Rolandas Rastauskas. Miłoszo jaunikis

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

Prieš 110 m. (1911 m. birželio 30 d.) Šateiniuose gimė Czesławas Miłoszas

 

Rolandas Rastauskas. Miłoszo jaunikis
Czesławas Miłoszas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Nuotrauka iš Berklio universiteto archyvo

 

Jau nebepamenu, kaip tą alsią 1992-ųjų birželio pradžios dieną atsidūriau Vytauto Martinkaus kabinete Rašytojų sąjungoje drauge su Czesławu Miłoszu ir jo broliu Andrzejumi. Jie buvo ką tik atskridę, kažkaip su jais reikėjo susišnekėti: pirmas ir turbūt paskutinis nobelistas Oginskių rūmuose sakinį dažnai pradėdavo angliškai, o pabaigdavo lenkiškai. Jo pasišiaušę antakiai gyveno atskirą nuo veido gyvenimą. Akys, dar nespėjusios iš naujo įprasti prie kadaise prarasto mylimiausio miesto šviesos, nuolat mirkčiojo. Jis dėvėjo tvido švarką eglute, džinsinius marškinius ir nertą pilką kaklaryšį. Rašytojai paprastai rengiasi tragiškai. Ir tai joks „ėjimas į liaudį“ – niekad jie ne demokratai. O štai Česius visada atrodė kaip tikras amerikonų profesorius, koks, beje, ir buvo. Tą šiek tiek nerūpestingą stilių vėliau nesėkmingai bandė kartoti Brodskis: nuotraukose ir video nuolat matome susiraukšlėjusius švarkus, gerbėjų rankų nelygintus marškinius ir sumazgytus atsitiktinius kaklaraiščius – tai antrų rankų stiliukas, kurį viena jaunystės laikų dizainerė nusakydavo komentarų nereikalaujančiu žodžiu „pataupė“. Kitas jos paminklinis akmuo dar gyvam žmogui irgi skambėjo panašiai: „Neduota.“

Atmintis išsaugojo pauzių ir atsidūsėjimų morzę – vienintelis logiškas žingsnis iš Stalino laikus menančio kabineto vedė į gatvę, į miestą, į vasarą. Man užteko drąsos nieko nelaukiant svečiams pasiūlyti šį maršrutą. Nobelistas tada pirmąsyk pažvelgė į mane kiek atidžiau. Vėliau su Halina Kobeckaite versdamas jam Bazilijonų vienuolyno Konrado celėje vis bijojau, kad nepastebėtų mano nukleištų turkiškų mokasinų, klaikiai nederančių su šliūbiniu, už sovietinio jaunikio talonus pirktu kostiumu, kurį tada dėvėjau turbūt antrąsyk gyvenime. O gal kada Berklyje, savajame „Grizlio kalnelyje“, juos prisiminęs smagiai nusikvatodavo. Prajuokinti tokį velnių priėdusį svečią – ne lauką pereiti.

 

Draugai