Šviesios atminties mano vyras Romualdas Lankauskas, iškeliavęs amžinybėn 2020 m., paliko nemenką archyvą. Tvarkydama jį radau keletą tekstų, kuriuos jis, matyt, ketino publikuoti, bet nespėjo... Romualdas buvo ne tik rašytojas, novelės meistras, bet ir dailininkas, surengęs ne vieną personalinę tapybos parodą (iš viso net šešiolika), dalyvavęs per dvidešimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Priklausė dailininkų Individualistų grupei. Tapyti pradėjęs 1961 m., buvo vienas pirmųjų Lietuvoje abstrakcionistų, visą gyvenimą tapęs tik abstrakcijas, realistinis menas jo nežavėjo. Paliko gausią tapybos darbų ir piešinių kolekciją. Jis be galo rimtai domėjosi menais, lankėsi parodose, bendravo su daugeliu dailininkų. Drįsčiau teigti, kad menai ir literatūra buvo vienodo svorio dėmenys jo kūryboje. Todėl net keli iš archyve rastų nepublikuotų tekstų skirti dailininkams – Vincui Kisarauskui, Jonui Čeponiui. 

„Literatūros ir meno“ skaitytojams siūlau tekstą apie dailininkų Broniaus Uoginto ir Bronės Mingėlaitės-Uogintienės vasarnamį Palangoje, Naglio alėjoje. Tai buvo ypatingas to meto kultūrinis reiškinys, menininkų, aktorių, režisierių vasaros susibūrimo vieta. Čia vykdavo įdomūs pokalbiai, ginčai, „kryžiuodavosi špagos“ įvairiais meno ir politikos klausimais (ypač kai vasarnamyje pasirodydavo dažni svečiai Juozas Miltinis su Vaclovu Blėdžiu).

Regina Rudaitytė

 

Tas baltai dažytas medinis namas su nedideliu kiemu stovėjo Palangos pakraštyje, pušynėlyje netoli jūros, bet iš čia Baltijos nebuvo matyti. Nesigirdėjo ir jos ošimo, nors galėjai jausti, kad jūra čia pat anapus kopų, o ta vieta, kur stovėjo baltasis namas, buvo tyki ir rami tais jau tolimais laikais, kai Palanga dar kitaip atrodė.

Čia minima vila priklausė prie išskirtinių nuosavų pastatų. Taip, tai buvo ypatingas namas dėl daugybės priežasčių. Pirmiausia todėl, kad tai buvo ne šiaip sau vietinio gyventojo, bet dailininko Broniaus Uoginto vasaros dienų pastogė, nepanaši į visas kitas, nes nebaigto įruošti medinio namo antrame aukšte buvo dvi dirbtuvės: Uoginto ir jo žmonos Bronės Mingėlaitės – ten jie ir darbavosi atvykę iš Vilniaus ir tapydami savo paveikslus.

Pirmasis ateljė jūros pusėje dažniausiai tapė žinomesnių žmonių portretus, pasisodinęs juos į nelabai dailiai sukaltą medinį krėslą, o dailininkė kūrė spalvingus moterų atvaizdus ant baltų drobių arba poetiškus natiurmortus su ryškiomis gėlėmis.

Kiekvienas jų visada turėjo ką veikti. Abu atstovavo gana skirtingam kūrybiniam braižui pagal tradicinį realizmą ir to meto dailės sampratą, nors Mingėlaitės stilistika buvo labiau šiuolaikiška ir spalvinga. Šeimininkui plušant prie portretų, neretai išsivystydavo ir pokalbiai su pozuojančiu asmeniu. Gaila, kad niekas tada jų neužrašė, juk, ko gero, tai galėjo būti gana įdomūs dialogai, ypač tada, kai Uogintui pozuodavo, sakysim, Palangoje atostogaujantis Miltinis, atlėkęs iš Panevėžio su vairuotoju juoda „Volga“ ir kudlotu šuniuku Arieliu, mat maestro jau buvo tarybinės valdžios ne tik reabilituotas po išvarymo į Vilniaus kino studiją, bet ir pagerbtas, globojamas po plačiai nuskambėjusio spektaklio – Wolfgango Borcherto pjesės „Lauke, už durų“.

 

Bronius Uogintas, „Režisierius Juozas Miltinis“, 1970, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

 

Prie jo senajame Panevėžio dramos teatre, panašiame į kluoną, ir aš buvau truputį prikišęs pirštus. Istorija paprasta: turėjau Vakarų Vokietijoje išleistą puikios W. Borcherto kūrybos knygą su tragiško skambesio pjese apie Antrojo pasaulinio karo pasekmes ir vokiečių kario likimą, parodžiau ją V. Blėdžiui, jis nuvežė Miltiniui, šis ją perskaitė, buvo pjesės sužavėtas, buvęs politinis kalinys Matas Melėnas, žymios aktorės (Dalios – red. past.) Melėnaitės tėvas, pjesę išvertė, ji buvo pastatyta ir greit sulaukė didžiulio pasisekimo. Jos pasižiūrėti žmonės plūdo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš tolimųjų miestų.

