Iš ciklo „Atminties stalčiai“
Eimuntas Nekrošius, Vilnius, 2006. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
„Žilvine, Žilvinėėėl, jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas...“ – kažkas be garso šaukė sapne, kuriame Eimuntas N. jau tiesė ranką paglostyti juodą Venecijos katiną ant viešbutėlio laiptų, prie pat sienos su Otelo laikus menančiais joje įstrigusiais patrankų sviediniais.
Trečiųjų režisieriaus mirties metinių proga fotografų kanalais į atminties paviršių išplaukė nematytų kadrų: štai besišypsantis jis važiuoja masyviu dviračiu per tuščią Vilniaus senamiestį (koks geras pastatymas!), o štai Algimanto A. nuotraukose atrodo kaip atrankoj dalyvaujantis aktorius (dabar pakelkit ranką ir žudančiu žvilgsniu pažiūrėkit į tą sieną, aha!). Atranka ãtranka, bet kokiam filmui? Eimis yra pasakojęs, kaip rusų režisierius užkietėjęs komunistas Vladimiras Bortko jį gundė suvaidinti Volandą garsiajame seriale pagal Bulgakovą, kur Maskva pavyko geriausiai, o štai su Meistru, Margarita ir labiausiai su Katinu (aiškiai pagailėta pinigų Holivudo meistreliams) – bėda bėdelė. „Ranka jau tiesėsi pasirašyti kontraktą“, – atviravo Nekrošius. O juk būtų buvęs idealus Volandas – visom prasmėm!
„Volandai, Volandėėėl...“ – staiga kažkur čia pat po langais užkniaukė kaimynų katinas.