Agnė Jonikaitė-Stonkuvienė. Miesto istorija viename pastate

Klaipėdos laikrodžių muziejaus pastate susipina skirtingų kultūrų ir tautybių žmonių istorijos.

 

Žemės bankas. Apie 1931 m. 

 

Kiekvieno miesto istoriją atspindi pastatai, bylojantys iš praeities. Laikrodžių muziejaus pastatas stovi jau daugiau nei 200 metų, saugo 8 šeimų, 3 įstaigų ir Laikrodžių muziejaus įkūrimo istoriją. Jo sienos slepia anksčiau čia gyvenusiųjų paliktus simbolius, atskleidžiančius Klaipėdos miesto praeitį ir jo identitetą. Pastato praeitis glaudžiai susijusi su garsia Simpsonų gimine. Atvykę į Klaipėdą iš Škotijos, jie tapo visuomenėje gerbiami ir atliko svarbų vaidmenį miesto gyvenime. Jų gretos sudarė turtingiausių prekybininkų grupę, ji ne tik valdė apdirbamosios pramonės sektorių, laivus ir lentpjūves, bet ir turėjo įtakos miesto valdymui. Ši įtaka keitė vietinių gyventojų kultūrą, o vieno keliautojo įspūdžiai liudija, kad Klaipėda tapo vietove, kurioje žmonės galėjo pažinti britų papročius ir manieras: „Vietiniai gyventojai, prekiaujantys daugiausiai vien tik su britais, taip įsimylėję anos salos papročius, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien tik angliškai; valgoma, geriama, žaidžiama ir linksminamasi vien tik anglišku būdu“ (Vasilijus Safronovas, „Klaipėdos miesto istorijos“). Šios giminės palikimą dabar galime rasti ne tik istoriniuose šaltiniuose, bet ir išlikusiuose Simpsonų valdytuose bei statytuose pastatuose.

Vienas iš jų – Laikrodžių muziejus. 1820 m. Liepų gatvėje, šalia Danės upės, užmiesčio vilą pasistatė Augustas Ludwigas Simpsonas. Iki šių dienų pastatas išlaikė originalią išvaizdą, tik anuomet neturėjo priestato, išorė atrodė gerokai kuklesnė, o už jo nusidriekė angliško tipo sodas.

 

Vaišės klientams Žemės banko sode. Apie 1936 m. 

 

Vilos išvaizda pasikeitė XIX a. pabaigoje, pasikeitus savininkui, kuriuo tapo prekybininkas ir Portugalijos konsulas Alfredas Theodoras Scharffenorthas. Jis ne tik pastatė priestatą ir nedidelį dviaukštį šalia pašto, bet ir norėdamas fasadui suteikti reprezentatyvumo iškaltose vilos nišose įstatė dvi alegoriškas moterų skulptūras. Viena jų laiko inkarą ir antikinio pirklių dievo Merkurijaus atributus (gyvačių apsuktą lazdą, kuri užbaigta dviem sparneliais). Ši skulptūra simbolizuoja laivybą ir prekybą. Antroji moteris, laikanti mašinos krumpliaratį, simbolizuoja pramonę. Iki šių dienų abi skulptūros primena apie čia anksčiau savininko plėtotą verslą. Jis buvo fabriko „A. Scharffenorth & Co.“ steigėjas. Fabrikas gamino klijus iš kaulų, juodus dažus ir chemijos produktus. Vėliau fabrikas tapo akcinės bend­rovės „Union“ dalimi ir buvo vienas didžiausių Klaipėdoje pramoninių darbdavių.

Menkiausios interjero detalės dažnai pasakoja apie pastate gyvenusių žmonių gyvenimus ir jų likimus. Laikrodžių muziejuje išlikęs XX a. pr. parketas primena čia gyvenusios Hirschbergerių šeimos akimirkas. 1907 m. Liepų gatvė, kuri anuomet vadinta Aleksanderštrase, buvo laikoma viena gražiausių Klaipėdoje. Tuo metu viloje apsigyveno bankininkas Johannesas Hirschbergeris su žmona Hedwiga Anna Wilhelmine Katharina Cranz ir 8 vaikais. J. Hirschbergeris už tėvo paveldėtus pinigus viloje įkūrė asmeninį banką, kuris veikė antrame pastato aukšte, o pirmame gyveno gausi šeimyna. Hirschbergeriai gyveno turtingai ir buvo aktyvūs visuomenės nariai. Jie dalyvaudavo įvairiose verslo ir šeimų šventėse, patys mėgo rengti susitikimus. K. Hirschberger išskirtinį dėmesį skirdavo valgiaraščiams – svarbiam elementui kiekviename jų renginyje. Svečiai mėgaudavosi prabangiais patiekalais (jautienos sultinys, žąsų kepenėlių paštetas, aviena, ledai, šakotis ir kt.), kuriuos šeimininkė rūpestingai derino su išrinktais vynais bei šampanais, atgabentais iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Didingas šeimos gyvenimo etapas truko tik 11 metų. Dėl Pirmojo pasaulinio karo ir blogai pasibaigusio sandorio Kuboje šeima prarado didelius turtus – teko uždaryti banką ir parduoti vilą.

Tačiau vos po kelerių metų vilas vėl atvėrė duris ir slogią tylą pakeitė žmonių šurmulys. Čia 1931 m. įsikūrė Žemės bankas kartu su direktoriumi Petru Šernu ir jo šeima. Šio banko veikla smarkiai prisidėjo prie Klaipėdos miesto istorijos. 1923 m. įvyko karinis žygis, per kurį Klaipėda atiteko Lietuvai. Po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos prasidėjo aktyvi politika, skatinanti steigti daugiau lietuvių kultūros įstaigų ir siųsti į Klaipėdą patriotiškai nusiteikusius valdininkus bei darbininkus. Tačiau integraciniai procesai Klaipėdoje vyko sunkiai – nebuvo paprasta pakeisti senas tradicijas ir žmonių nusistatymą krašte, kuriame ilgai dominavo stipri vokiškai įtaka. Todėl Žemės banko tikslas buvo remti Klaipėdos krašto lietuvišką smulkųjį verslą ir padėti didlietuviams įsikurti mieste. O kiek vėliau įsteigta bendrovė „Statyba“ statė darbininkams ir tarnautojams pigesnius namus išsimokėtinai. Iki šių dienų priėjus prie Laikrodžių muziejaus pastato durų, galima įžvelgti inicialus ŽB, primenančius apie anksčiau čia veikusį Žemės banką.

1984 m. buvusi užmiesčio vila ir banko pastatas tapo Laikrodžių muziejumi. Dabar pastato išorę puošia iškaba, kviečianti visus užsukti, susipažinti su pirmaisiais laiko matavimo prietaisais ir išvysti, kaip keitėsi laikrodžių puošyba nuo renesanso iki moderno.