Man papozuoti Bronius nesiūlė, galbūt nujausdamas, kad neturėsiu kantrybės ilgai krėsle išsėdėti, be to, gal ir žinodamas, kad manęs tie portretai nejaudina, kadangi man labiau rūpėjo modernizmas, pakankamai svetimas ateljė savininkui.

Tiesa, jis buvo tolerantiškas atžvilgiu tų dailininkų, kuriuos domino modernesnis menas, todėl jo dirbtuvėj kabojo ne vienas kitos pakraipos paveikslas. Jis juos kolekcionavo kaip ir knygas, daugybė jų buvo pirmojo aukšto svetainėje – prieškarinių ir dabartinio laikotarpio leidinių. Nežinau, ar jas skaitė, nes nerasdavo laiko netgi nueiti prie jūros išsimaudyti. Valstietiškos kilmės žmogui labiau rūpėjo darbas ir namo priežiūra.

Kartą ir aš jam talkinau, kai luposi seni namo dažai ir reikėjo kai ką perdažyti lauke, o ten būdavo labai smagu prieš rugsėjo saulę. Atvykęs į Palangą laiko tuščiai neleisdavau, kadangi galėjau rašyti Broniaus žmonos dirbtuvėje jai čia nesant. Rašiau ten noveles, gal ir apysaką „Džiazo vežimas“, nors mano dėmesį blaškė mergina, buvusi gretimam name, ir man vis atrodė, kad ji stengiasi ten būti, žinoma, ne šiaip sau. Bet joks romanas tada neužsimezgė. 

Sykį Broniaus dirbtuvėje čiupau tuščią drobę su porėmiais ir improvizuodamas nutapiau abstrakčią kompoziciją, kurią Bronius ėmė ir pasikabino tarp savo kolekcijos paveikslų, tad ir šiandien ji, galimas daiktas, toje pačioje vietoje tebekaba.

Na, o Broniaus namas iš tiesų buvo ypatingas vasaros metu, kai jame apsistodavo svečiai arba apsilankydavo vasarotojai, atėję pasveikinti šeimininko ir jo žmonos su vardadieniu. Tuomet į vilos svetainę sugužėdavo nemažai sveikintojų, šeimininkų bičiulių, dailininkų ir pažįstamų, tad pasidarydavo gana triukšminga dėl apsilankiusios margos publikos, tarp kurios gal pasimaišydavo ne vien meno gerbėjų, bet ir turinčių įdėmias ausis, o šiems, matyt, reikėjo išgirsti, kas atvirai kalbama ir ką reikia pranešti atitinkamai slaptai įstaigai, besidominčiai, kokios nuotaikos tarp menininkų, ar jie neburnoja prieš tarybų valdžią.

Juk valdžios ausys buvo visur, ji tikriausiai žinojo apie tas laisvamaniškas, nepageidaujamas nuotaikas ir norėjo papildyti turimą informaciją. Tačiau politinio pobūdžio šnekų sambūriuose buvo vengiama, tad turbūt menkai naujos informacijos ir laimėdavo, nors vasarnamis ūžė lyg bičių avilys.

Taigi būdavo toks gana įdomus įvairiausių žmonių sambūris, vyko smagus bendravimas, būdavo negailima ir pasišaipymo dalyvių adresu, bet niekas neblevyzgojo ir oponento neužgauliojo ginčui įsiplieskus ar nepiktai iš ko nors pajuokaujant. Žodžio, kaip sakoma, kišenėje neieškojo nei dailininkas A. Gudaitis (jo vasarnamis stovėjo už kokio šimto metrų), nei tuo labiau J. Miltinis.

Pastarasis po šių arba kitų vaišių, kai jos baigdavosi vėlai vakare, dar apie penktą valandą ryto, gurkšnodamas sausą raudonąjį vyną, imdavosi Ionesco „Raganosių“ vertimo, kadangi tebesitikėjo, kad jam bus leista pastatyti puikią, absurdo teatrui itin tinkamą prancūzų dramaturgo pjesę. 

Deja, tos laimingos valandos vėliau nebesulaukė, nes tarybų valdžia buvo budri, net labai budri, todėl, ko gero, vis įžvelgdavo pjesėje nepageidaujamų aliuzijų į „šviesią brandaus socializmo“ tikrovę.

O vasarnamio, neįruošto, bet nežinia kodėl itin jaukaus, šeimininkas, kuris atvykusiems poilsiauti pažįstamiems niekada nedrįso nesuteikti nakvynės ir sakydavo: „Na, nesirūpinkit, tikrai susiglobosime“, tą globą svetingai ir suteikdavo. Galbūt tokie atviri svečiams namai vieninteliai tebuvo visoje Palangoje, kur apsistoti be jokio atlygio bet kada galėjai, apie pinigus nė kalbos niekada nebuvo.

