Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

B. Tarvydo nuotrauka, 1962. KPCPB

 

Buitis kartais mistiškesnė ir užu būtį. Pamenu, kaip 2019-ųjų rudenį 5 val. ryto su kelionės Berlynan part­neriu Remigijumi T. buvome gana kruopščiai tikrinami rūstokų Palangos oro uosto vyrukų. „O kur aifonas?“ – paklausiau dėžutei atriedėjus. „Liko namuos, Alzheimerio pusėje“, – atsakė dėžutė. Tada prisiminiau, kaip iš tokios pat dėžutės ant to paties apžiūros ritininio stalo pradingo maskviečiui Vladimirui S., Kempinskio aukciono šefui, priklausęs roleksas. Išsikūnijo, ir tiek žinių. O štai šią vasarą prisėdau ant suoliuko priešais batutus ir F-1 trasą kūdikėliams nugara į Palangos koncertų salę, liaudies vadinamą tablete. Peržvelgiau, kas dedasi „US Open“, lėtai parslinkau namo, o išmaniojo kišenėje neberasta. Išskrido lėktuvėlis. Laimei, mamos vietinis veikė: atsiliepė vyriškas balsas su akcentu. Spėjau. Dar niekad taip palaimingai nedėjau į svetimą delną briuselišk(i)ų eurų. Prancūzijos revoliucijos triados (pranc. Liberté, égalité, fraternité) paskutinįjį sandą gelbsti tradicines vertybes išpažįstantys paprasti žmonės su vaikais.

O štai vos prieš keletą dienų šalčio surakintame Vilniuje lydėjau draugą su angliška kepe į jo dukters nuomojamą butą Bokšto gatvėje, Römerių namų kieme už garsiųjų vartų, atveriančių vieną gražiausių senamiesčio vaizdų. Draugas tik iš trečio karto „nulaužė“ laukujų kodą, tada uodėme šviežius laiptinės dažus, po akimirkos atsidūrėme aukštalubiame bute su drožtinių baldų salelėmis – tokį man kadaise gviešėsi suprojektuoti Valdas Ozarinskas: „Bus bálta, ir nieko daugiau!“ Ten atkakome surinkti skalbinių nuo džiovyklos, greit apsisukome ir... įstrigome. Virtome sukučiais ieškodami ką tik delne laikytų automobilio raktų. Net Skotland Jardas nebūtų geriau iššniukštinėjęs kadaise garsios restauratorės buto – viskas perniek. Raktai dingo. Raktams nepaskambinsi. Ir staiga draugas, ranka perbraukęs išprakaitavusią kaktą, nevalingai nusiėmė anglišką kepę – raktai iš po jos žlegtelėjo ant grindų. „Įėjęs įmečiau juos kaip išmaldą elgetos kepurėn“, – tepasakė. Galima filmuoti rapidu: Londono bėdžius staiga sumano užsimaukšlinti darbinę kepurę šaltukui paspaudus, ir dangaus mana suskimbčioja ant ledinio šaligatvio. Trūksta tik automobilio. Jaguaro, be abejo. Irgi žėrinčio.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.