Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Fiodoro Dostojevskio „Baltųjų naktų“ (vertė Leonas Žurauskas, „Vyturys“, 1987) ir „Penguin“ klasikos serijos viršeliai

Baltosios naktys, be abejo, išliks mūsų platumose visuotinai išsižadėto – taip jam ir reikia! – pasaulinio klasiko Fiodoro Dostojevskio pusėje, bet jos velka virpantį beprasmės skubos ir jaudulio šleifą suvokus, kad jau nebespėsi į regėjimo lauke keliamą ir Eifelio bokšto apybraižas pamažu įgyjantį tiltą*, ir likimo bendrus bevardėj krantinėj, ir autobuso vairuotoją su prilipusia prie lūpos cigarete, įsileidžiantį jus laukti ryto matinio šviesumo naktyje... Ir pabėgusią akį kaimynės kojinėje... Ir gurkšnį baltosios iš staiga ratu paleisto ir ore sustingstančio butelio... Ir dilginantį bežadės brolybės jausmą... Tos iš nieko užgimstančios ir čia pat mirštančios miniatiūrinės bendruomenės buvo gražiausias anų laikų artefaktas.

Mano draugas**, architektas ir prozininkas Artūras I. prisimena: „11 klasėje važiavome į Peterburgą ir kaip tik ištaikėme į Baltąsias naktis. Kasnakt pėdindavom į Nevos krantinę žiūrėti tiltų pakėlimo. Minios žmonių, visi pasipuošę kaip į teatrą. Prie mūsų atsistojo labai graži jauna šeima su dviem mergaitėm. Tėvai paėmė jas ant rankų. Ir tada vyras, giliai ir garsiai atsidusęs, dar garsiau pasakė:

– Блять, как красиво!***“

Įdomu, koks tos šeimos likimas.

Tarkim, viena dukra, šaudymo iš lanko sporto meistrė, – arši putinistė, kita, operacinės slaugytoja, – dar nesuimta LGBTQ+ teisių aktyvistė, neseniai pensijon išėjęs tėvas, buvęs tolimųjų reisų vairuotojas, per naktis klausosi „Radio Svoboda“, o štai mama, taip, mama, kukli drabužių taisyklos vedėja, viską sugeria kaip juodas – deja, ne baltosios – nakties aksomas.

* Tiltai Piteryje pakelti nuo pirmos valandos nakties ligi penkių ryto.
** Draugystė, be abejo, yra meilės atmaina. Bet ne priešingai! Buvot tokie artimi, o staiga – žybt! – ir nebedraugaujat. Ką gi, tiesiog meilė baigėsi. Nieko baisaus. Tapote laisvesni.
*** Rus. Velnias, kaip gražu!