Nežinomo autoriaus nuotrauka iš LM archyvo.

 

Sausio 1 d.

Giedra, šaltoka diena. Po savaitės į New Yorką turėtų grįžti Josifas – jis jau kelintas mėnuo pusiau incognito Europoje.

 

Sausio 2 d.

Liūtas Mockūnas apie Lietuvą: „Kioskuose guli Maceina šalia „Tarzano“ ir Pilyponio. Rašytojai, ypač poe­tai, rinkos nepaprastai išsigandę.“

„Čepaitis tvirtina, kad Landsbergis ir Ozolas „užprogramuoti bijotis“ ir neadekvačiai reaguoją į Mask­vos grasinimus. Anot jo, nepriklausomybė jau čia pat, tik ją gavus darosi realus komunistinio perversmo pavojus. O kiti vadina Čepaitį potencialiu Ceau­sescu.“

 

Sausio 3 d.

Gavau daktaratą honoris causa – iš Liublino universiteto. Dažnas Lietuvoje ta proga, matyt, prisimins Liublino uniją (atseit, daktaratas už „lenkomanišką“ poziciją). Tiek to. Blogiau, kad tą pačią dieną gydytojų likau pripažintas hipertoniku ir ligi mirties turėsiu naudoti atitinkamus vaistus.

 

Sausio 5 d.

Lietuvis, lietuviškas, lietuvybė, lietuvmylis. Tikras subrendimas ateina tik tuomet, kai suvoki, jog meilė lietuviui už tai, kad jis lietuvis, – ne dorybė, o yda. Ne per didžiausia, bet yda.

Tautos kančios. Pirmiausia, daugybė tautiečių, pradedant nuo Sniečkaus, anaiptol nekentėjo. „Jie ne lietuviai, o išdavikai.“ Jeigu taip, tai labai lengva prieiti prie pozicijos, kad lietuvis – tik tavo partijos narys. Sakysime, tautininkas – lietuvis, o valstietis liaudininkas – škac. Kentėjo konkretūs žmonės, ne generalizuota tauta. Kas dejuoja dėl tautos, žmonių paprastai nesigaili. O tautos pažeminimas, netekus nepriklausomybės – realus daiktas, tačiau vis dėlto kas kita.

Abėcėliniai dalykai, bet tarybų valdžia sugebėjo žmonėms įdiegti – ar juose išlaikyti – šimtaprocentinį politinį ir net moralinį analfabetizmą.

 

 

Sausio 6 d.

Kazimiero Skebėros memuarai, nesimpatingo tono kūrinys, nors ir ne man tą žmogų teisti. Endekas arba oenerininkas¹ à la lituanien².

Skaitau Karamziną ir Senkovskio³ biografiją.

 

Sausio 7 d.

„Literaturnaja Rossija“ siaubingi – kitaip nepavadinsi – rusų rašytojų pasisakymai jų suvažiavime. Fašizmas, absoliutus fašizmas. O „Litgazeta“ daugmaž neginčijamai įrodo, kad Cvetajeva žinojo apie Sergejaus Efrono tarnybą TSRS saugumui. Dima Sezemanas tvirtina, jog tai nekeičia mūsų požiūrio į jos eiles. Na, jei Natalja Gončiarova⁴ būtų dirbusi III skyriui, o Puškinas būtų apie tai žinojęs – garbės žodis, nebūtų smagu.

Stalinistų perversmas, matyt, darosi visai įmanomas. Kažkoks Filatovas – bene „Vojenno-istoričeskij žurnal“ redaktorius – viešai sakosi išsiilgęs Berijos. Na, ir tie Rusijos rašytojai su prietelium Rasputinu priešakyje...

 

 

Sausio 8 d.

Į Lietuvą siunčiami desantininkai. Prunskienė pasitraukia iš pareigų – ar tik ji negalvoja persimesti į kvislingų pusę?

Televizijoje Jurio Podnieko filmas apie TSRS, ne be kičo, bet, šiaip ar taip, gąsdinantis.

Sakau Taniai: „Tiesa, N. – mažas Sacharovas?“ Tania: „Ne, mažas Sacharovas – tai vis dėlto labai daug.“ Viešpatie, kaip trūksta šią akimirką Andrejaus Dmitrijevičiaus [Sacharovo].

