Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXI)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Gegužės 20 d.

Rytą Milašiaus bute organizuojama televizijos laida: kalbamės lietuvių ir lenkų klausimu, paskui Česlovas skaito keliolika gražių savo eilėraščių. Visa tai užtrunka nuo devintos ryto ligi pirmos. Nuvargęs einu pasivaikščioti. Plantuose1 bene keliolika siaubingų secesinių paminklų. Ne ką geresnis atstatytasis Vivulskio „Žalgiris“, kad ir kiek lietuviui derėtų juo džiaugtis: kryžiuotis po Vytauto kojomis – bene visų neskoningiausias ir komiškiausias dalykas, kokį esu skulptūroje regėjęs (kažkas dar aptaškė jo ranką raudonais dažais!).

Tariausi su Milašiumi aplankyti dar vieną spektak­lį – Wajdos „Antigonę“, – bet pavėlavau į teatrą ir numojau ranka. Anot Milašiaus, nieko nepraradau: Sofoklio tekstas aprūpintas pigutėmis antijaruzelskinėmis aliuzijomis, ir tiek. Vakare penkiese sėdime „Wierzynek“ restorano atskirame kabinete. Česlovas lengvai „įeina į dvarininko vaidmenį“: „Sarna? Kuropatwa? Przecież wiosną to niemożliwe, do sezonu jeszcze bardzo daleko.“2

Kalba sukasi apie Grotowskį, kurio teatro Česlovas nėra matęs. „Ja uważam za słuszniejsze stanowisko Brechta, który mówił, że aktor w każdej chwili musi być w stanie przerwać monolog i zapalić papierosa. Albo stanowisko pewnej pani, która uważala, że jej syn zarabia pieniądze w niepoważny sposób – strojąc miny. To właśnie jest aktorstwo: strojenie min, a nie jakieś tam rytuały, religijne treści, wybebeszanie itd.“

„Czytam teraz Rodziewiczównę. Straszna mentalność. Ona wszystko opisuje tak, jak było naprawdę – szlachta nic nic robi, gra w karty... I jednocześnie, karcąc szlachtę, pozostaje w kręgu tejże mentalności. Pisze, na przykład: za wozem biegło kilka żydow i psów.“

„Spotkałem w Rzymie Nijolė Sadūnaitė. Zapytałem, jak ona dawała sobie radę z czekistami. Odpowiedziała: starałam się przemawiać do ich sumienia. A czy oni mają sumienie, pytam. Odpowiada: mają, ale brudne.“

„Do humorystycznego numeru „Kultury“, który w końcu nie został wydrukowany, napisałem, jak Gied­royc przyjeżdża do wolnej Litwy, przemawia w najczystszym języku litewskim i powiada: teraz przyznam się, że przez całe życie byłem Konradem Wallenrodem. Dałem też inną historyjkę, o wycieczce norwidologów, powitaną na Litwie przez sekretarza rajkomu Ciprijonasa Narvydasa.“3

 

Gegužės 21 d.

Iš ryto neveikiu beveik nieko, tik rašau laišką mamai ir baigiu skaityti Radzevičių. Stipresnė tos knygos vieta – epifanijos, atseit peizažai: bent keli jų visiškai neblogi, ypač skyriuje „Stela“. Bet ir čia krinta į akis vienodumas, amžinai tas pat techninis triukas (litanija), sutrikęs ar išjungtas atrankos mechanizmas. Ne, šis rašymo būdas – ne man. Jis tiems, kurių patirtis atitinka Radzevičiaus patirtį: išėjimas iš kaimo į tarybinį miestą, jo redakcijas ir įstaigėles, pradžioje ne visai vykę, o vėliau vykę bandymai prisitaikyti, alkoholizmas. Tokių, beje, labai daug, ir garbintojų velioniui Radzevičiui nepristigs.

