Estų prozininkas Tiitas Aleksejevas grįžta į savo jaunystės Tartu. Nepriklausomybei jau lipant per slenkstį, jaunuoliai universitete formuluoja savąjį laisvės apibrėžimą. Tekstas sukurtas vertėjų ir rašytojų namuose „Meet“ Sen Nazere (Prancūzija), skaitytas per renginį „Būti (vis dar) dvidešimties“, kuriame autoriai iš Europos ir Afrikos šalių aptarinėjo atminties temas. Papildytą esė išspausdino estų literatūros žurnalas „Vikerkaar“.

 

Teksto autorius (pirmas kairėje virš transparanto) vadinamuosiuose „fosforitų karuose“ – gamtosaugos protestuose prieš didelių mineralų kasyklų veiklą, 1987 m. Šie protestai laikomi judėjimo už Estijos nepriklausomybę pradžia. Paavo Kuivo nuotr.

 

1988 metais Tartu valstybiniame universitete studijavau istoriją. Išsilavinę žmonės ketvirtajame dešimt­metyje šį miestą vadino Emajegio Atėnais. Devintajame dešimtmetyje Tartu galėjai pavadinti Emajegio Sparta. Mane su bendraamžiais supo sovietų civilizacija, anuomet pasiekusi savo galios ir nuobodulio viršūnę. Nuo tosios viršūnės ir nusirito, dargi stebėtinu greičiu. 1988 metais diktatūros sienoje radosi pirmieji įtrūkiai, pro kuriuos, regis, pūstelėjo vėsus ir šviežias gūsis. Tačiau šie įtrūkiai buvo vos pastebimi. Mus supantis pasaulis atrodė tvirtas ir nepajudinamas. Tačiau istorija rodo, kad „buvimas nepajudinamam“ niekada neatspindi to, kokia padėtis yra iš tikrųjų. Tai tėra proto būsena. Istorija – tai upė, kuri teka nuspėjamai, ramiai, iki pasiekia kitą slenkstį. O tie slenksčiai – nenuspėjami nei atėniečiams, nei spartiečiams.

 

*

1988-aisiais universitetas reiškė išsigelbėjimą, priebėgą, kurios taip lengvai nepasiekdavo totalitarinio režimo savivalė ir kvailybė. Bent jau mano karta šitaip įsivaizdavo. Buvau trečiame kurse, priešaky laukė dar dveji metai laisvės, turėsiančios pasibaigti gavus privalomą paskyrimą į vietą, kurią sovietų valdžia laikė man tinkama. Tačiau apie priešaky laukiančią baudžiavą galvoti nenorėjau. Šiandien daug kalbama apie „buvimą dabarties akimirkoje“ ar „buvimą ten, kur esi“. Mano gyvenimas 1988 metais buvo gryniausia „buvimo čia“ forma. Ateitis egzistavo vien aktyvistams ir karjeristams.

 

*

Vaizdelis iš atminties. Karšta vasaros diena, oras raibuliuoja, formuojasi plika akimi matomos švytinčios bangelės. Akmenimis grįsta gatve kylu link Tomemegio ir katedros griuvėsių. Jie stūkso ant aukštumos, kuri yra dalis ankstyvųjų viduramžių estų piliakalnio, XVII amžiuje švedų sutvirtinto bastionais ir redutais. XIX amžiaus pradžioje visa tai suformavo romantišką dirbtinį kraštovaizdį. Kalva, parkas, katedra. Aukšti klevai. Išsišakojantys takeliai. Septyni gūbriai, nuo kurių atsiveria vaizdas į upę, stogus ir bažnyčių bokštus.

Noriu išvysti praeities vaizdus. 1988-aisiais tai buvo pragmatiškas sprendimas. Laikas atviresnis už erdvę – Estija liko šiapus geležinės uždangos. Tačiau per tą geležį ir uždangas kai kas buvo užkonservuota ir mumifikuota. Universitetas iš esmės yra universiteto muziejus, kai kurie fasadai papuošti kūju ir pjautuvu, tačiau turinys vis tiek liko XIX amžiaus.

Didelė Tartu dalis – nelyg iš kokio XIX amžiaus dagerotipo.

Tomemegis. Karlova ir Techtverė. Supilinas ir Kvisentalis.

Pasiturinčiųjų vilos ir vargdienių lūšnelės.

 

*

Vėliau ateina didelis gabalas nepraeities pasaulio, kurį ateisiant 1988 metais netikėjau. Skirtingos šalys ir miestai. Viename tų miestų gyvenu, kviečiu tėvą į svečius. Nenoriu, sako tėvas. Kodėl? – nustembu.

