius vyrus, moteris, vaikus, šunį. Matome akimirką kasdienybės: ant stalo gulinčią gipsinę duoną, kiek praviras langines ar sukrypusias duris, gipsinius augalus; dalis jų, kaip vynuogynas greta Pompėjų amfiteatro, dabar atsodinti į senąsias augimvietes. Be to, Pompėjai tapo mėgstama vestuvių vieta, panašia į Trakus ar Rumšiškes Lietuvoje, mieste įrengtos italų mafijos valdomos kavinės, gatvėse pardavinėjami ledai, didžioji dauguma miesto freskų ir mozaikų, kadaise išvežtų į muziejus, atgaivinamos savo pačių kopijų pavidalu, iš atsodinto vynuogyno derliaus spaudžiamas vynas.
Minėti gipsiniai liejiniai ir sustingdytos miesto kasdienybės akimirkos – tarytum ką tik įvykusios tragedijos ženklai. Tai atsispindi ir XIX a. archeologų pranešimuose spaudoje: „Visame mieste aptinkame staigios panikos, laukinio gyvenimo skubėjimo ženklus: Forumo kampe priešais Jupiterio šventyklą susispietę žmonės, vis dar teberemontuojami namai, nauju marmuro sluoksniu dengiamas altorius, nuo sienų nukritę cemento gabalai.“ Juos dar ir dabar atrandame forumo kampe, vadinamajame „Pabėgėlių sode“, – tai viena didžiausių Pompėjų įžymybių. Šiuo metu gipsą pakeitė plastikas, buvo sukaupta nemenka Pompėjų gyventojų kaulų kolekcija; dar apie 150 skeletų rasta už miesto sienų. Atlikti demografiniai aukų tyrimai, atskleidę jų amžių, lytį, sveikatos sutrikimus.
Paaiškėjo, kad daugelis aukų mirė savo pačių namuose, laukdami pelenų lietaus pabaigos, kiti – prispausti stogų ar sienų griūties, dalis užduso dėl sieros garų ar tirštų dulkių, dar kiti mirė nuo bado ar palaidoti gyvi vietose, iš kurių užkirsti visi išėjimai. Apie paskutinių valandų atmosferą mieste iškalbingai byloja ir tai, kad dažniausiai randamos skeletų grupės, taigi mirdavo visi šeimos nariai, susibūrę draugėn.
XX a. atnaujinti ir Herkulanėjo kasinėjimo darbai. Daugelis viešų ir privačių pastatų, forumo statinių kompleksas vis dar po žeme, o virš jų – modernus Erkolano miestas.
Pompėjai dabar
Po atradimo Pompėjų šlovė nuolat auga: 1997 m. UNESCO visą Vezuvijaus archeologinį parką paskelbė saugomu pasaulio paveldo objektu. 2008 m. miestą aplankė net 2,6 mln. lankytojų iš viso pasaulio.
Įvairiuose pasaulio muziejuose galima aptikti gausybę eksponatų iš Vezuvijaus miestų. Neseniai Paryžiuje eksponuota visa Pompėjų vila, o Kalifornijos „Getty“ muziejus pagal Herkulanėjo papirusų vilos modelį pasistatė „Getty“ vilą – ją galima laikyti antikinės vilos simuliakru: nors išoriškai bandyta sekti antikos statinio tradicija, tačiau tiek statybos būdas, tiek aprūpinimas moderniomis technologijomis ir ryšio priemonėmis, tiek paties pastatų komplekso funkcija (galerija, edukacinis centras, muziejus, tyrimų institutas) neturi nieko bendra su antikos laikų statiniu.
2007–2008 m. Birmingemo meno muziejus kvietė į ekspoziciją „Pompeii: Tales from an Eruption“. Tais pačiais metais minėtame Neapolio muziejuje veikusioje parodoje eksponuoti dailininkų tapyti Pompėjų griuvėsiai. Vienas žymiausių Pompėjų „atvaizdų“ – K. Brullovo paveikslas „Paskutinės Pompėjų dienos“ (1830–1833).
Atradus miestą, dalis jo freskų ir mozaikų atsidūrė netikėtose vietose: tapo savotiška mada išpjautą iš sienos freską išgabenti už šimtų kilometrų, daugybė Europos monarchų puošė savo dvarus ir vilas Pompėjų radiniais. Dėl bandymo žūtbūt papuošti savo muziejų ar vilą freska, mozaika, nenurodant, iš kur ji paimta, dabar daugybėje Vezuvijaus miestų sienose žioji kiaurymės arba muziejuose laikomų paveikslų reprodukcijos. Kompozicijos ardymas, atvaizdo pritaikymas kitose erdvėse, vėliau neribotas jo reprodukavimas ir pavertimas dizaino elementu – miesto vaizdinio virtimo simuliakru pavyzdys.