Geto rajone – labiausiai neeilinis šios dienos ir daugelio dienų pergyvenimas: aptinku Remuh sinagogą ir per stebuklą išlikusius renesansinius žydkapius. Juos man rodo šneki lenkė prižiūrėtoja, kuri paskolina jarmulką; reikia pasakyti, neturi nė lašo antisemitizmo. Žydų Krokuvoje šiandien likę bene du šimtai. Antkapiuose iškaltos rankos, susipynusios uodegomis žuvys, gyvatė (daktarui, gydžiusiam Lenkijos-Lietuvos karalius), šunelis (veterinoriui). Atskirai išminčiaus ir stebukladario, rabino Isserleso kapas, ties kuriuo paliekami popierėliai su prašymais; jo nugriauti vokiečiai neišdrįsę – sutrukdęs staigus vėjas ir dar kažkokie gamtos keistumai. Bet iš kitų nugriautų ir suskaldytų antkapių pastatyta „antroji Raudų siena“ – triuškinantis, tragiškas akmeninis koliažas, nenusileidžiąs bendravardei.

 

Gegužės 22 d.

Radijas, sunkus ir nelabai vykęs interview.

Dar interview – ispanų laikraščiui ABC. Paskui viešas pašnekesys su Milašiumi Collegium Novum4 auloje, nuo kurios sienų dirsčioja Kopernikas, Matejko, keli rektoriai ir, rodos, du karaliai. Publikos labai daug (gal apie tūkstantį), ir į lietuvių ir lenkų problemas ji reaguoja gyvai. Salėje telpa ne visi, daugelis sėdi koridoriuje; bet girdėti ir ten.

 

Gegužės 23 d.

Dirbu prie savo eseistikos rankraščio ir šiek tiek vaikščioju.

Milašiaus eilių vakaras (toje pat auloje, kaip ir vakar, tik žmonių kiek mažiau). Beje, „Tygodnik Pow­szechny“ jo kontroversiškas straipsnis, kurį šiandien visi komentuoja. Skaito jis, be ko kito, eilėraštį apie „gražiąją švedę“, atseit Ilzę B.

Prašė paskambinti Lemas5. Tačiau kai paskambinu – sužinau, jog jis serga. Apsilankyti teks vėliau.

Gatvėje perku du numerius „Magazyn Wileński“. Mintys (ir stilistika) ten palyginti blaivios.

 

Gegužės 24 d.

Josifui penkiasdešimt metų. Skambinu jam į New Yorką – perduodu Milašiaus ir savo linkėjimus. „Вечером я выпью с вашими двумя призраками.“6 Paskui šiek tiek laiko praleidžiu Jogailos universiteto bibliotekoje, penktą valandą drauge su Milašiumi duodu interview žurnalui „Arka“, o septintą skaitau savo eiles – vėl auloje, gal trijų šimtų asmenų auditorijai. Pradedu nuo lenkų vertimų į lietuvių kalbą, siūlydamas publikai atspėti, „kas yra kas“: visus – Norwidą, Milašių, Herbertą – klausytojai nesunkiai atspėja.

Po to vakarieniaujame Fiuto7 bute, kur Milašius puikiai skaito į juostą savo poemą „Świat“8 (tai dovana mažam Fiuto sūneliui). Išgeria jis, beje, visai pakankamai ir net ima snūduriuoti. Vis dėlto beveik aštuoniasdešimt metų.

 

Gegužės 25 d.

Rytas Milašiaus bute (jis kartojasi, siūlo man perskaityti „svarbų vieno anglo straipsnį apie Oskaro Milašiaus filosofiją“, kurį siūlė jau vakar). Bet, ką besakysi, stebėtinai mielas ir artimas žmogus.

Tanios imigraciniai reikalai, rodos, tvarkingi (telefone – linksmas jos balsas).

Priėmimas tolimame Krokuvos priemiestyje, barono Konopkos stilingame dvarelyje, kurį universitetui perdavė pradžioje komunistinė valdžia, paskui pats baronas Konopka. Susipažinau su religinga dama, ką tik grįžusia iš ekskursijos į Vilnių („Litwini się nie poddadzą“9). Iš ten į rūsį „Pod Baranami“, kur dainuoja – ir, reikia pasakyti, puikiai – nauja čionykštė žvaigždė Anna Szałapak: patraukli, didžiulio diapazono balsu ir stilistika. Milašius: „A jednak, że można tak śpiewać w końcu dwudziestego wieku – to ogromna nadzieja dla poetów.“10

 

Gegužės 26 d.