Netikiu, kad ten yra ko nors, ko dar būčiau nematęs, sako tėvas.

Toks atsakymas man pasirodo nederamas. Tai ką tu ten nori pamatyt? – klausiu truputį įsižeidęs.

Potvynį ir atoslūgį, atsakė tėvas. Kaip juda vandenynas.

Tėve, tikiuosi, matai, kaip vandenynas tvinsta ir slūgsta.

Tame laike, kuriame dabar esi.

 

*

1988 metais susiformuluoju laisvės apibrėžimą. Tuo laiku jau buvau mokęsis filosofijos, kuri esminių sąvokų man nepasiūlė. Susitinku su Reinu Seppu, baigusiu Wolframo von Eschenbacho „Persevalio“ vertimą. Reinas Seppas nori kalbėtis apie von Eschenbacho metrą. Aš noriu kalbėtis apie Sibirą. Reiną Seppą karo metais pašaukė į vokiečių armiją, jis buvo fronto korespondentas. Nei šaudė, nei žudė, bet ideologinį ginklą sovietų valdžia laiko pavojingesniu už šaunamuosius. 1948 metais Reinas Seppas išsiunčiamas aštuoneriems metams priverstinių darbų. Vorkuton, anglių kasti. Grįžęs į Estiją gyveno taip, tarsi sovietų valdžios nebūtų. Miško vienkiemy versdamas epus.

Ką tu ten Sibire matei? – teiraujuos. Klausimas Seppą nustebina. Ką ten pamatysi, atsako patylėjęs. Dangų ir tundrą. Prisidega papirosą ir nusišypso. Pamenu, išlendam sykį iš šachtos, kolonoj, žvitriu žingsniu. Visi suplukę nuo darbo. O tada sargybos bokšte pamatau kareivį, saugantį įėjimą į lagerį. Sušalęs sėdi už kulkosvaidžio daužydamas kumštines pirštines vieną į kitą. Pagailo man jo.

Ši istorija įstringa man atmintin.

 

*

Laisvė – tai pakilti virš to, kas neteisinga. Tokiu būdu įmanoma sveikam atlaikyti istorijos neteisybes. Būti stipresniam už praeitį, stūksančią virš tavęs it sargybos bokštas.

 

*

Istorijos mokiausi kaip pasakojimo. 1988 metais pradedu mąstyti apie istoriją kaip dėsningumą, – ar istorijoje esama dėsningumo? – kaip raštą arba pasikartojimą. Ar istorija kartojasi? Ar įmanoma darsyk išsikovoti laisvę? Kaip 1920-aisiais?

Kiek yra tautų, per tą patį šimtmetį išsilaisvinusių, praradusių nepriklausomybę ir vėl ją atgavusių? Kodėl vienoms tautoms tai pavyko? Palankiai susiklosčiusios aplinkybės, kolektyvinė valia, žmonės, kurie dar prisimena? Klaustukų ligi soties. O aš niekaip nesugebu paklausti paties svarbiausio: ko reikia, kad atsilaikytum?

 

*

Mums vadovaujantys dėstytojai samprotauti neskatina. Istorijos mokomės XIX amžiaus dvasia, Leopoldo von Ranke pasiūlytu būdu. Visa tai – Tartu dvasios dalis. Na ir publika tie mokslininkai, niauriai tarsteli vienas mano bendrakursis, net marksistai – Ranke sekėjai. Man, kaip istorinių romanų autoriui, ramybės neduoda von Ranke principai: iš kur kyla vienas ar kitas teiginys? Ar jį galima pagrįsti pirminiu šaltiniu? Jeigu ne, tokiu atveju turime reikalą su istorine fantazija, o šitai Tartu istorikų kalba reiškia kai ką nepatikimo. Ar net klaidingo. Vėliau suprantu esant galimą dar vieną prieigą – rekonstrukcijos. Niekad nepajėgsime iki galo perprasti praeities. Tačiau galime ją atkurti. Tokią, kokie patys esame. Nemeluodami sau.

 

*

Be universiteto muziejaus, yra ir kitas Tartu, kurio pagrindinis taškas – Raadi aerodromas ir jame stovintis strateginių bombonešių pulkas. Atominį ginklą gabenančių bombonešių veikimo spindulys siekia Atlanto vandenyną, o jei kuro pasipildoma ore – dar toliau. Kiekvienai jėgai egzistuoja priešpriešinė jėga; Raadi aerodromas – Jungtinių Valstijų atominio smūgio taikinys. Vienintelis toks karinis objektas Baltijos šalyse. Karo atveju atominis smūgis būtų nušlavęs Tartu nuo žemės paviršiaus. Pavidalai dagerotipuose užgestų akimirksniu. Visi tie paviljonai ir akmeniniai tiltai.

