Rolandas Rastauskas. Rolando ragas, arba Autoritetų našta

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Autoriaus nuotraukaAutoriaus nuotrauka

 

Vienoje kalvotų Varšuvos sankryžų nuo gyvenamojo namo šoninio fasado į mus žvelgia galvą parėmęs amžinasis Czesławo Miłoszo konkurentas Zbigniewas Herbertas. Toje 200 kv. metrų freskoje gerai matyti ne tik rankinis laikrodis, bet ir žodžiai virš poeto galvos: „...būk narsus kai protas nuvilia būk bebaimis / galutinėj akistatoj tik tai ir svarbu.“ Lenkų skaitytojui tos iš pirmo žvilgsnio paprastos eilutės1 velka romantinių konotacijų ir pompastiško diskurso naštą: čia ir paskutinio teismo nuojauta, ir nugyvento gyvenimo padorumo sąskaita, apskritai biografijos „vaizdelis“ gigantų – Gilgamešo, Hektoro, Rolando – fone, arba amžinojoje idealybėje. Toks jau tas Herbertas, ponai.

Automobiliai fasadą pravažiuoja nesustodami, nuo kalvos besileidžiančiam ar į ją kopiančiam sunkiau: poeto žodžiai užklumpa ir nevalingai smogia. Štai vaikinai ant riedlenčių: jie turbūt narsūs iš prigimties. Iš militarijų krautuvėlės šalimais išeina keli žaliūkai su prikimštomis kuprinėmis – ryt į frontą? Praklibikščiuoja senis su lazdele – gal koks buvęs partinis bonza, menantis namo statybą, gal net už nuopelnus propagandai nusipelnęs buto jame ir vienu raudono pieštuko drykstelėjimu su visa šeima nuvilktas į eilės priekį? Štai paauglės mėlynai dažytais plaukais ant kanopas primenančių platformų su ledų „puokštėmis“ rankose – strykt pastrykt, koks, po velnių2, Gilgamešas?! Didžėjus, a ne?

O štai ir aš – savo pirmojo užsienio revizorius, tingus jaunystės pojūčių auditorius, – tik dabar pastebėjęs tą freską3 ir karštligiškai besikuičiąs atminties stalčiuose: kur tas mano nesuinteresuotas heroizmas? Kur tie narsos perlai? Ką pasakyčiau netgi ne Šv. Pet­rui, bet smulkesnėms instancijoms, tarkime, Nastaravičiui su Vaiseta4? Ką drąsaus nuveikiau? Kokį vaikų skriaudiką sugriebiau už rankos? Ką išnešiau iš degančio namo – katiną ar šeimos sidabrą? Tikras savo kartos sūnus – žingsnis pirmyn, du atgal. Herbertas tokio kompromisų maišo nepagirtų. 

Ir sykiu sukirbėjo: ar ne per aukštai kelia poetas kartelę savo skaitytojams? Ar ne į beorę erdvę juos sviedžia? Kažkur ten, kur it neįvardytos planetos skrieja Raineris Maria Rilke, klausęs jauno poeto, ar tas numirtų nerašęs, ir Franzas Kafka, reikalavęs iš knygos (t. y. rašytojo!) suskaldyti ledą „musyse“. Įsakmių poe­tinių citatų našta tartum Olifanto gausmas leidžia įkvėpti, bet iškvėpti – aiman, ne visada! Gyvenime nedidukas, dabar poetas lyg koks gigantas stebi mane iš aukštybių – susigūžusį, sugėdintą ir... nedrąsų. Bijantį net gatvę pereiti.

 

1 „...bądź odważny gdy rozum zawodzi bądź odważny / w ostatecznym rachunku jedynie to się liczy“ (eil. „Pono Cogito kreipimasis“ rinkinyje „Pan Cogito“, 1974).

2 Ištiktuko teisėmis čia, be abejo, vartojamas vienas populiarus dviskiemenis žodis.

3 Atidengta 2024 m. sausį. 

4 LRT laidos „Pirmasis sakinys“ sumanytojai ir vedėjai.