Su Milašium pas Błońskius. Anot jo, pavojingiausias laikas žmogaus gyvenime esą „du dalgiai“ – 77 metai: tą ribą jis jau peršokęs.

Prisiskambinu į Vilnių, šnekuosi su mama. Ji, beje, irgi anapus 77 metų ribos.

Šeštą vakaro Česlovas išvažiuoja Varšuvon. Gat­vėje dar sutinkame vilniečių moterėlių ekskursiją: kai užkalbiname jas lietuviškai, siaubo pagautos sprunka į šalį – pasirodo, rusės. Įgąsdino jas sąjūdiečiai, oho!

 

Gegužės 27 d.

Šiandien rinkimai, nuo kiekvienos sienos žiūri arba Mazowieckis11, arba Solidarumo simboliai, arba šiaip jau koks plakatas – pavyzdžiui, „Zachodżże, czerwone słoneczko“12. Knygynų languose Pilsudskis („Myśli, mowy i rozkazy“13) ir stačiai dešimtys leidinių apie Lvovą. Apie Vilnių nieko nėra.

 

1 Bulvarai Krokuvos centre.

2 Lenk. „Stirna? Kurapka? Juk pavasarį tai neįmanoma, sezonas dar labai toli.“

3 Lenk. „Man atrodo teisingesnė Brechto pozicija: jis sakė, kad aktorius turi sugebėti bet kada nutraukti monologą ir užsidegti papirosą. Arba vienos ponios pozicija – ji sakė, kad jos sūnus užsidirba pinigus nerimtu darbu, grimasomis. Tai ir yra aktorystė: grimasos, o ne kažkokie ritualai, religinės prasmės, aistrų gelmės ir t. t.“ „Dabar skaitau Rodzevičuvną [Marija Rodzevičuvna (1864–1944) – lenkų rašytoja]. Klaikus mentalitetas. Viską aprašo taip, kaip iš tikrųjų buvo – šlėktos nieko neveikia, lošia kortomis... O drauge, peikdama šlėktas, lieka to paties mentaliteto ribose. Pavyzdžiui, rašo: paskui vežimą bėgo keli žydai ir šunys.“ „Susitikau Romoje Nijolę Sadūnaitę. Paklausiau, kaip ji atsilaikydavo prieš čekistus. Atsakė: stengdavausi kreiptis į jų sąžinę. O ar jie turi sąžinę, klausiu. Atsako: turi, bet nešvarią.“ „Į „Kulturos“ humoristinį numerį, kuris taip ir nepasirodė, parašiau, kaip Giedroycas atvažiuoja į laisvą Lietuvą, prabyla gryniausia lietuvių kalba ir sako: dabar prisipažinsiu, kad visą gyvenimą buvau Konradas Valenrodas. Daviau ir kitą istorijėlę, apie norvidologų ekskursiją, kurią Lietuvoje sveikina rajkomo sekretorius Ciprijonas Narvydas.“

4 Vienas iš Krokuvos universiteto pastatų.

5 Stanisławas Lemas (1921–2006) – lenkų rašytojas fantastas.

6 Rus. „Vakare išgersiu su jūsų dviem vaiduokliais.“

7 Aleksanderis Fiutas (1945) – lenkų literatūrologas.

8 Lenk. Pasaulis.

9 Lenk. „Lietuviai nepasiduos.“

10 Lenk. „O vis dėlto, kad galima taip dainuoti dvidešimtojo amžiaus pabaigoje – tai didžiulė viltis poetams.“

11 Tadeuszas Mazowieckis (1927–2013) – lenkų politikas, pirmasis nekomunistas ministras pirmininkas.

12 Lenk. „Leiskis, raudonoji saulute.“

13 Lenk. Mintys, kalbos ir įsakymai.