Iš ciklo „Atminties stalčiai“

Teatre kartais taip nutinka, kad įvykiai salėje ima gožti vyksmą scenoje. Tarkime, kas nors nualpsta. Arba ima ne laiku isteriškai juoktis. Arba nesėkmingai bando nusimauti vestuvinį žiedą, o šis nusirita priekinėms eilėms po kojomis. Tenka ropom ieškoti – juk negrįši namo, pas žmoną, be žiedo! O tuo metu Džuljeta išeina į balkoną. Arba staiga kas nors pradeda dialogą su aktoriais – taip Sigitas Geda kartą viename festivalyje Panevėžyje nutarė „apklausti“ Georgą Büchnerį: „Banalybė!“ „Kokie niekai!“ „Viešpatie, koks kvailys!“ Eilės dėmesys buvo nesunkiai užkariautas.

 

Torunės kultūros ir kongresų centras Jordanki (arch. Fernando Menis), žurnalo „National Geographic“ pavadintas vienu iš 7 naujųjų Lenkijos stebuklų. Autoriaus nuotrauka

 

Tas pat sykį nutiko ir man su bičiuliu senajame Rusdramyje – tada dar Jogailos gatvėje. Per pertrauką prie mūsų prisigretino įtūžęs įtakingas trupės narys Vladimiras M. ir taip bylojo: „Visą veiksmą publika žiūrėjo į jus, o ne į sceną! Prašom nedelsiant apleisti teatrą!“ „Užuot pasiūlęs etatą“, – juokėmės į valias gatvėje. Tada į teatrus nesunkiai įsitrindavom be bilietų, tad nuostolis buvo menkas – jaunystėje pats sau esi teatras. Štai ką tik pasibaigusiame jau 28-ajame (!) Tarptautiniame teatrų festivalyje „Kontakt“* Torunėje vienas būsimas lenkų teatro kritikas nelyginant lyno šokėjas į savo vietą parteryje atitipeno kėdžių atbrailomis ir paskui visą spektaklį laidė replikas, sukinėjosi it vilkelis, juokėsi it lengvai pamišęs. Ir – ką gi – laimingai išsėdėjo ligi galo. Jau buvau jį pastebėjęs priešais su gėlėmis apkaišyta veltine kepurėle arenos tipo salėje – publika, reginti publiką, spektakliui retai kada atneša laimę**. Po spektaklio, prieš pat vidurnaktį, susidūrėme gėrimų krautuvėlėje (nepamirškite, kur vyksta veiksmas): rusvos garbanos vilnijo beveik iki petelių, batisto marškinėliai buvo veik susilieję su trumpomis šilkinėmis kelnaitėmis – tiesiog iš E. T. A. Hoffmanno puslapių traukte trauktas piemenėlis! Baltos kojinaitės, caksintys bateliai! Efebas pirko... „Żubrówką“ – baltą, be stumbražolės. Sumokėjo išmaniuoju laikrodžiu. „Štai kuo tu gyvas, berneli!“ – pamaniau ne be piktdžiugos. Paskutinįsyk, jau su kitais būsimaisiais teatrologais, jis užlipo į sceną teikti jaunosios žiuri prizo. Liko visose festivalio uždarymo nuotraukose: scenos vidury – kaip nugalėtojas. Už jo ant 20 cm platformų it bokštas stiebėsi kolega tirštai tatuiruotu kaklu ir iš vaikiškų knygelių nužengusiais žvėriukais tatuiruotomis kojomis. „Gaila, tokie pas mus į teatrologiją nestoja“, – apgailestavo profesorė Ramunė M.

* Šių eilučių autorius ten šešetą kartų dirbo vertinimo komisijoje, o dusyk net jai vadovavo. Užtat profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė žiuri dirbo devynetą kartų – šio rekordo nepagerins niekas!
** Beje, laimės dažniausiai neatneša ir prieš spektaklio pradžią scenoje jau besibūriuojantys aktoriai – tą pastebėjau ne kartą.