Ričardo Šileikos nuotrauka

 

2025 m. birželio 21 d., šeštadienį, Tokaros archipelage, išsibarsčiusiame tarp Kiūšiū ir Riūkiū salų, įvyko žemės drebėjimas. Po pirmojo ėjo antras, po antrojo – trečias, vėliau drebėjimai tęsėsi iki sekmadienio vakaro, kai įvyko stipriausias – 5,2 balų; žemė purtėsi daugiau nei 200 kartų, o per ateinančias dvi savaites Japonijos seismologijos tarnyba užfiksuos jų daugiau nei 900. Pakartotiniai drebėjimai vyks ir toliau, – anot japonų seismologų, veikiausiai visą mėnesį, o gal net ilgiau, – ir niekas negali tiksliai pasakyti, kada jie pagaliau liausis. Taigi, nelemti žemės drebėjimai virs 669 Tokaros salų gyventojų kasdienybe, kuri neleis jiems ramiai sudėti bluosto su nerimu laukiant kažko daug didesnio ir grėsmingesnio, kas, priešingai nei ankstesni, sukeltų pavojų jų gyvybei, kažko, kas kalną sukiršintų su kalnu, o vandenyną – su vandenynu.

Tuo metu, kai Tokaros salų gyventojams po kojomis ėmė virpėti žemė, buvau nuo jų ne taip ir toli – iš trijų pusių kalnų juosiamame Nagasakyje, Kiūšiū saloje, kur atstatytoje Urakamio katedroje medituodamas prie stebuklingai po 1945 m. rugpjūčio 9 d. 11.02 val. sprogusios atominės bombos išlikusio medinio Marijos biusto bandžiau įsivaizduoti dvasios epochos pradžią. (Amerikiečiai atominę bombą numetė ant Nagasakio tik todėl, kad dangus davė ženklą, – dėl prasto matomumo bombonešis „Bockscar“ jau ruošėsi skristi atgal, tačiau ūmai pro debesų tumulus švystelėjo properša, ir netrukus visi tuo metu katedroje susirinkę krikščionių maldininkai, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų, – japonų, korėjiečių, kinų, europiečių karo belaisvių, – atsidūrusių arti sprogimo epicentro, buvo nutvieksti atominės šviesos, akimirksniu sunaikinusios kūnišką šarvą ir apnuoginusios be ateities laiko likusią dvasią.) Tačiau žemės drebėjimo nei tą šeštadienį, nei kitas dienas Japonijoje nepajutau. Apskritai apie tai, kas dedasi po vandenyno dugnu į pietus nuo Nagasakio, nebūčiau nė sužinojęs, jei smalsumo vedamas prieš išvykdamas iš Japonijos nebūčiau internete patikrinęs, ar pastaruosius du mėnesius, kai esu čia, iš tiesų nevyko žemės drebėjimų, ar aš tik jų nepajutau.

Per pirmąsias dvi keliones po Japoniją esu patyręs jausmą, kai nelyg lopšys įsisupa žemė: 2012 m. tai nutiko paskutinį rytą sėdint sukryžiavus kojas ant tatamio prie žemo pusryčių stalo svečių namuose netoli Naritos oro uosto, o 2020 m. – paskutinę piligriminės kelionės po aštuoniasdešimt aštuonias Šikoku šventyklas dieną, kai miegojau palapinėje. Tikimybė, kad taip gali atsitikti ir dabar, 2025 m., juolab kad planavau Japonijoje praleisti kone du mėnesius, buvo gana didelė – visgi tai vienas aktyviausių seisminių regionų, kur susiduria keturios tektoninės plokštės: Ramiojo vandenyno, Filipinų jūros, Eurazijos ir Šiaurės Amerikos. Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Ir gerai, žinoma. Net tokioje šalyje kaip Japonija, kurioje jau prieš tūkstantį metų buvo statomi ganėtinai stiprius seisminius smūgius atlaikantys pastatai (pavyzdžiui, įspūdinga Sanjūsangen-dō šventykla Kiote – ilgiausias Japonijoje, 120 metrų, medinis pastatas, po kurio stogu stovi tūkstantis ir viena Kannon Bosatsu, Atjautos budos, statula), dėl tiesioginių ir netiesioginių žemės drebėjimų padarinių per pastaruosius penkerius metus žuvo beveik pusė tūkstančio žmonių. Ką jau kalbėti apie ankstesnius žemės drebėjimus, kaip antai prieš šimtą su viršum metų, 1923 m. rugsėjo 1-ąją, įvykęs didysis Kanto žemės drebėjimas, per kurį gyvybes prarado apie 143 tūkstančiai žmonių.

