Roman Shiroukhov. Philipas Glassas Vilniuje, praėjus dešimčiai metų. Omažas kompozitoriui

Philipas Glassas spaudos konferencijoje vilki džinsais ir džinsiniais marškiniais. Amerikietis. Vakare vyks koncertas, o dabar – žurnalistai.

Ant mano stalo guli originali vinilinė plokštelė „Einšteinas paplūdimyje“, sprendžiant iš etiketės, kadaise pirkta prekybos centre „KaDeWe“ Vakarų Berlyne ir niekada nepraplėšta. Paimu peiliuką, ašmenimis perbraukiu per sukietėjusį celofaną. Taurė raudonojo. Paguldau ant patefono. Apžiūriu vidų – užrašas rodo, kad tai 1987 m. leidimas. Pirmą kartą Ph. Glasso „Einšteinas“ išleistas 1979 m., o pirmasis pastatymas įvyko 1976 m. Laiko kapsulė. Klausydamas nusikeliu į tuos laikus, kai prieš daugelį metų nusipirkau savo pirmąjį „Einšteiną“ parduotuvėje „Thelonious“ Stiklių gatvėje. Klausau ir tarsi tampu „tikru berniuku“, o ne postmodernaus Pinokio socialinių iliuzijų ir konstruktų dariniu.

Kaip laukiau šio koncerto! Gal niekada anksčiau koncertų ir nesu laukęs? Galbūt tik „Coil“ 2002 m. rudenį gimtajame Karaliaučiuje... Dabar 2014-ieji, aš gyvenu Vilniuje. Einu į Ph. Glasso spaudos konferenciją. Kodėl jie tyli, ar nežino, ko paklausti? Klausiu apie kitų kompozitorių muziką, apie jo santykius su Steve’u Reichu, apie muziką, kurios pats klausosi. Kiti irgi atgyja, Ph. Glassas pasakoja, kaip su S. Reichu už dolerį ar du vežiojo baldus po Manhataną; apie šokėjus, geidusius ypatingos muzikos, parašytos tik jiems, apie Arvo Pärto „De profundis“, apie tai, kad nenorėjo rašyti muzikos kinui... Kompozitorius juokiasi – jam patinka. Primena tylų pranašą. Kasdienybės guru, Manhatano vienuolis. Ištieskite ranką, jei pasiseks, pagausite XX amžių. Išeiname laimingi. Šįvakar – koncertas.

 

Philipas Glassas spaudos konferencijoje Vilniuje. Romano Shiroukhovo nuotr.

 

2018 m. rugsėjis, Sankt Pėteris-Ordingas. Šiaurės jūra, atoslūgis. Skaitau kompozitoriaus knygą „Žodžiai be muzikos“ kavinėje ant aukštų pastolių, vėliau palieku knygą begalinėje paplūdimio erdvėje ir žiūriu į Atlanto mėlynę. Vėjas, blaškydamas smėlį ir kriauklių nuolaužas, pats verčia puslapius, nusineša skirtuką. Atrodo, jis žymėjo puslapį apie pirmąją Ph. Glasso kelionę į Tibetą. Ši kelionė visam laikui pakeitė Vakarų muziką.

Back to Vilnius. Kongresų salė. Pilna fojė. Prašmat­niai apsirengusi publika atsisėda. Mūsų vietos arti scenos, matome, kaip, „Gucci“ ir kailiais pasipuošusios ministrienės sustingsta laukdamos „Hours“ (arba ko nors kito iš kompozitoriaus lyrinio repertuaro) įžangos. Užuolaidos prasiskleidžia, tyla, išeina Michaelis Riesmanas, vėliau Ph. Glassas ir jo ansamblis. Jie ramiai atsisėda, kukliai pasveikina žiūrovus. Amerikiečiai gi, „tik verslas“. Ph. Glassas prie elektrinių vargonų. „Valandos“, „Metamorfozės“? Ką ten! 12-os dalių muzika, „Mad Rush“, pasikartojantys vargonų viražai, proto-technomuzika, fuga, ekstazė. Pusė salės muša ritmą pagal muziką, o rimti siluetai priekyje nė krust, tarsi apstulbę arba nežinodami, kaip reaguoti į šią žavią melodramą. Nepaisydami amžiaus, Ph. Glassas ir jo draugija vis groja, vėl groja, pažyra „Fasadai“, „Floe“, begalinis koncertas. Begalinis – nuo megalitinio iki lyrinio – džiaugsmas. Nekantriai vaikštinėju pirmyn atgal per pertrauką (o jei pamatysiu Glassą!).

