Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Adomas Žudys. „5 naikintuvų modeliai: F-18, Mig-29, EF2000, F-16, Mirage 2000, Dassault Rafale, Jas-39“. (Darbo vadovas prof. Artūras Raila). „Nors užaugau Šiauliuose, niekad neatkreipiau dėmesio į naikintuvų skleidžiamą garsą. Tą pastebėjo S. T., paminėjęs, kad Vilniuje „pasigenda naikintuvų“. Mane reaktyvinė technologija sudomino kaip „stulbinantis objektas“, minimas C. S. Lewiso „Žmogaus panaikinimas“ („Abolition of Man“, 1943).“ (Adomas Žudys) Iš galerijoje „Titanikas“ (Vilnius) iki liepos 31 d. veiksiančios VDA magistrų baigiamųjų darbų parodos „Planas yra viskas – planas yra niekas“. Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Milanas Kundera buvo dienoraščio žanro skeptikas: nė vienas senesnis įrašas, mintijo jis, neprikels jų autoriui esamojo laiko konkretybės. Tikrovė dienoraštyje ne išsaugoma, o prarandama – kaip struktūra, kaip neatpažintas objektas. Reikia būti Marceliu Proustu, dabar sakau jau aš, kad ryžtumeisi galynėtis su žuvusio laiko Atlantida. Štai prieš mane bloknoto lapelis, rašyta skubria ranka, tušinuku – tuos savo karakulius ilgainiui irgi vos pajėgiu iššifruoti.

Jeanas: „Lietuvą nuo Šveicarijos skiria subtili garso riba, pas jus motorų beveik negirdėti, pas mus jie gaudžia nuolat.“ Garso menininkas (designer turbūt tyčia keičia į artist) apie gaudimą žinojo viską. Jis pats pusantros valandos be perstojo gaudžia lieknai it rapyra gražuolei iš Antverpeno, kuri nuo to gausmo akyse virsta marmurine statula ant smulkios krūtinės sukryžiuotomis rankomis. O, tie sound artists!

Koks Jeanas, kokia Šveicarija, koks marmuras, kada tai vyko? Ten kasdien virš gyvojo žemėlapio praskrenda reaktyviniai su baltu vienodų galų kryžiumi raudoname skydo fone. Taip žemai, kad trumpam išsigąsti: o kas, jei pilotas nespės išvengti kalno priešais?!