Svečiai apsilankydavo ir išeidavo iš baltojo vasarnamio, pokalbiai nutildavo, o šeimininkas toliau plušėdavo su teptuku prie portretų. Vieni geriau jam pasisekdavo, kiti ne taip pavykdavo, bet jie šiandien gal turi tam tikrą vertę, nes tai buvo laikmečio ir kai kurių jo asmenybių liudininkai. Nesakyčiau, kad tais portretais tada labai domėjausi, nes buvau kitokios tapybos šalininkas. Ji man atrodė per daug tradicinė ir neišraiškinga, nes neatitiko mano jaunatviško maksimalizmo ir jo padiktuoto skonio, labiau savalaikiškos estetikos sampratos ir tapybos tikslų.

Pokariu Uoginto tapyba buvo kitokia: niūrūs sugriauto Vilniaus įspūdingi, tamsaus kolorito vaizdai, bet toks menas nebetiko prie valdžios optimizmo, tad teko persiorientuoti. O gaila, kad taip atsitiko.

Pagaliau kodėl tie portretai? Kas vertė juos tapyti? Apie tai beveik nepagalvodavau, nors derėjo suprasti, kad jie, matyt, leido Uogintui išvengti vadinamųjų teminių paveikslų pagal socrealizmo kanonus tapymo ir neskirti duoklės komunistinei ideologijai, už kurios propagavimą valdžia neblogai mokėjo. Jis, kaip ir jo žmona Mingėlaitė, rinkosi jiems artimesnį kūrybinės veiklos kelią. Juk reikėjo užsidirbti pinigų pragyvenimui, užauginti ir išmokslinti du vaikus – sūnų ir dukrą, jau neabejingus menui, mat tiek sūnui su jam prigijusio Pūkio vardu, tiek Gintarei paskui teko žengti link dailės.

Jų tėvas, aišku, buvo nemenka priešingybė Liudui Truikiui, kietam ir atkakliam žemaičiui, kaip ir A. Gudaičiui, vasarą išnirdavusiems pajūrio horizonte. Kauno meno mokyklos valdžios po karo išvarytas L. Truikys, šis europinio, o gal ir pasaulinio masto menininkas, buvo paverstas tikru skurdeiva, bet niekam nepataikavo ir nebandė įtikti. Kai būdamas Kaune aplankiau L. Truikį jo būste prie Ąžuolyno, įsitikinau vargana jo egzistencija, kuri pasikeitė tik paskutiniais gyvenimo metais, pagaliau jį įvertinus ir pripažinus. Tada didis menininkas galėjo ne vien blynelius su varške „Tulpėje“ suvalgyti, nes „Tulpė“ (buvusi garsi prieškario „Konrado“ kavinė) dar buvo atnaujinta ir nesunaikinta atkūrus šalies valstybingumą ir „laisvai rinkai“ suklestėjus. Vilniuje to paties sulaukė įžymioji „Literatų kavinė“. O „Tulpė“ kauniečiui buvo istorinė kavinė, joje daugybę valandų yra praleidę iškilūs Kauno rašytojai, dailininkai, žurnalistai, teatralai, kiti meno ir kultūros žmonės, ją būtina atgaivinti. Tai miesto garbės reikalas.

Baltasis vasarnamis, laimei, Palangoje tebestovi turbūt su viskuo – su ankstesnių šeimininkų paveikslais, senų knygų lentynomis ir kukliais anuometiniais baldais kaip praeities ir čia mėgusių lankytis kūrėjų, globojamų svetingų šeimininkų, sambūrio vieta. Tai buvo visiems atviri ir mieli namai. Bet vėliau, kai šeimininko nebeliko, jie smarkiai pasikeitė, ištuštėjo, suprastėjo, prarado savo traukos galią ir jaukumą. Gaila... Taigi laikas jau buvo nebe tas ir namai buvo nebe tie. Derėtų tą jaukią, mūzų kadaise lankytą buveinę bent atminimo lenta ant vasarnamio šono įamžinti.

Ką bemanytum – gražus ir prasmingas tai būtų gestas, išreiškiantis pagarbą mūsų kultūros istorijai, jei dabar tai ir ne itin įprasta. Pagaliau keturių dailininkų šeimai (deja, nė vieno jau nebėra) ir tiems kūrėjams, kurie lankydavosi baltajame vasarnamyje. Mat kultūra prasideda nuo pagarbos jai ir jos kūrėjams, ne kokiems šarlatanams, kaip, deja, neretai atsitinka mūsų įvairių technologijų pažangos ir laisvos rinkos amžiuje, kai viską nulemia komercija ir netikros vertybės, nes neretai taip pasitaiko apsišaukėliams pasitelkus žiniasklaidos reklamą ir bandant visokiais triukais nustebinti nelabai mene susigaudantį žiūrovą. Tai gana įprasta šioje vartotojų ir komercijos epochoje, kai tuščios statinės garsiai bilda pučiant miglą į menu besidominčių akis, kai žaidėjai ne tik tos kūrybos rinkose darbuojasi išsijuosę, visokiais būdais propaguodami savo labai abejotinos vertės prekę, vis kažką instaliuodami lyg patyrę elektrikai, nes tai paprasčiau nei tapyti paveikslą.

 

2019