Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Nesergu ja, Dievas mato, nesergu! Bet vieną vasaros rytmetį viešbučio kavinėje išvydęs Londono laikraščio skelbimą, kad „Lyric Hammersmith“ teatre savo pjesės „Didžioji ceremonija“ rodymo proga dalyvaus ir autorius – mečiau viską šalin. Su juodu odiniu portfeliuku po pažasčia ir mėlyna, aiškiai per maža „Armani“ kepe ant galvos nurūkau į tą senovinį rajoną, kur 1979-aisiais prikelto iš numirusių teatro fojė sėdėjo mano jaunystės stabas, Panikos teatro guru, transcendentinis patafizikos satrapas Fernando Arrabalis ir apstotas gerbėjų lošė su nežinomu mėgėju šachmatais. Studijuodamas buvau iš anglų išvertęs porą trumpų jo veikalų, kuriais vėliau it šiurpėmis gąsdinau kelias studentų vadas. Ilgainiui juo persirgo ir daugiau biografijos partnerių – tik lietuvių teatras tradiciškai nesureagavo: Beckettui ir Pinteriui pasisekė vos gerėliau, bet irgi – išskyrus Vytuko Balsio „Grįžimą namo“ Kaune ir Kęstučio Žilinsko „Žaidimo pabaigą“ Klaipėdoje – šitie gigantai mūsų scenoje prašvytavo it Užgavėnių kaukės.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Žilabarzdis nykštukas apvaliais akiniais ir su bantu po kaklu mane greit išskyrė iš minios, prisistačiau, jis džiaugsmingai pakėlė rankas ir suriko: „Shirov!“* Teko taktiškai priminti, kad Vilnius vis dėlto – ne Ryga, garsusis ispanų „desterrado“ („pusiau ekspatas, pusiau egzilas“) Paryžiuje keliskart atsiprašė ir paliepė eiti žiūrėt spektaklio, kurį jis praleisiąs – pasiliks prie šachmatų lentos. Mažojoje salėje išvydau pirmą savo teatrinį video: ekrane iš toli parku artėjo porelė – kol nutūpė ant suoliuko tikra veja dengtoje avanscenoje. Publika net žiobtelėjo! Po neilgo spektaklio jis vis dėlto išėjo nusilenkti, netgi dievo Pano ir brolių patafizikų įgaliotas, rodos, prancūziškai perskaitė naują manifestą, kurio atmintis neišsaugojo – tokia jau tų manifestų dalia. Fojė nebesusitikome. Ant stalo liko lenta su gulinčiu karaliumi viduryje. Mėgėjas, įtariu, buvo gavęs matą.

* Aleksejus Širovas – sovietų, o vėliau latvių ir ispanų didmeist­ris, pirmasis Viktorijos Čmilytės vyras ir dviejų vaikų tėvas. Daugelio specialistų nuomone, vienas geriausių XX a. pab. pasaulio šachmatininkų.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.