 

*

1988 metais Raadi „lėktuvų parką“ sudaro viršgarsiniai „Tupolev 22M2“. Garso barjero peržengimą virš miesto lydintys specifiniai dundesiai ir langų stiklų dzingsėjimas – dalis Tartu garsovaizdžio. Miesto gyventojai su tuo apsipratę. Dėl karinės oro bazės Tartu uždarytas užsieniečiams. Jei kokį vieną ir įleidžia su specialiuoju leidimu bei KGB uodega, tasai mieste goglinėti turįs teisę tik iki saulės laidos. Kaip viduramžiais. Tamsa priklauso sovietų valdžiai.

 

*

Ar iš tikrųjų pamenu tuos dundesius? Negi gali tokius dalykus klaidingai prisiminti?

Galimas daiktas – iškraipymas yra atminties kadro dalis. Įsigavęs į kvapą, spalvą, skonį, prisilietimą.

 

*

Vienas iš tų retų mėginimų peržengti tamsos barjerą nutinka 1964 metais. Garsi istorija apie Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir apsilankymą Tartu. Sovietų valdžia jiedviem suteikė išskirtinių privilegijų. Ir leido apsistoti nakvynės namuose. Budrių kagėbistų akiraty.

Išvykę iš miesto, Jeanas-Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir dairosi po valiutinės parduotuvės lentynas Pietų Estijoje. Jūs gi visko čia turit, patenkintas sako Jeanas-Paulis. Beveik visko, taria gidas.

 

*

1988 metais užsieniečių ir dalies užsienio padėtis ne itin pasikeitusi. Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad po ketverių metų studijuosiu Anglijoje, būčiau tą žmogų palaikęs dvasios ligoniu arba KGB provokatoriumi. Man buvo numatyta istorijos mokytojo vieta kokiame kaime ar mažame miestelyje. Tai žinodamas nesijaučiau nelaimingas, priešingai. Pilka ir vienoda ateitis dabarčiai suteikia tik dar daugiau spalvų.

 

*

Spalvos. Jos sudaro esminį skirtumą. Laikotarpis – monochrominis, tiksliau, dviejų pagrindinių spalvų, pilkos ir rudos. O ir tos – blankios. Šių dienų Estijos miestai, palyginti su anuomečiais, yra kuo tikriausi šviesos centrai. Sovietinių laikų ypatybė – šviesų užgesinimas pasibaigus darbo dienai, galiojęs ir parduotuvėms. Lieka keli vieniši gatvės žibintai. Jų šviesa blausi, virvena nelyg pro filtrą. Pieniškoje migloje juda pavieniai praeiviai rudais kostiumais ir rudomis suknelėmis.

Iš prietemos išnyra kvapai: dūlančių rudens lapų kvapas, pelenų kvapas, lietaus kvapas, upės žolių kvapas, degančių malkų kvapas, ketinių radiatorių kvapas, pelėsių kvapas, formalino kvapas. Vienas jutimas paaštrėja kito sąskaita, kvapai rodo komunizmo kelią. Diktatūros pavaldinys – savotiškas pirmykštis žmogus, kuriam tenka uosti pirštais, kuris visada turi būti budrus. Žmogų supa aukštesnės jėgos, kaprizingos it graikų dievai. Niekada nežinai, kada kuris įsižeis. Dėl žodžio, gesto ar poelgio. Visa tai lydi tam tikras specifinis žvilgsnis, su kuriuo vėliau susidūriau Libane, pilietinį karą išgyvenusiųjų akyse. Aplinką šukuojantis žvilgsnis.

