Sausio 1 d.

Naujus metus sutikau jau Sydney, pas Henriką Šalkauską. Iš jo namų matyti visas uostas; buvo stebėtini fejerverkai. Henrikas – itin lietuviškas, stambus vyras, bemaž nesiskiriąs nuo Vilniaus bohemos. Turi neprastą melanezišką kolekciją.

Atsisveikinau su miestu, Kings Cross, opera. Pasibasčiau po meno galeriją, bet ji kur kas prastesnė nekaip Melbourne. Įsiminė vienas Beno Nicholsono paveikslėlis.

 

Sausio 2 d.

Su Australija baigta. Esu jau Naujojoje Zelandijoje, Auckland, pas lietuvius Grigaliūnus. Biednokas miestelis. Spėjau aplankyti universitetą ir Alberto parką (stovylos – it Tambove ar Balašove). Tiesa, ir Sydney vietomis toks atrodė; bet Auckland dar kelis kartus provincia­liškesnis, o ko nors kito – europiško ar amerikoniško – jame nesimato. Gražios tik kalvos, medžiai gigantiškomis šaknimis, jūros reginiai nuo karinio muziejaus laiptų. Gatvėse labai daug maorių, kurie, berods, gan agresyviai nusiteikę. Australų aborigenų per tris savaites mačiau gal keturis; o maorių Aucklande – kaip neg­rų Chicagoje. Lietuvių, beje, irgi yra, jų tarpe netgi Jono Šimkaus brolis Petras.

 

Sausio 3 d.

Ankstų rytą išvykau į geizerių rajoną (Rotorua). Kelionė truks dvi dienas. Po Australijos kraštas apstulbina žalumu; be to, jis anaiptol nėra senoviškas. Stabtelėjome naujazelandiškoje avių fermoje, o Rotorua pasiekėme apie pietus. Esu labai pervargęs ir mieguistas. Mao­rė gidė pavedžiojo po nykų savo tautiečių kaimelį, parodė veikiantį geizerį ir verdančio purvo pelkę (ši – itin įspūdinga). Kita turistinė vieta – gigantiškų paparčių parkas su pilnais upėtakių tvenkiniais; ten pat mačiau ir porą kivi. Su didžiuliu malonumu išsimaudžiau karštame mineralinio vandens šaltinyje. Vakare – maorių koncertas: kaip atvykėlis iš tolimiausios šalies, – Lietuvos, –­ pabuvau garbės svečiu. Žodžiu, gana žiulverniškos nuotaikos.

Sutemus kartkartėmis – čia pat prie viešbučio – muša geizeris, aptėkšdamas pilkai rausvą natūralią akmens terasą. Kažkur labai netoli ugniakalnis ir nuo vaikystės girdėtas Rotomahanos ežeras.

 

Sausio 4 d.

Aplankėme maorių bažnytėlę ir susirinkimų namus. Bažnytėlėje Kristus maorišku apsiaustu, vaikščiojąs Rotorua ežero vandenimis. Tautiniai maorių ornamentai labai secesiški. Perkirtę Waikato upę (irgi iš Verne’o), pasiekėme olas, ne blogesnes kaip Australijoje, dargi su tūkstančiais jonvabalių. Panašu gal ne tiek į žvaigždėtą dangų, kiek į planetariumą. Pro malonų Hamilton grįžome į Auckland, kur dar susitikau su vietos lietuviais. Atrodo, bene dauguma jų kariavo Rytų fronte, vokiečių pusėje, ir kad jau bėgo, tai jau bėgo – ligi Naujosios Zelandijos.

Naktį išskrendu į Tahiti. Įdomu, ar ten įleis, nes vizos neturiu.

 

Vėl sausio 4 d.

Diena, laimėta visais požiūriais, pridėta prie gyvenimo kaip premija. Švintant pasirodė žalsvi kalnai, kurių papėdėn staigiai nusileidome – bemaž nukritome. Visai greta, ranka pasiekiama – dar Moorea. Jos siluetas aštresnis. Įleisti mane, žinoma, įleido, nors keliolika minučių nerimavau; sustojau viešbutyje „Tahiti“ ir nedelsdamas išsimaudžiau šalia tikrų koralinių uolų su jūrų ežiais, holoturijomis ir daugiaspalvėmis žuvimis (mačiau net mureną, ar bent labai į ją panašų, nesmagiai nuteikiantį padarą). Karšta, drėgna, tvanku. Baltųjų praktiškai nėra, bet kalba ir virtuvė – prancūziškos.

Sėdęs autobusan, apvažiavau visą salą per šešias valandas. Bangos muša į rifus už geros mylios nuo kranto; oras švyti nuo putų. Šiaip viskas žaliau, tropiškiau ir kaimiškiau negu Havajuose. Žinoma, buvau Point Venus, lankiau įstabų kalnų krioklį, paparčių grotą, Gauguino muziejų. Bet įdomiausios taitiečių gyvenvietės su menkutėmis bažnytėlėmis, pavadintomis tarsi esperantiškai, maždaug šitaip: „Beto Lehemo“ ir netgi „Exodo“. Daug kur užrašai „Tabu“: tai reiškia ne tiek „šventa“, kiek „draudžiama“. Prie muziejaus keliolika rusvų jaunuolių susispietę aplink teniso stalą; šokinėja ir kažką prancūziškai šneka mažutė puiki mergaitė, panaši į Marytę; o netoliese jūroje – užtvaras, kur plaukioja rykliai...