 

Sausio 9 d.

Filmas „Cyrano de Bergerac“, pirmas per daugelį mėnesių. Paveikus dalykas – tradicinė melodrama, ypač kai ji gerai pastatyta ir suvaidinta. Beje, netgi čia galvoju apie Lietuvą.

Šenkeris: „Miłosz uwielbia przekorę i teraz z przekory mówi bez przerwy, że był komunistą, że marksizm jest mocną konstrukcją intelektualną itd. Próbuję mu to wyperswadować.“⁵

 

 

Sausio 10 d.

Gavau kažką panašaus į tenure pasiūlymą iš Columbus (tai Šilbajorio universitetas). Be to, skaitau savo eilių korektūrą. Galimas daiktas, vis dėlto esu parašęs tuos trisdešimt gerų eilėraščių, kurių, anot Nadeždos Mandelštam, užtenka.

Pokalbis telefonu su Liūtu Mockūnu. „Landsbergis pareiškė parlamente, kad kainų kėlimas – tamsių jėgų sumanymas. O juk visi kaip vienas Lietuvos ekonomistai tvirtina: jei nebus maždaug keturis kartus pakeltos kainos, vasario mėnesį nebeliks maisto.“

Tuo tarpu – nepatikrinta žinia, kad Gorbačiovas nusiuntė Landsbergiui dvidešimt keturių valandų ultimatumą.

 

Sausio 11 d.

Milašius – dėl Lietuvos – kreipėsi laišku į Solženicyną. Deja, sunku tikėtis, kad Aleksandras Isajičius [Solženicynas] prabiltų. Didysis nebylys.

„Wiem, że Litwini, chyba Landsbergis, prosili Giedroycia, żeby przekazał rządowi polskiemu: jeżeli do Polski przedostaną się dezerterzy, oczekuje się, że władze polskie będą na to patrzyły przez palce. Giedroyc zrobił co mógł.“⁶

Beje, Milašius džiūgauja, kad virto Kėdainių rajono garbės piliečiu: juokiasi, bet neslepiamai džiūgauja.

Lietuvoje gal dar nėra visai blogai: „New York Times“ spausdina optimistišką Pepaičio (atseit Čepaičio) prognozę.

 

Sausio 12 d.

Gandai, kad mirė kareivių sužeistas Tomas Lukšys (pavardė kaip ano nepriklausomybės kovų didvyrio), o Landsbergis atsistatydino. Po valandos kitos paaiškėja, kad jie nepagrįsti. Bet, šiaip ar taip, Landsbergiui priesaiką duoda parlamento gynėjai: mirti – jeigu reikės – dėl tėvynės. Taigi dalykai pasuko visiškai rimta linkme.

Štromas, manau, Vilniuje. Liuda Aleksejeva turėtų išvažiuoti į TSRS po savaitės.

Kad ir keista šiuo metu tai daryti, siunčiu į Vilnių eilėraščių korektūrą. Galimas daiktas, esu vienintelis poetas, sunaudojęs 1940–1990 metų patirtį Lietuvoje: ne jos neigiamąją pusę (tai darė visi, nuo socrealistų ligi Juškaičio), o kitą aspektą, tam tikrą akiračio atsivėrimą akmeizmo bei antitotalitarinio (rusiškojo ir europinio) sąjūdžio link.

 

Sausio 13 d.

Na, štai ir katastrofa.

Einu į demonstraciją prie New Haveno Koliziejaus, paskui kalbu per lenkų ir rusų radiją. Skambina „Die Welt“ korespondentas. Jis, beje, pakiša mintį – parašyti trijų autorių atsišaukimą. Kreipiuosi dėl to į Milašių, paskui New Yorke randu ir Brodskį. Josifas: „Ну, волку надоело носить овечью шкуру.“

„Живу я на букву х, то-есть хорошо. Поздрав­лять меня, в общем, нечего. Двадцать девятого при­езжает жена, и я этого дня жду с такими при­мерно чувствами, как Саддам Хусейн пятнадцатого.“⁷

Lietuvoje esama kvislingų vyriausybės, bet kas į ją įeina – šimts žino. Saudargas Varšuvoje šneka apie egzilinės vyriausybės sudarymą.