 

*

Ir, žinoma, merginos. Būtų veidmaininga užmiršti. Daugelis jų – garbanės devintojo dešimtmečio stiliaus kirpčiukais. Lieknos. Mes visi buvom liekni, nuolat judėdavome iš vienų universiteto rūmų į kitus, iš vienos miesto dalies į kitą. Išmaniųjų telefonų nėra, gyvenimas vyksta fizinėje tikrovėje. Šiandien visos tos merginos atrodo lyg įspūdingo stoto balerinos. Vaikšto iškelta galva. Kaklai ištiesti. Prisižiūri – tai dalis anuomečio kodo. Užsieniečiai vėliau nepaliaus stebėtis – kam gi taip išsipustyti į paskaitas ar kavinę? Dėl ko? Dėl savęs, atsakys merginos, kaip atsakoma visais laikais. Bet hormonai verda, kraujas kaista. Mano taip pat. 1988 metais iki ausų įsimyliu jauną medicinos studentę. Ne itin pasisekusios meilės būta, dėl įvairių priežasčių. Bet turėjau pakankamai išminties arba pakankamai kvailumo, kad nepasiduočiau. Vienas katras, išmintis arba kvailumas, nuveda į tikslą. Tai didi istorinė pergalė. Ji dvejais metais už mane jaunesnė. Man pasirodo pasitikinti savimi ir subrendusi. Jos buvimas patvirtina mintį, kad sutinkame žmones, su kuriais mums skirta susitikti. Žmones, kuriuos jau nesyk esame sutikę.

 

Tartu žiemą, devintas dešimtmetis. Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

 

*

O istorijos plūsta – iš paties miesto, iš miesto atminties, įsismelkusios į pylimus ir akmenis. Dar negalvoju apie rašymą. Klausausi. Ir dėmiuosi. Rašytojas – vienas didelis įrašymo įrenginys, visąlaik ieškantis pasakojimų. Net tada, kai dar nesupranta. Kai nesupranta, iš kur ateina visi tie vaizdai ir balsai, tie monologai, niekaip nesusiję nei su juo, nei su jo tauta. O gal – visgi susiję? Ar atmintis, plykstelinti šviesos spinduliu iš vietos, – vietos atmintis, genius loci, mus suvienodina istorijos akivaizdoje? Paverčia lygiai atsakingais. Mane aplanko suvokimas – svetimų istorijų nebūna.

 

*   

Vaizdelis iš atminties apie vaizdelį iš atminties. Vėlyva vasara, rugpjūčio kaitra. Vėtros gūsiai prieš liūtį. Dulkių kvapas. Tolumoje šmėžuoja Respublikinio archyvo raudonų plytų pastatas. Bendrabutis, kurio siaurutėse kamaraitėse prigužėję vokiečių arba rusų studentų; kodeksai ant stalo, spintelėje prie lovos – pornografiniai romanai. Traškesys, griaustinio debesys, virš griuvėsių kranksinčios varnos. O paskui – Pirmasis pasaulinis karas. Studentai tampa karininkais, o tai garantuoja pirmenybę į mirtį, teisininkams ir filosofams tenka pakilti ir kliaujantis vien savo drąsa vesti būrį į mūšį. Drąsa reiškia aukštyn su vašku užraitytus ūsus, husaro kardą ištiestoje rankoje, trūkinėjančiu, drebančiu balsu šaukiamus valio! ir smūgį krūtinėn. Kluptelėjimas į priekį, žandai išsipūtę nuo sūrių pomidorų sulčių, Rytprūsių žemė po mano kojomis pakyla ir pliaukštelėjusi teškiasi man į veidą, štai ir viskas, ryškus blykstelėjimas, tamsa ir šviesa, ir nuo skruosto įdumbantis molis.

 

*

Aš gyvas. Mano gyvenimas dar netapo istorija. Aš tebesu aš, o ne kažkieno rekonstrukcija. Dabar mano eilė.

 

*

Vaizdelis iš atminties. Mes pašte, mano mylimoji nori paskambinti į Taliną. Atstumas tarp Tartu ir Talino – 178 kilometrai. Norint susisiekti, reikia užsisakyti tarpmiestinį skambutį ir palaukti ant suoliuko. Paskui pasigirsta pranešimas: Talinas, kalba antras! „Antras“ reiškia kabiną Nr. 2. Nublukusią faneros dėžę, prie kurios sienelės pritvirtintas metalinis telefono aparatas. Tolimojo atstumo skambučiams visame mieste skirtos šešios kabinos. Sėdžiu mylimosios pašonėj, kartu su ja laukdamas, ir galvoju, kad kieno nors istoriją dažniausiai pasakoja kažkas kitas.

 

*

1988 metais parengiu savo pirmąjį poezijos rinkinį. Eilėraščiai egzistencialistiniai, apie meilę ir mirtį. Noriu juos parodyti kokiam tikram poetui. Mano pažįstamų rate tėra vienas tikras poetas, Indrekas H., išlavintų manierų maždaug trisdešimties metų vyriškis, iš kurio „laikysenos plūsta pirmosios Estijos Respublikos vertybės“, kaip anuomet buvo pagarbiai atsiliepiama. Pagal vertybes – ir eilės: rašo aleksandrinu ir soneto forma. Žino, kuo skiriasi distichas ir diptichas (o štai aš nesu tikras).

