Iš ciklo „Atminties stalčiai“

× Rolandas Rastauskas

 

Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo

 

Tai buvo ritualas. Mane, iš Palangos keleiviniu autobusu atidardantį dešimtmetį pyplį, senelis pasitikdavo prie Kultūros ir poilsio parko vartų ir pro Chruščiovo laikais suręstus turtingų klaipėdiečių mūrinukus neturtingame amžino pokario mieste išvesdavo prie geležinkelio bėgių – tada jau tiesiu taikymu pėdindavom į stadioną. Stadionas 1964-ųjų Klaipėdoje atrodė kaip Akropolis – visi keliai vedė čionai, kur tūkstantinė dvikalbė minia tuoj sveikins ristele ant vešlios vejos išrisnojančią TSRS B klasės čempionę – vietos „Granito“ vienuolikę. Komandą tada šefavo statybos trestas, kuriame smetoninis senelis, kadaise atstatinėjęs subombarduotus Šiaulius ir globojamas įtakingų draugų, dabar dirbo dispečeriu. Futbolininkai algalapiuose pasirašinėjo kaip mūrininkai, kranininkai ar net inžinieriai – tai buvo vieša paslaptis, kuri nejaudino net kasininkės. Sirgalių miniai (įskaitant ir tą pačią kasininkę, nors moterų stadione beveik nesimatydavo¹) Stasys Krocas, Juozas Žvinakevičius, Zenonas Orbakas, Rimgaudas Simaška, o kiek vėliau Michailas Gusiatinas ir Romualdas Laurinavičius atrodė tikri pusdieviai, kuriems nebaisūs jokie Čerepoveco „Metalurgo“, Liepojos „Zveinieko“, Briansko „Dinamo“ ar Smolensko „Iskros“ spirdžiai. Ypač aršūs būdavo tradiciniai „draugiški“ mačai su Vilniaus „Žalgiriu“ – net sėdėdami vipinėje dengtoje tribūnoje ne tik matydavom, bet ir girdėdavom, kaip bucai atsitrenkia į kaulus ir kokios it iš Elžbietos laikų teatro atkeliavusios skausmo „reprezentacijos“ iškreipia futbolininkų veidus. 

Grįžkime į pradžią. Ką tik pro impozantišką vyriškį su berniuku prašvilpė traukinys, kurio greitis nepakito ir po pusšimčio metų. Prie jų staiga nežinia iš kur – tarytum nepastebimai iššokęs iš traukinio – prisigretino jau įraudęs rusakalbis ir, nužvelgęs draugingu žvilgsniu (ak, tas su niekuo nepalyginamas rusakalbių draugingumas!), žvaliai sušuko: „Tak nadieriom žopu brianskim partizanam!“² – „Nadieriom!“ – pritarė senelis Bronius. Toliau žingsniavome jau trise – futbolas tais laikais buvo svarbiausias visas tautines įtampas ir barjerus anuliuojantis saitas. Stadione visi rusakalbiai buvo, na, gal dar ne „lietuviai“, bet rusų kilmės klaipėdiečiai tai tikrai. Tos dvi valandos sulygindavo graiką ir romėną. Žlugus futbolui Klaipėdoje, žlugo ir tautų draugystė. Drauge su aitriu stadiono prieigose kepamų šašlykų kvapu, alaus puta, ledais ir limonadu visa ta šventė, kuri bent dvi valandas būdavo su tavimi, persikraustė į nepatikimų atsiminimų lygį, kai istorija virsta istorijomis, niekada nebesulimpančiomis į vieną visetą.

1 Stadiono vyrija buvo įtikėjusi, kad moterys tribūnose neša nelaimę.

2 (Rus.) „Tai ištarkuosim užpakalį Briansko partizanams!“

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.