Rolandas Rastauskas. Dunduko trintukas

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

 

Piterio poetas Aleksandras Kušneris, piktų liežuvių pramintas Skušneriu*, viename eilėraštyje aprašinėja daiktų išsidėstymą stalo plokštumoje. Ne, tai ne Gior­gio de Chirico perspektyva, bet vis dėlto: lūždami saulės spinduliai paverčia stiklą melsvu ledu, kažkieno (žmonos? mamos? paties poeto?) ranka pastumia vazelę su tulpėmis ir aguonomis trupučiuką kairiau, taurę su vynu kiek tolėliau, o jau tada tiesiai klausiama: „Tu laimingas? – Ne. – O taip? – Beveik. – O taip? – O taip!“ Tas „o da!“ man priminė daugybę savo gyvenimą gyvenančių smulkių daiktų, be kurių ir manasis atrodytų kitaip. Štai vienos ilgakojės balerinos praėjusiame amžiuje padovanotas trintukas neseniai vėl iškilo į paviršių – tik dabar pastebėjau, kad ji pieštuku buvo užrašiusi „Dunduko trintukas“! Ir diena išsyk nušvito, padėjau trintuką ant palangės priešais, kiek­vieną rytą dabar keisiu jo padėtį laukdamas mažyčio nušvitimo.

O štai draugė skundžiasi neturinti kur dėti nelyg apmirusių daikčiukų kolekcijų: „Žiebtuvėliai ir drambliukai... mama niekur nekeliavo, bet visi draugai ir mes iš visur vežėm... daug prikaupta. O mašinėlės jau mano buvo, iš kiekvienos kelionės parveždavau Mantui prabangų modeliuką 50–60-inių, paskui jie atsidūrė dvare, kur ir liko... Tų tai gaila, bet kažkaip nesugebėjau laiku išsivežti.“

Neliūdėk, Migle, reikia tik atgręžti drambliuką į saulę!


* Rus. „скучный“ – nuobodus.