Indrekai, ar turėtum laiko kada užmesti akį į mano eilėraščius? – paklausiu kaip įmanoma nespausdamas. Indrekas H. pasitaiso ilgą baltą šaliką ir nužvelgia mane vertinančiu žvilgsniu. Aišku, turėčiau, geranoriškai atsiliepia. Įteikiu jam popieriaus lapus. Indrekas linkteli ir juos susilanksto. Meistrui duodu savaitę laiko skaitymui. Paskui vėl susirandu Indreką H. Aptinku jį bare, įsikūrusiame Katedros kalvoje išraustame buvusiame parako sandėlyje. Jis išklotas plytomis iš viduramžių Marijos bažnyčios griuvėsių ir vyskupo tvirtovės sienų. Jaudinuosi, padegamoji virvelė smilksta. Mes kalbamės – jis kalba – apie Rilke ir Baudelaire’ą. Ir apie foviz­mą. Ramiai, pasilikdamas laiko pauzėms tarp minčių. Laikydamasis Tartu dvasios. Na gerai, taria Indrekas, jau metas. Atsistoja ir pasisuka link kabyklos su paltais.

O eilėraščiai? – klausiu.

Kokie eilėraščiai? – klausia Indrekas H.

Mano, – atsiliepiu.

Aa, tie. Indrekas H. gūžteli. Tu poetas. Paskui išeina. Oriu žingsniu.

Dar ir šiandien nežinau, kas slypėjo už tų atsainiai numestų žodžių: subtili ironija, abejingumas, gera valia, o gal didžioji literatūrinė tiesa: poetas yra tas, kuris rašo eilėraščius.

Šioji tiesa man atrodo įtartina.

 

*

Vertingesnė 1988 metų dalis – ne mieste ir ne žmonėse, ji supo miestą ir žmones. Savotiška įžanga į pavasarį, blyški kovo saulė, besitraukianti sniego plynė, palengva tirpstantis ledas – laisvėjimo nuojauta. Suvokimas, kad laisvė įmanoma. Svaigulys nuo šios minties. Vis auganti drąsa, pasiryžimas išmėginti tai, kas neįmanoma. Tikėjimas, kad mes priklausome Europai, kad iš jos niekur nedingome, kad pusė amžiaus diktatūros tėra pertrūkis. Kad šį pertrūkį galima „įveikti“. Sustabdytiems eiti toliau. O kaulai toli gražu nepakankamai giliai palaidoti. Jie ima švinkti. Ene Mihkelson buvo teisi, tačiau anuomet šioji tiesa tesudomino saujelę. Žvilgsnis nukreiptas į priekį.

 

*

Anot Beinsos Douno, vienos ar kitos valstybės išlikimą apibrėžia tik septyni žodžiai. Trys jų – „žinok savo tikslą“. Koks Estijos valstybės tikslas? Koks čia išvis klausimas? Valstybės tikslas yra ji pati, jos tęstinumas laike. Žinoma, yra konstitucijos preambulė, kurią priminus politiko veide pasirodo suvargusi šypsena. Taip, be abejo, bet nejaugi tu jų žodžius priimi rimtai? Žvelgiant iš politiko atskaitos taško, Estijos valstybės tikslas – pinigai. Miškas vertingas, nes mišką galima paversti pinigais. Miškinga pieva turi emocinę vertę. Kaip kalba ir literatūra. Literatūra „įplaukų neatneša“. Nepritraukia investicijų.

Ko jau ko, šito literatūra tikrai nepajėgia.

 

*

Fanny de Sivers rašo apie tautos tikslą. Anot jos, estų tautai veikiausiai skirta kažkokia užduotis arba misija, kuri galėtų paaiškinti estų išlikimą. Tiesą sakant, dar Livonijos karas turėjęs būti tasai endšpilis. Tačiau viskas pasisuko kitaip. Visad pasisukdavo kitaip. O gal tiesiog pasisekė? Tokiu atveju estai būtų tauta, kuriai pastaruosius keturis šimtus metų nuolatos sekėsi. Žinoma, išlikimą galima moksliškai paaiškinti. Fanny de Sivers taip pat mokslininkė. Ji nesako, kur slypi toji užduotis. Teužsimena, kad viskas paaiškėja.

Viskas ir paaiškės. Sugrįš atmintin.

 

„Vikerkaar“, 2024 m. gegužė, Nr. 4–5

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė