Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Pasaulinę „Otelo“ premjerą laistėme restoranėlyje „Al Colombo“ Carlo Goldoni’o teatro kaimynystėje. Vilniaus premjeros nelaikėme pasauline, nes namai retam vienkiemio fermeriui atstoja pasaulį – tradiciškai gera ten, kur mūsų nėra. Tą vėlų naktin grimztantį vakarą Venecijoje buvo, oi, kaip gera: ir tostai, ir dainos, ir vikrių kelnerių straksėjimas, ir netgi niūriojo mūsų genijaus atitirpimas iš liūdinčio rūpintojėlio į besišypsantį. Akį traukė akiniuotas artistiškas italas, tiksliais plaštakos judesiais reguliuojantis šurmulio eismą. Triukšme, bet ne chaose plaukė generolo Vlado Bagdono flotilė – spektaklyje lietuviškų vienkiemių geldos.

 

Rolandas Rastauskas su Domenico Stanziani’u. Nuotrauka iš asmeninio archyvo 2022

 

Užstalė vis dėlto ne mano žanras, tad nutaikęs momentą, kai visi buvo jau apkabinti ir išbučiuoti, išslinkau laukan. Ir ten manęs laukė pirmas netikėtumas: Venecijos rūkas kovo naktį buvo pavertęs neperregima vata, ištrynusia bet kokius orientyrus. Tikimybė atsidurti kanale tapo visai reali! Antras netikėtumas šią tikimybę tik padidino: palto kišenės pasirodė nežmoniškai sunkios, išsyk privertusios prisiminti upėn brendančios Virginios Woolf akmenis tose pačiose apsiausto vietose! Tik šį kartą tai buvo Nekrošiaus prodiuserio Aldo Miguelio Grompone’s raktai, užrašų ir telefonų knygutės, vizitinių albumėlis (kas bepažiūri į vizitines?), regis, netgi išpampusi piniginė. Visi jo galios svertai atsidūrė mano rankose. Reikėjo nedelsiant ką nors daryti. Trečią netikėtumą turbūt nujaučiat: neradau kelio atgal. Išnykusiame erdvėlaikyje viešpatavo neviltis. Ir tada viename iš tamsių langų sužibo blausi spingsulė. Vilkas lietuvis prispaudė snukelį prie stiklo: smuklės kampe kvasino, deja, ne Goldoni su Mastroianni’u, o pagyvenę vietos kandžiai, gyvenimo apkandžiotais veidais. Jie vis dėlto įsileido nelaimėlį vidun ir, išklausę vargo litaniją, pasielgė krikščioniškai: paėmė vilkelį už rankovės ir atvilko prie „Al Colombo“. Ten užstalė jau buvo praretėjusi, Aldo, prigludęs prie vėl nuliūdusio rūpintojėlio, audė naujus verslo planus. Beliko atkeisti paltus ir panirti rūkan kiek prašviesėjusiame labirinte. Viena kišenė buvo kiaurut kiaurutėlė.

Ir štai aš po dvidešimt vienerių metų stoviu prie „Al Colombo“ durų, netgi ryžtuosi įžengti vidun: restoranas atrodo erdvesnis, prašmatnesnis, gausūs paveikslai ant sienų primena garsiąją „Antico Caffè Greco“ Romoje. Regis, tiek žalos Venecijai atnešusi pandemija čia praėjo pro šalį. Mane pasitinka žilas akiniuotas džentelmenas, kuriam perpasakoju jūsų skaitomos istorijos santrauką, baletomanų ir operomanų vadinamą sinopsiu. Jis bemat pagyvėja, pakelia rankas į dangų ir sušunka: „Otello! Quel famoso lituano! Quel celebre lituano!“* Jo ranka jau tiesiasi prie baro lentynos, išgriebia šampano butelį, kamštis iššauna nelyg Otelo laivo patranka. Tą salvę girdi visa Venecija, girdi ir visa Šiluva su jos gyvaisiais ir mirusiaisiais. „Į jojo sveikatą!“ – sako „Al Colombo“ šeimininkas Domenico, lygiai prieš dvidešimt ir vienerius metus reguliavęs eismą mūsų popremjeriniame baliuje. Mes susidaužiame – Venecijos stiklo aidas skrieja įkandin kamščio salvės. Ta pačia trajektorija.

* It. Tas garsus lietuvis.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.