Iš ciklo „Atminties stalčiai“

„Labas rytas, šefe! Nusiunčiau pataisytą jums e. paštu, bet ten liko viena froidistinė klaidelė: baristos vardas Mira, o ne... Mirija.:) Nors Mirija skamba gedulingai gražiai.:)“

2024 09 03

 

Mia Wasikowska. Martino Krafto (photo.martinkraft.com) nuotrauka. CC BY-SA 4.0 (creativecommons.org/licenses/by-sa/4.0/legalcode), Wikimedia Commons

 

Bus du viename.

Mane aplankė tranzitinis draugas.

Pasakė: turim valandą, parodyk man ką nors.

Nelyginant šešėliai nuslinkom parku ligi antro tvenkinio, apkalbėdami Prano M., kurį abu puikiai pažinojome, gyvenimą ir mirtį.

Tada Meilės alėja priėjome mano pandeminę kavinę.

Užsakyk, ko širdis geidžia, pasakė tolimas draugas.

Užsakiau toresiuko 2 x 40.

Silpnai, pasakė tolimas draugas.

Padidinau.

Ir staiga, žvelgdamas į nuogą aukštaūgės lieknos mergaitės veidą, klustelėjau:

Per pandemiją čia, regis, dirbo gimnazistės?

Na, atsakė ji, aš jau studentė, dirbau Airijoj.

Korke, neišlaikė kažkas manyje.

Banaliam Dubline, atsakė ji.

Ir staiga prie stalo supratau, kad mes nekalbam apie karą.

Jis pakėlė antakius:

Kaunas, beje, nelauktai antiukrainietiškas, nors skulptoriams darbo duoda.

Monumentalistai lipdo visiems, susijuokiau ir prisiminiau paminklų vertimo brigadą Irane, kuri pasikeitus valdžiai su virvėmis išeidavo į aikštę.

Stojo nejauki pauzė.

O kas bus toliau, paklausiau.

Jis kadaise šaudė, pardon, medžiojo Afrikoj:

Žinai, Rolai, lems jauni pulkininkai, skaitę viską, žinantys, kas yra Beno Afflecko Bornas.

Tas sumautas sumautas sumautas idealizmas, sukirbėjo manyje.

Dar spėjau paklaust barmenės, kuo ji vardu.

Mira, atsakė ji.

Man pasigirdo „Mia“.

Mia’os Wasikowskos dublerė Palangoj!