Nukentėjusiųjų apžiūra

 

Tai buvo niūrūs ekonominės krizės laikai, 2009 ar 2010 metai. Anksti ryte, dar prietemoje, ėjau per kiemą ir staiga tapau keisto įvykio liudytoju: mėsą vežantis automobilis užkabino daugiabučio namo karnizą ir kažkoks mėšlas nuo jo atplyšo.

Iš kabinos iššoko aukštas tvirtas vyras su kabliu rankoje. Krūptelėjau, nes buvo daug rimtų priežasčių: aplinkui nė gyvos dvasios, vyras stambus, tamsiais drabužiais, kepurė su snapeliu, akys primerktos, o rankoje mėsos kablys.

Jis stovėjo ir žiūrėjo į apgadinto namo atbrailą, paskui į mane. Aš stengiausi nežiūrėti į atplyšusį mėšlą, nes, šiaip ar taip, vyro rankose kablys, o mano – tik vėjas.

Kokios mintys sukosi jo galvoje, negaliu pasakyti. Jis priėjo prie automobilio galo, pravėrė šaldytuvo duris, atsisuko dar kartą į mane, nužvelgė nuo galvos ligi kojų ir, įmetęs mėsos kablį į vidų, uždarė duris. Paskui paklausė:

– Ar čia gyveni?

– Taip, – išspaudžiau.

– Palauk.

Tiesą sakant, norėjau bėgti neatsisukdamas, bet tokiais atvejais visada prisimenu Loto žmoną, ir kojos virsta druskos kolonomis.

Jis grįžo iš kabinos, ištiesė popieriaus lapelį:

– Čia mano telefono ir sunkvežimio numeriai. Pranešk, kam reikia.

Sėdo ir išvažiavo.

Buvo niūrūs krizės metai, daug žmonių dingdavo be žinios. Žiūrėjau į apgadintą daugiabučio atbrailą ir negalėjau suprasti, kad toks bjaurus daiktas gali būti gražus ir kur slypi šis nepakartojamas grožis.

Sigitas Parulskis. Šiaurės miestelis, Vilnius, 2009