Iš ciklo „Atminties stalčiai“

Autoriaus nuotrauka

 

Tada niekas nesakydavo „paplūdimio“: pliažo ir tik pliažo. Su tvirtinama prie dviračio nuotraukų planšete jis migruodavo nuo tilto ligi Brežnevo vilos (toliau jau uždrausta zona), ieškodamas geriausiojo kadro, o kadras čia reikšdavo merginą ar moterį, sutinkančią su juo pasimylėti kopose ar tuoj už jų. Vasarą daugybė būstus vasarotojams užleidusių palangiškių išsikraustydavo į sandėliukus ir garažus, kur naktinis gyvenimas galėdavo drąsiai vykti ir dieną.

„Kadrų“ statistika priblokšdavo – na, mažiausiai trys per pamainą, o kartais ir penkios! Mūsų laimės kūdikis nebuvo joks Alainas Delonas – greičiau priešingai, ir tas bruožų kasdieniškumas, tas menkai treniruoto kūno nerangumas moterims, matyt, keldavo vos ne sportinį – nepasakyti „seserišką“ – susidomėjimą: na, pažiūrėsim, ką šitas niekuo neišsiskiriantis, tačiau be galo savimi pasitikintis tipas su fotoaparatais ant pilvo gali! O ir pati fotografija visada buvo erotinis masalas – nieko nauja po saule. Po pliažo saule – taip pat. Objektyvo falas neapvilia.

Prisiminiau jį stebėdamas motiną su paaugle duk­ra – be abejo, fotografuojančias viena kitą besileidžiančios pajūrio saulės fone. Žmogus žmogui jau seniai buvo fotografas, tad nunyko ir pats pliažinės fotografijos žanras – nebeliko tokios profesijos, visos juostų ryškinimo mašinerijos, pagaliau atspaustų nuotraukų it plotkelių vokuose. Sykiu – kontakto su fotografu kaip grožio ir gyvenimo tarpininku, erotinės galios laidininku, iš kartos į kartą perduodamo namų albumo formuotoju. Paplūdimys persikėlė į studiją, į kompiuterines fotografijos programas. Kadrai visi kaip vienas tapo „meniški“. Virto vos ne namų kinu. Kaniūkų Kanais.

Todėl taip netikėta buvo su draugais atsidurti dar veikiančioje Varšuvos fotoateljė, Saska Kempoje, kitame Vyslos krante. Ten elegantiškoji šeimininkė, 83-ejų (!) Celina Osiecka tebesinaudoja analoginės fotografijos metodu: klientų ir klienčių atvaizdus nespalvotuose negatyvuose* ryškina tamsioje kamarėlėje, vėliau padaro keletą bandomųjų atspaudų, o tada „modeliai“ išsirenka patikusius. Fotografijos pieštuku retušuojamos, tad kiekvienas atspaudas iš esmės yra unikalus. Procesas užtrunka savaitę kitą, užtat rezultatu visi patenkinti.

Mums ne itin pasisekė – jau antras mėnuo tebelaukiame nuotraukų, vis prisimindami sunkias studijos lempas, ponios Celinos perstumdomas geriausio rakurso beieškant. „Gal vis dėlto nusivilktumėt tą striukę“, – įsakmiai pasiūlė ji man. Na, ten būta ne striukės, o švarko... Švarko ant kopų smėlio... Prie pat uždraustos zonos...

*Negatyvai kataloguojami abėcėlės tvarka – jų nuo 1968-ųjų susikaupė tūkstančiai.