Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Rolando Rastausko nuotrauka.

 

Vieną tvankią 1979-ųjų gegužės pavakarę varvinau seilę priešais kuklų šriftinį plakatą viešbučio „Rossija“ stende priešolimpinėje Maskvoje. Po kelių dienų ten turėjo koncertuoti Eltonas Johnas¹. Nepatikėsit – tai buvo vienintelis mano matytas to koncerto plakatas imperijos sostinėje. Šalia stovėjo smulkutė raudonplaukė – tada sakydavom „ryžutė“ – su vasarine veik permatoma suknele ir baltais konversais. Žodis po žodžio – įsišnekėjom. Lauren šoko, komponavo ir dainavo prie fortepijono savo tėvų restorane Vankuveryje. Dabar bandė pramokti rusų. Stebėjosi, kad Maskvos gatvėse niekas neprašo išmaldos – tik bernai bemat prisiklijuoja su nepadoriais pasiūlymais. Ilgai ieškojom valgyklos – restoranai tada žiauriai numelždavo užsieniečius. Paskui klaidžiojom krantinėmis, sukorėm tuos ilgus kilometrus, sykį net panešėjau ją ant pečių. Gyvenau medinėje (!) žinomo vaikų rašytojo Jurijaus Kovalio troboje netoli Tagankos teatro. Garsus Maskvos pleibojus Jura kūrė dainas, tapė, drožė, medžiojo ir žūklavo Sibire. Tai buvo tų laikų rusų džentelmeno – būtinai su gitara! – rinkinys. Pirkelėje išnirdavo tatuiruoti jo „kovų draugai“ – kartą maukėm karčiąją su lagerius išgyvenusiu tipu, be vargo pyškinančiu lietuviškus tostus. Ten dar it dyzeliniai varikliai šnopavo šunys ir glaustėsi katinai. Jurą platoniškai buvo įsimylėjęs poetas Arsenijus Tarkovskis – žinia, kieno tėvas. Šį, vieną gražiausiųjų Rusijos vyrų kadaise savo ruožtu buvo įsimylėjusios Achmatova su Cvetajeva. Apokrifas byloja, kad kojos poetas neteko visai ne fronte, o pašautas lipant per tvorą iš meilužės sodo. Vyro pašautas, nors lietuvių kalba kažkodėl nedaro likiminės skirties tarp husband ir man. Tarp муж ir мужчина. Trumpai drūtai – tai, kas tarp mūsų tąnakt įvyko troboje, aprašiau komedijoje „Bermudų trikampis“.

Neaprašytas liko vos vienas siužetas. Po graudaus išsiskyrimo metro stotyje – Lauren turėjo išvykti į Leningradą – kitą rytą nusprendžiau žūtbūt susirasti ją revoliucijos lopšyje. Kasininkė, pajutusi akcentą, atsisakė parduoti bilietą „lenkui“ – lengvi melai žmogų puošia. Bet vis dėlto vargais negalais įsėdau į naktinį ir po svarbiausiose vietose nutrūkstančių sapnų griūties išlipau žvalus kaip niekad – meilei nemiga tinka. Neabejojau, kad ji miega viename iš keliolikos „Inturist“ tinklo viešbučių. Taksistas pirmiausiai nugabeno į šviežutėlį Vasilijaus saloje – ten, kur taip ir nesugrįžo numirti nobelistas². Deja. Tada šovėm centre ir vėl pro šalį. Tada pašaukė seniausias Peterburgo viešbutis „Europa“ (nūnai „Belmond Grand Hotel Europe“) miesto širdyje. Ir toji širdis plakė „ryžutės“ ritmu! Nenorėjau jos žadinti – palikau duryse raštelį su „kur ir kada“. 

Ji skriejo su ta pačia gėlėta suknele Kazanės soboro kolonada it per klaidą nuo savojo būrio atitrūkęs paukštelis. Dar nusivedžiau ją pavakaroti – baltosios naktys jau beldėsi kupolan – su plačiai siauruose ratuose pagarsėjusiais vietos niekdariais. Ji patiko niekdariams. Vėliau nebesusitikom. Kartą, keisdamas lėktuvus Frankfurto oro uoste, „Newsweek“ perskaičiau apie jos bendrapavardės biznį vintažiniais amžiaus pradžios amerikonų džinsais Japonijoje. Didelį biznį, beje. Netrukus gavau laišką iš... Japonijos. Jau nebepamenu, ar atsakiau. Kartą ji man atsiuntė moderniojo šokio istoriją – ta knyga Vilniuje turėjo skaitytojų. Paskutinis akordas bus keistas – jos niekada nebuvo internete. Jokiu pavidalu! Nedrįstu klausti specialistų, ką tai galėtų reikšti. „Viską ir nieką“, – turbūt atsakytų specai. A, dar kažkas paklaus, ar turi nors viena meilės istorija bent menkiausią ateities perspektyvą? Tokia, ačiūdie, tikrai ne.

 

1 https://www.eltonjohn.com/stories/eltons-1979-tour-of-the-ussr-a-look-back?fbclid=IwAR3BHVB5s8iD94vcGvH5pdONLDisTpa2OYkPlG6H1u-9ZYhYsEWh3B8MqK0

2 Turimos omeny Josifo Brodskio jaunystės eilėraščio „Stansai“ eilutės: „Į Vasilijaus salą / aš ateisiu numirt“. 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.