Sigitas Parulskis. Apie tamsų atminties ledą

Tėvas dalyvaudavo žirgų lenktynėse ant užšalusio Obelių ežero, su kumele Aiva lėkdavo tamsiu ledu, kartą laimėjo antrąją vietą, nors įdomiausia šventės dalis būdavo po žirgų lenktynių, kai ant ledo išvažiuodavo vadinamosios aerorogės, keisti agregatai, primenantys lėktuvus, tik be sparnų, su didžiuliais propeleriais gale, pusbrolis kaip tik nusipirko klaikiai brangius džinsus „Levi’s“, tą žiemą buvo daug sniego, jis vaikščiojo su mergina palei ežerą palenkęs klešnes, paskui lenkimo vietose atsirado bjaurios balkšvos juostos, jis dėl to labai sielojosi, paskui tarnavo kariuomenėje, kažkur Afganistane, vairavo sunkvežimį, kartą užvažiavo ant minos, visi, važiavę kartu, žuvo, o jis liko gyvas ir taip džiaugėsi, kad po tarnybos grįžęs namo be galo stropiai gėrė, kol galiausiai jį rado garaže, automobilyje su įjungtu varikliu, nežinau, kodėl tai prisimenu, byra iš manęs praeities gabalai kaip suplėkę saldainiai iš sugedusio automato, ir dar tas keistas aparatas, aerorogės, lėktuvas be sparnų vis suka ir suka ratus ant užšalusio ežero ir niekaip negali atsiplėšti, pakilti nuo tamsaus atminties ledo

 

Sigito Parulskio nuotrauka
Sigito Parulskio nuotrauka

 

Draugai