Pompėjų įvaizdį sutinkame ir netikėtomis aplinkybėmis, kai, rodos, nėra tiesioginio ryšio su pačiu miestu, – tai taip pat leidžia kalbėti apie simuliakrinio pobūdžio atvaizdus. Garsieji „Tiffany“ šviestuvų gamintojai sukūrė „Pompeian Mosaics Collection“, įkvėpti miesto mozaikų. Tačiau mozaika – tai grindų danga, kambario kaip visumos dalis, išimta iš savo vietos ir pakabinta muziejuje ant sienos, dabar tapo šviestuvo apdangalo modeliu. Spalvų kataloge galima rasti ir vadinamąją „Pompėjų raudonąją“ spalvą, aptinkamą daugybėje miesto freskų. Neseniai ši spalva taip pat sukėlė dviprasmę situaciją: pasirodo, dauguma freskų antikos laikais buvusios geltonos, o tą ypatingąją spalvą įgavusios dėl dažų sąlyčio su dujomis, kilusiomis iš ugnikalnio. Taigi demaskuotas sąryšio su tikrove trūkumas.
Pirmojoje „Cambridge Latin Course“ knygoje lotynų kalbos pradmenų mokoma pasakojant menamo Pompėjų gyventojo Liucijaus Cecilijaus Jukundo istoriją imperatorių Nerono ir Vespasiano laikais. Knyga tokia populiari, kad anglakalbiai studentai, lankydamiesi Pompėjuose, dažnai ieško Liucijaus namų.
Grožinės literatūros lentynos irgi „pilnos Pompėjų“, jiems skirta daugybė romanų. Bene pirmasis ir populiariausias – britų politinio veikėjo ir rašytojo E. Bulwerio-Lyttono istoriografinis romanas „The Last Days of Pompeii“ (1834), sulaukęs daugybės adaptacijų, ekranizacijų. 1877-ųjų spektaklyje Londone norėta „atkurti“ net Vezuvijaus išsiveržimą, žemės drebėjimą ir įspūdingą romėnišką fiestą, tačiau premjeros metu žemės sudrebinti nepavyko, ugnikalnio išsiveržimą turėjęs sukelti mechanizmas nesuveikė, pusiausvyros neišlaikę akrobatai krito žemyn, patirtas visiškas fiasko. Vien itališkų knygos ekranizacijos versijų yra bent penkios, trys – britų, vokiečių, ispanų ir t. t. R. Harriso 2003 m. bestseleris „Pompėja“, kuriame įpinti ir Plinijaus Jaunesniojo laiškų fragmentai, išleistas, beje, ir lietuvių kalba. Žinoma, yra ir daugybė kitų literatūrinių bandymų interpretuoti Pompėjų temą: vieni jų pagrįsti archeologiniais tyrimais, kiti balansuoja ties absurdo riba ir kuria beveik nieko bendra su realiu miestu neturinčius jo simuliakrus.
Ir televizija naudoja Pompėjų įvaizdį: 1971 m. dienos šviesą išvydo britų humoro serialas „Up Pompeii!“ ir iškart sulaukė didelio pasisekimo; miestas vaizduojamas vienoje animacinio serialo „Simpsonai“ serijoje, BBC dramos „Doctor Who“ dalyje. Yra net Pompėjams skirtų kompiuterinių žaidimų: „Darkest of Days“ užduotis – pabėgti iš degančio po ugnikalnio išsiveržimo miesto ir išgelbėti mistinį personažą „Laiko tėvą“. Miesto simuliakrinių vaizdinių naudojimas kartais virsta tikru absurdu, tarkime, JAV įsikūrusio Buscho atrakcionų parko Europos dalyje veikia atrakcionas, pavadintas „Pabėgimu iš Pompėjų“, kurio metu lankytojai vežiojami po degantį „Pompėjų miestą“ ir galų gale paleidžiami staigiai žemyn.
Pompėjų vaizdinių galima aptikti ir muzikoje, pradedant nuo klasikinės, baigiant sunkiuoju metalu. Žinoma istorija apie W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“: esą prabėgus dvidešimčiai metų po apsilankymo Pompėjuose, 1769 m. ją parašyti įkvėpė ten matyta Izidės šventykla. 1971 m. britų roko grupė „Pink Floyd“ surengė koncertą Pompėjų amfiteatre. Britų rokeriai „Siouxsie and The Banshees“ išleido tragedijos įkvėptą singlą „Cities in Dust“ (1985), grupė „Nova Mob“ sukūrė roko operą „Last Days of Pompeii“ (1991).
Taigi Pompėjai atsiskleidė kaip vienas ketvirtojo tipo Baudrillard’o simuliakrų pavyzdžių, kai atvaizdas priklauso nebe regimybei, o simuliacijai, nebeturi tiesioginio referento tikrovėje. Atrasto miesto vaizdiniai ir jų perinterpretavimas taip nutolsta nuo pirminio objekto, kad tampa „tikresni už tikrovę“. Prarasto ir ieškomo miesto įvaizdis įvairiausių rūšių diskursuose tampa svarbus būtent dėl pačios prarasties, o iš naujo jį atradus, miesto vaizdiniai tuoj pat perimami ir inkorporuojami į (masinės) kultūros terpę, kol galų gale tampa realesni už patį miestą, nebetenka ryšio su savo pirminiu modeliu ir įgyja savarankišką būtį, taip sukurdami daugialypį „pompėjiškąjį“ diskursą.