Vis dėlto, nors ir suprantu, kad tai neetiška ir tiesiog nebrandu, turiu prisipažinti, kad keliaudamas po Japoniją tam tikra prasme tikėjausi ir galbūt netgi laukiau žemės drebėjimo. Tarytum būčiau vėl norėjęs patirti tą itin kūnišką, keistai malonų ir sykiu bauginantį jausmą, kuris kyla, kai po tavimi ir tavimi pačiu vilnija žemė. Vincentas, Taibėjuje gyvenantis draugas prancūzas, kai pasibaigus vizualinės sociologijos konferencijai kopėme į aukščiausią Seulo kalną Bukhansaną dar nežinodami, kas mus pasitiks jo viršūnėje (Plecia nearctica, bet čia kita istorija), pasakojo per visą laiką, kol gyvena Taivane, yra patyręs tris žemės drebėjimo tipus: kai viskas po kojomis ima vibruoti, lyg bėgiais važiuotų senovinis traukinys; kai žemė ima sūpuotis lyg laivas ant bangų; kai žemė ima kretėti lyg ištikta epilepsijos, – pastarasis, sakė, jam labiausiai nepatinkąs, keliąs daugiausia streso. Ir štai galiausiai praėjus pusantram mėnesiui nuo kelionės pradžios žemė Japonijoje drebėjo. Tik aš, kaip rašiau, nei birželio 21 d., nei liepos 1 d., kai išskridau į Lietuvą, to nepajutau. 

Nebūčiau žemės drebėjimo patyręs nė užtrukęs dar kelias papildomas dienas iki liepos 5-osios – būtent tądien Ryo Tatsuki išpranašavo, esą Japoniją ištiks milžiniško masto, daug aukų pareikalausianti katastrofa: „Vandenyno dugnas tarp Japonijos ir Filipinų įtrūks. Milžiniškos bangos pasklis į visas puses.“ R. Tatsuki, kurį laiką vadinta japoniškąja Vanga (XX a. Bulgarijoje gyvenusi neregė aiškiaregė), su pasauliu savo orakuliška dovana pasidalino 1999 m. išleistoje mangoje pavadinimu „Ateitis, kurią pamačiau“. Tik anuomet niekas į šį japonišką komiksą, jame aprašytą ateitį ir jo autorę pernelyg neatkreipė dėmesio. Jos kūrinys buvo prisimintas tik po daugiau nei dešimt­mečio – sutapimas ar ne, bet ant pirmojo leidimo viršelio buvo tiksliai nurodyta, kad 2011 m. kovą Japoniją sukrės didžiulė stichinė nelaimė. Po dešimties metų, taigi 2021 m., autorė perleido „Ateitį, kurią pamačiau“, tik šiuokart naująjį leidimą papildė nauja pranašyste. Liepos 5-osios.