Liuda Aleksejeva: „Из этих бандитов я все же пре­дпочитаю Горбачева. Наполеон предпочитал умного врага дураку, ибо умный более или менее предсказуем.“⁸ Beje, iš Liudos išgirstu dar vieną negerą žinią: Alikas Ginzburgas, kuris padarė mane disi­dentu, o priedo, nors ir pats to nežinodamas, supažindino su Tania, serga plaučiu vėžiu.

 

Sausio 14 d.

Kad ir keista, pavyksta susiskambinti su mama. Šiąnakt buvę ramu. Yra ne tik keliolika žuvusių, bet dar kelios dešimtys dingusių be žinios.

Įtariama, kad kvislingų vyriausybei priklauso Brazauskas ir Prunskienė.

Ir vėl teks pereiti šį prakeiktą ratą – kaip Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Viskas atsikartoja taip pažodžiui, kad vemti verčia.

Tiesa, esama ir naujo akcento – Jelcinas užėmė gana netikėtą poziciją. Žinoma, jis nori prie šio laužo pasišildyti rankas. Bet tikiuosi, kad jis talentingas žaidėjas, kurio neapgaus intuicija: kitaip sakant, jis dar gali užkirsti kelią staliniečiams ir pasitaikius progai nuversti Gorbačiovą.

 

Sausio 15 d.

Landsbergis ir kiti, be abejo, davė galybę pretekstų Maskvai, bet dabar tai kažkaip nesvarbu. Su simpatija galvoju net apie Zviadą [Gamsachurdiją], nes jo gruzinai, manytina, nepasiduos (tvirtinama, jog ten apie 200 000 ginkluotų vyrų!).

Skambina Basia Toruńczyk. Michnikas lankėsi Vilniuje.

Išgirstu daug gerų žodžių Lietuvai iš pažįstamų amerikiečių.

 

Sausio 16 d.

Aukų, rodos, esama jau ir Latvijoje – bent taip tvirtina Josifas.

Basios prašomas siunčiu Barańczakui versti „Hi­dal­gą“ (vis dėlto ir po trisdešimties su viršum metų tas eilėraštis daugmaž laikosi). Gal nusiųsiu ir Brodskiui. Mūsų trijų atsišaukimas išspausdintas „New York Times“ ir „Herald Tribune“. Rašau dar į „Gazeta Wyborcza“.

Padėtis lieka ne visiškai aiški, nors turbūt tai „Canariso⁹ vadyba nesutaria su Himmlerio vadyba“, anot Andrejaus Volkonskio¹⁰. Žurnalistams įvažiuoti į Lietuvą nedaroma kliūčių. Bandau skubiai prisijungti prie amerikiečių grupės, su kuria į TSRS vyksta Liuda, bet tai pasirodo neįmanoma.

Pas Šenkerį. Septintą vakaro išgirstame per televizorių, kad prasidėjo Irako karas.

 

Sausio 17 d.

Iš ryto jausmas, kad „dar ne vakaras“, kad demokratija (ir Lietuva) gali laimėti. Paskui staigi neviltis.

 

Sausio 18 d.

Milašius gavo laišką iš Solženicyno – prolietuvišką, bet nežinia kodėl draudžiamą skelbti. Ak, tai tikras Isajičius.

 

Sausio 19 d.

Kaunas antrą sykį virsta Lietuvos laikinąja sostine. Reikalai – tiek tenai, tiek Irake ir Izraelyje – nėra smagūs. Tačiau tuo tarpu vyrauja pato būsena.

Jau gavau „Hidalgo“ ir „Instrukcijos“ vertimą. Deja, atidžiau įsižiūrėjus „Hidalgo“ atsiduoda Jevtušenka (tai, žinoma, ne Barańczako, o mano kaltė).

 

 

Sausio 20 d.

„Gazeta Wyborcza“ spausdina reportažą iš Vilniaus, kurį telefonu perdavė Marjana Bruni – padėk jai, Dieve.

 

Sausio 21 d.

Ką tik sugrįžo Štromas. Įdomiausi jo papasakoti dalykai liečia Virgilijų Čepaitį. Lietuvos „baltasis“ ar „trispalvis“ saugumas, atseit Laurinkus, itin domisi jo vaidmeniu ir praeitimi: net klausinėjo apie tai Štromą, bet šis atsisakė bet ką apie Virgilijų liudyti („aš nelinkęs jokiam saugumui lengvinti darbo“).

Vilniuje nuotaikos gana paniškos ir isteriškos. Tvirtinama, kad svarbiausias dalykas – išlaikyti Landsbergį: „Jeigu jį pašalins, tai bus inkorporacijos įteisinimas.“ Oi, ar nepainiojami šičia principiniai dalykai su vadizmu? Ozolas esąs ligoninėje (diplomatinė liga ar „медвежья болезнь“¹¹?). Su Šimėnu padėtis visai neaiški: Štromas gana miglotai dėsto, jog jį buvo „izoliavę čepaitininkai, kad prastumtų savo žmogų – Vagnorių“ (nors, anot to paties Štromo, Vagnorius esąs neblogas vyras). Bemaž kiekvienas valdžios asmuo įtarinėja daugumą kitų (arba ir visus) išdavyste. Ypač užsipuolama Prunskienė. Tarybiniai kareiviai, pasak Štromo, visiškai nebekontroliuojami ir ima virsti paprasčiausiomis plėšikų gaujomis. Vienas dalykas šiame niūriame fone atrodo kiek geriau – triukas su kvislingine Jermalavičiaus ir Co. vyriausybe, matyt, neišdegė.

Kuolio (per Kavolį) prašomas bandau organizuoti Milašiaus ir kitų telegramą kultūrininkų suvažiavimui, kuris po keturių dienų įvyks Vilniuje. Jeigu įvyks.

Taipogi mėginu kokiu nors būdu pats patekti į Vilnių. Prašau Sakadolskį, kad įtaisytų mane „Amerikos balso“ specialiu korespondentu (atrodo, beviltiškas sumanymas).

 

Sausio 22 d.

Štromas: „Tai ką, gal važiuojame mirti į Lietuvą?“ Aš: „Mielai, tegu tik kas apmoka kelionės išlaidas.“

Vakarais tebestudijuoju Senkovskį. Stebėtina (o gal ir nestebėtina), bet faktas: Vilniaus „Wiadomości brukowe“¹² bus padariusios didžiulės, net lemiamos įtakos Rusijos žurnalistikai. Įtakos juntamos, ko gero, ir šiandien. „Novyj mir“ ir „Oktiabr’“, „Kontinento“ ir „Sintaksio“ polemikos, „Litgazietos“ humoristika – visa tai turi savo pirmavaizdį tenai.

 

Sausio 23 d.

Gorbačiovas lyg ir atsitraukia. Bet antra vertus – į Lietuvą nebenueina telefaksai.

 

Sausio 24 d.

Telegramą Lietuvos (ir Rusijos) kultūrininkų konferencijai pasirašė Milašius, Brodskis, Octavio Pazas, Arthuras Milleris, Allenas Ginsbergas ir Kołakowskis. Neblogai.

Liuda Aleksejeva (kurios kelionė į TSRS sužlugo): „Gorbačiovas sugalvojo dar ir piniginę reformą. Lygiai tokią, kokią galėjo sugalvoti Ščiukarius iš „Pakeltos velėnos“¹³.“ Visi penkiasdešimties ir šimto rublių banknotai paskelbti beverčiais. Manytina, tai atsilieps Lietuvos milijonieriams (kurių apstu): dalis jų išsisuks, bet ne visi.

 

Sausio 25 d.

Nepatvirtinta žinia, kad Prunskienė pasiprašė politinio prieglobsčio Šveicarijoje (ji, rodos, turi tuose kraštuose šiokį tokį finansinį užnugarį).

Duodu interview italų laikraščiui „Avanti“ ir pasakau kalbelę per radiją Vilniaus kultūrininkų konferencijai.

Irake vis dėlto „monkey business“¹⁴.

 

Sausio 26 d.

Karikatūra kažkuriame laikraštyje, ar ne „Financial Times“: kūjis iš tarybinio herbo krinta ant Landsbergio, kuris jį bando atstumti rankomis ir gana sėkmingai. Parašo ir komentarų nėra – Landsbergio veidas pasaulyje jau gerai pažįstamas.

