Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Visada manydavau, kad klausimai, į kuriuos nėra staigių ir vienareikšmiškų atsakymų, trumpam sustabdo patį žmogaus, daikto, netgi geografinio darinio egzistavimo laiką. Kol ieškai, ką atsakyti į paradoksinį klausimą, esi gyvas, dar žaidime, dar neišspirtas iš vaisingų santykių ir perspektyvų tinklo. Lygiai taip pat gelbstisi ir klausėjas. Tuo galėjau įsitikinti vieną gražią dieną Londone, kai mano šeimininkas, ilgametis Šiuolaikinio meno instituto (ICA) direktorius Billas M. pratarė: „Ruoškis, važiuosim pas dizaino dievą.“ Jis buvo pradėjęs pusrūsio remontą, rengėsi keisti baldus, norėjo autoriteto palaiminimo. Nelyg kareiviai rikiuotėje vienas prie kito prigludusių Islingtono rajono namų šeimininkai tuos už metalinių tvoros virbų žemyn vedančius, kadaise tarnams skirtus apartamentus saugojo it savo akį. Beletažas dažniausiai būdavo nuomojamas, tad pustamsius pusrūsius jau kasdienėms reikmėms retsykiais tekdavo gyvinti ir šviesinti.

 

Stasio Povilaičio nuotrauka

 

Garsiojo Rono Arado dizaino studija buvo įsikūrusi šeimininko niekad nelankytoje vietoje Chalk Farm – šiaurės Londono rajonėlyje, tuoj už Kamden Tauno. Tada, dar laikais prieš GPS, maršrutas būdavo randamas pagal šalia sėdinčiojo ant kelių pasidėtą miesto telefonų knygą primenantį Londono gatvių planą. Trasą rodė mano dešinės rodomasis. Važiavome ilgai, pramonines dykras keitė sandėlių sangrūdos, o netrukus – ir vėl tankiai apgyvendinti kvartalai. Pagaliau privažiavome ant polių iškeltą stiklinį prielipą prie mūrinio pastato, pakilome metaliniais surūdijusiais laiptais, po kuriais tviskėte tviskėjo naujutėlaitis kavasakis. Mus pasitikusi R. Arado sekretorė vizito laiką sutalpino į metaforiškąsias 15 minučių. Priešais driekėsi įvairiausių formų plastikinių bei metalinių kėdžių, fotelių prigrūsta „žarna“ – R. Aradas buvo daug nuveikęs šitų, iš pirmo žvilgsnio banalių baldų koncepcijos perkūrimo baruose, paversdamas krėslą skulptūra ne tik pasturgaliui, bet ir akims, tiksliau, brangios vaizduotės žaismui. Mano šeimininkas vis bandė prisėsti, bet greit sumojo, kad tie nusileidimai tik trumpina vizito minutes.

Nuožmųjį Jasoną Stathamą (tą teigiu iš nūdienos perspektyvos) primenantis architektas ir dizaineris vienintelis kosminio laivo kapsulę primenančioje pailgoje patalpoje be stačių kampų dirbo ne kompiuteriu, o spalvotais pieštukais. „Kokiais vėjais, Billai?“ – pratarė nepakeldamas galvos, mano šeimininkas trumpam susimėtė, bet, pasirausęs švarko kišenėse, paklojo ant stalo iš kažkokio architektūrinio žurnalo išplėštus lapus. „Ką pasakytum, Ronai?“ Delnu išlygino nuotraukas. „Žinai, kiek kainuoja mano atsakymas, Billai?“ – atsiliepė architektas ir pirmąsyk nusišypsojo. Šeimininkas vyptelėjo, stojo nejauki pauzė. Biuro darbuotojai visi kaip vienas žvelgė mūsų pusėn. „Tu niekad negalvojai laikyti bičių, Ronai?“ – mostelėjęs ranka terasos link, lyg tarp kitko paklausė Billas. „Bičių mieste?“ – nesuprato Ronas. „Taip, mieste, tai nauji vėjai, Ronai. Matau daug vietos aviliams.“ Ledai buvo pralaužti. Ir tada jie įsišnekėjo kaip ilgai nesimatę klasiokai, o aš užpakaliu išbandžiau visus eksponatus, sekretorė netgi šliūkštelėjo sulčių. Prabėgo pusvalandis.

Atgal grįžom tylėdami, tik prie pat namų prisiminiau tą vietą, kai Ričardas III dramaturgo, iš inercijos vadinamo Šekspyru, tragedijoje vidury likiminio pasitarimo nei iš šio, nei iš to paklausia savo sėbrų, kuriuos ilgainiui visus pasiųs myriop: „Pas jus anądien Holborno sode, / Atsimenu, mačiau puikiausių braškių. / Prašau jus, liepkite atnešti jų.“*

* Vertė Aleksys Churginas.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.