2018 m. rugsėjis. Atsidarau elektroninio pašto dėžutę: „Dėl jūsų renginio atsirado pakitimų.“ Skaitau toliau: „Deja, autorinis Ph. Glasso „Kamerinės muzikos vakaras“ Elbės filharmonijoje neįvyks.“ Nusivylimą keičia suvokimas – kompozitorius dėl garbaus amžiaus negalėjo atvykti į Hamburgą. Bet taip norėjosi vėl susitikti. Galbūt net pasikalbėti ilgiau.

Koncertas Vilniuje po pertraukos tęsėsi dar tiek pat. Palimpsestas, sudarytas iš „Sturm und Drang“ ankstyvųjų kūrinių ir operų fragmentų, pabaigoje perėjo prie švelnesnės muzikos iš kino filmų, ne mažiau vaizdingos ir mėgstamos. M. Riesmanas ir Ph. Glassas, kaip supratau vėliau su jais susitikęs, scenoje atrodė maždaug dvidešimčia metų jaunesni. Nes muzika – tai ne tik vieta, kaip sako kompozitorius, bet ir amžinybė. Koncertas truko daugiau nei tris valandas. Iš „senosios mokyklos“ taip greičiausiai pasirodytų tik Paulis McCartney. Gausios ovacijos, bisas, paskui dar vienas – salė neleidžia muzikantams išeiti.

 

Užrašai iš interviu su kompozitoriumi. Romano Shiroukhovo nuotr.

 

Mano hipsteriškame krepšyje prie kojų guli nusidėvėjęs „Glassworks“ su mėlynu CBS apskritimu. Salė išsisklaido, minia ritmiškai teka pro du išėjimus, tarsi testų garsų srautą iš „Koyaanisqa­tsi“. Užgęsta šviesos. Tiems keliems, kurie liko prie grimo kambario, apsaugininkai siūlo eiti namo. Bet mes kantriai laukiame, prie krūtinės glausdami kas plokštelę ar kompaktinį diską, kas partitūrą autografui. Mintys laukiant lekia greičiau už greitąją. Kai „Einšteinas paplūdimyje“ triskart iš eilės surinko pilnutėlę „Metropoliten“ operos salę, o bilietai buvo išparduoti visame pasaulyje, kompozitorius atsidūrė baisiose skolose, nes, kaip ir Richardas Wagneris, mėgsta viską daryti gerai iki galo. Jis grįžo prie taksi vairo, kad sumokėtų atlyginimus savo muzikantams ir procentus bankams... už „Einšteino“ sėkmę. Vėliau Ph. Glassas rašė konceptualias operas vieną po kitos ir nė nenujautė, kad jį išgelbės kinas – muzika kinui, kurios taip vengė. Bet tai jau kita-kita-kita-ta-ta istorija.

Grimo kambario durys atsidaro, gerbėjai kviečiami įeiti („ir prašytume palikti draugus už durų“). Ph. Glassas pasitinka koncertinį kostiumą vėl pakeitęs į patogius džinsus. Atsiduriame tête-à-tête.

– Kuo galiu jums padėti? – rudos kompozitoriaus akys švyti.

– Aš tik norėčiau paklausti...

– Tik, prašom, greitai, – sako Ph. Glassas. – Mums netrukus reikės eiti...

– Ačiū už gyvenimo įkvėpimą, – blaškausi skubėdamas, kol pagaliau išdrįstu: – Ar galiu gauti autografą ant plokštelės ir su jumis nusifotografuoti?

– Taip, žinoma.

Ph. Glasas tvirtai suima man už alkūnės. Ši nuotrauka dabar yra mano asmeninės istorijos dalis. Paskutiniai išeiname iš Kongresų rūmų. Prieš mus tamsoje tolsta muzikantai, kompozitorius su ilgu paltu plačiai žingsniuoja man taip gerai pažįstama gatve.

 

Philipas Glassas vaikšto po naktinį Vilnių,

Nerūpestingai mosuodamas juoda kepure pavargusiame delne.

Ir miestas, dabar iki skausmo tolimas, naktį virsta simfonija,

Ir mes kartojamės be pabaigos jos ratuose.

 

Vilnius–Šlėzvigas-Holšteinas–Mauricijus–Ryga, 2014–2024