Kasandra irgi pranašavo tiesą, bet, Apolono prakeikta, nemokėjo tos tiesos gražiai byloti, todėl trojiečiai, savo nelaimei, žyne nepatikėjo. R. Tatsuki susapnuota ir vėliau užrašyta vizija apie gresiantį kataklizmą įtikino tūkstančius skirtingų tautybių žmonių, kurie ėmė aktyviai ja dalintis tiek socialiniuose tinkluose, tiek iš lūpų į lūpas (prie pranašystės sklaidos jau kurį laiką prisideda ir viso pasaulio žiniasklaida). Taip nedidelis žemės drebėjimas – manga – ilgainiui sukėlė tikrą cunamį: „Ateitis, kurią pamačiau“ jau parduota milijoniniu tiražu, kinai, korėjiečiai ir taivaniečiai, tikriausiai ir dalis turistų iš kitų šalių, masiškai atšaukė suplanuotas atostogas Japonijoje (dėl to, prognozuojama, ir taip pavargusi valstybės ekonomika praras 3,5 milijardo eurų), o patys japonai, įtikėję aiškiaregyste, ėmė ruoštis dienai X.

Apie liepos 5-ąją pirmąsyk išgirdau dar birželio pradžioje, kai vienas artimas žmogus parašė žinutę, esą būdamas svečiuose išgirdo žmones kalbant, kad numatomas didelis žemės drebėjimas Japonijoje. Ką nors apie tai girdėjai? Nes aš tai ne. Aš irgi nieko negirdėjau, atrašiau, bet pasidomėsiu. Kol naršiau internete skaitydamas daugmaž vienodas antraštes, prisiminiau, kad labai seniai šia tema ir pats esu parašęs grožinės literatūros tekstą, kurį pavadinau „Traummachine“ – aliuzija į vienos mano mėgstamos krautroko grupės dainą – ir kuris prasideda taip: „Tądien turėjo įvykti labai galingas žemės drebėjimas. Mažiausiai aštuonių balų. O gal ir stipresnis. Kamakuros buda, sveriantis aštuoniasdešimt keturias tonas, turėjo pajudėti ne per dvi pėdas, kaip per didįjį Kanto žemės drebėjimą, o per šešias. Ir tai ne šiaip spėlionės. Tai faktas.“

Vis dėlto kūrinys, įkvėptas kelių sensorinių patirčių per pirmąją kelionę į Japoniją, galiausiai man patiko ne tiek, kad jį prisiminčiau kitą dieną, todėl niekam jo nerodžiau ir parašęs iškart pamiršau. Iki pat dabar. Vis dar manau, kad jis nėra tiek vertingas, kad kur nors – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“ – būtų spausdinamas, tačiau siužetą, grynai dėl sutapimo plėtojant žemės drebėjimų temą, manau, verta atpasakoti.

Dvi merginos atvyksta iš Delio į Tokiją, įsiveža indiškos marihuanos, nors ir žino, kad už pusgramį gali sėsti į kalėjimą, vidurnaktį apsirūko tuščioje vaikų žaidimo aikštelėje, tada nueina miegoti pas bičiulį japoną, kuris kelioms dienoms užleido savo namus, ir ima sapnuoti tą patį sapną: štai jos stovi prie ryžių lauko, sukranksi varna, pro šalį prazuja raudonas it žarija laumžirgis, lyg iš po žemės išdygsta krūva oni (tokie japoniški velniai ir demonai) ir ima šokti keistą šokį, kol pavirsta į šalis siūbuojančiais dangoraižiais. Merginos klausiamai susižvalgo: negi tai žemės drebėjimas? Tačiau netrukus abi supranta, kad dreba ne žemė, o kažkas giliai jų viduje, ko negalima iki galo nei suprasti, nei apibrėžti. Tada nubunda iš sapno, nusišypso viena kitai ir be garso, tik judindamos lūpas, sako: „Šiandien žemės drebėjimo nebus.“      

Žodžiu, pranašystės ir sapnai yra rimtas reikalas. Visais laikais tokios buvo. Kaip ir poezija. Pats kartais tuo užsiimu. Atrodo, kad tuo užsiima ir R. Tatsuki, kuri neseniai, nė nesulaukusi liepos 5-osios, paragino vadovautis ne jos, o mokslininkų pranašystėmis (kartais vadinamomis stebėjimais). O seismologų pranašystė paprasta: žemės drebėjimas, deja, įvyks, tik ne tada, o kažkada.

 

2025 m. birželio 30 d., Narita – liepos 3 d., Vilnius