Islandija pripažino Lietuvą! Tik neaišku, ar tai turi rimtos vertės.

 

Sausio 27 d.

Bandau persiųsti eilių korektūras ir straipsnių vertimus į Lietuvą per rankas. Paštu visa tai eina, bet ar nueis, o juo labiau kada – klausimas atviras.

 

Arnoldo Baryso nuotraukos iš LM archyvo.

 

Sausio 28 d.

Šeštą ryto skambinu mamai, bet ji neprieina prie telefono. Užtat pavyksta susiskambinti su Pranu Morkum. Apie dešimt minučių pokalbio, ramaus ir su humoru. „Viena diena tarp parlamento gynėjų verta dešimties metų emigracijos.“ Ką gi, teisybė. „Burokevičius ir kompanija – naivūs žmogeliai, diktatorium bando virsti mūsų afganas.“ Afganas – bene lietuvis generolas nebeatmenu kokia pavarde (Naudžiūnas?). „Arkivyskupas Chrizostomas – puikus, beje, vyras – tvirtina, jog tai, kas vyksta, yra Armagedono¹⁵ pradžia.“

Nota bene, ne kas kitas, o Pranas pasiūlė skirti Goebbelso premiją leningradiečiui televizijos žurnalistui Nevzorovui, siaubingai meluojančiam apie Vilniaus įvykius. Tas sąmojis pateko į „New York Times“.

 

Sausio 29 d.

Prunskienė, atrodo, ieško prieglobsčio tuo pretekstu, kad jai grasiną lietuvių nacionalistai!

Edwardas Stankiewiczius ir Robertas Louisas Jack­sonas¹⁶ nori organizuoti Yale konferenciją Lietuvos temomis.

 

Sausio 30 d.

Darbas (Wat).

 

Sausio 31 d.

Gana atidžiai skaitau Jevtušenką (recenzijai „New Republic“): dar gerokai prasčiau ir tarybiškiau, negu tikėjausi.

 

 

^1. Lenkų kraštutinės nacionalistinės srovės.

^2. Pranc. Lietuvišku stiliumi.

^3. Osipas Senkovskis (1808–1858) – rusų žurnalistas, kilęs iš Vilniaus.

^4. Aleksandro Puškino žmona.

^5. Lenk. „Milašius mėgsta priešgyniauti ir dabar priešgyniaudamas nuolat kalba, kad buvo komunistas, kad marksizmas yra stipri intelektualinė konstrukcija ir t. t. Bandau jį įtikinti, kad to nedarytų.“

^6. Lenk. „Žinau, jog lietuviai, bene Landsbergis, prašė Giedroycą, kad perduotų lenkų vyriausybei: jeigu į Lenkiją prasmuks dezertyrai, tikimasi, kad lenkų valdžia į tai žiūrės pro pirštus. Giedroycas padarė, ką galėjo.“

^7. Rus. „Na, vilkui nusibodo dėvėti avies kailį.“ „Gyvenu aš pradedant raide š, tai yra šauniai. Sveikinti mane, apskritai tariant, nėra pagrindo. Dvidešimt devintąją atvažiuoja žmona, ir aš tos dienos laukiu jausdamas daugmaž tą patį, ką Saddamas Huseinas, laukdamas penkioliktosios.“

^8. Rus. „Iš tų banditų man vis dėlto priimtinesnis Gorbačiovas. Napoleonui buvo geriau protingas priešas negu kvailys, nes protingojo elgseną galima daugmaž nuspėti.“

^9. Wilhelm Canaris (1887–1945) – hitlerinės žvalgybos vadovas.

^10. Andrejus Volkonskis (1933–2008) – rusų muzikas emigrantas.

^11. Rus. Liga, kylanti dėl baimės.

^12. „Gatvės žinios“ – XIX a. pradžios Vilniaus satyrinis laikraštis.

^13. Michailo Šolochovo komiškas personažas.

^14. Angl. „Beždžionių verslas“, t. y. kvailystės, nesąmonės.

^15. Pasaulio galo.

^16. Yale slavistikos profesoriai.