 

Sausio 5 d.

Šiandien daugiausia rašiau laiškus; bet apvaikščiojau ir menkutį Papeete miestą su jo įžymybėmis – Bougainville’o paminklu, vyriausybės rūmais (jie itin vykę), Gauguino banjanu, bažnyčiukėmis, turgumi, įdomiais kapais. Uoste pilna jachtų. Nesinori niekur iš čia važiuoti. Lyg ir nieko gero, bet ore –­ aiški narkozė. Gyvenk ir tinginiauk, kol atsigulsi į tuos baltus kapus dauboje, šalia karalienių ir jūreivių.

Ir kaip tik du kartus per milimetrą išvengiau mirties: vos nepalindau po motociklu ir vos negavau elektros smūgio (padariau savo kambaryje trumpą sujungimą).

 

Sausio 6 d.

Grįžau į Los Angeles – maždaug aštuonios valandos ore; pora Tuamotų atolų iš dešimties kilometrų aukščio.

Pirma žinia – nebėra Galičiaus¹. Jį ištiko tai, ko išvengiau Tahityje, – elekt­ros smūgis.

Mačiau jį dusyk: Maskvoje – gerokai įgėrusį, o Paryžiuje – blaivą ir nelinksmą (ten jis paėmė iš manęs interview).

Nebėra žmogaus.

Paskambinau į Vilnių: ten visi sveiki.

 

Sausio 7 d.

Laiškas iš Lukauskaitės: Petkus tebesėdi, (...) Eitanas [Finkelšteinas] iškviestas į Maskvą liudyti Ščaranskio byloje.

 

Sausio 8 d.

Diena pas Avižienius. Pasak jų, Vildžiūnas, grįžęs į Vilnių, turėjo rimtų nemalonumų: tą galima dedukuoti iš vienos vilnietės laiško, rašyto ezopine kalba. Tiesa, amerikiečiai kartais įžiūri ezopinę kalbą ir ten, kur jos nėra. Bet gal jam iš tikrųjų kliuvo (...).

Gal ims ir pasiprašys išvažiuoti? Čia jam pragyventi – geresnis šansas kaip Žiliui. Nieko sau būtų istorija. (...)

Sausio 9 d.

Iš ryto bjauriai įsiskaudėjo koja, sužeista dar Melbourne lygiai prieš dvi savaites. Kažkas panašaus į sepsio ar stabo pradžią: padariau ligoninėje operacijėlę, bet ir po to – drebulys, silp­numas, mieguistumas, stiprus galvos skausmas. Bene Tahityje būsiu užsikrėtęs. Trečią kartą iš tenai pūstelėja mirtimi.

 

Sausio 10 d.

Sveikata lyg pagerėjo, bet vos bepastoviu. Paskaitos nebus. Už visus malonumus reikia mokėti, it Polikratui².

 

Sausio 11 d.

Atvažiavo Kęstutis Jokubynas, su kuriuo nuvykome pas Avižienius. Amerikoje jis jau aštuoni mėnesiai, bet darbo neturi. (...) Daug pasakė ir įdomaus: apie „Gulago“ vertimą, galimybę per­siųsti į Lietuvą spausdinimo mašinas...

 

Sausio 12 d.

Vis dar prasta savijauta. Tvarkau archyvą.

 

Sausio 13 d.

Pradėjau straipsnį apie Milašių.

 

Sausio 14 d.

Rengiu straipsnį. Darbo daug, laiko mažai.

 

Sausio 15 d.

Savijauta nekokia. Prisidėjo antras straipsnis – apie lietuvių dramaturgiją.

 

Sausio 16 d.

Simas Kudirka, anot Jokubyno, surinko aukomis apie 60 tūkstančių dolerių (Brazinskai – tik 20 tūkstančių) (...).

 

Sausio 17 d.

Atidžiai perskaičiau „Grasos namus“ (...).

 

Sausio 18 d.

„Karys“ atspaudė mano straipsnio „Žydai ir lietuviai“ antisemitinius komentarus. Na, ir ačiū Dievui. Matyt, žydšaudžiams truputį svyla padai.

 

Sausio 19 d.

Petkui suradome advokatą – Wulf.

 

Sausio 20 d.

„Literatūroje ir mene“ straipsnelis apie Jurašo „Makbetą“. Tiek bejėgio pykčio ir žemiausios rūšies juodinimo, kad matyti – Jurašas jiems iš tikrųjų, šiurkščiai kalbant, „įstatė plunksną“. Lietuvoje 99 % tą straipsnelį perskaitys atvirkščiai – nuspręs, jog Jurašas jau išgarsėjo it Barrault³ ar Brook’as⁴.

 

Sausio 21 d.

Nuskridęs į Berkeley, pernakvojau pas Milašių. Pasakojau jam apie Tasmaniją, o jis man – apie Ancevičių (kurį labai mylėjęs).

Žmona ima vaikščioti, bet, matyt, abiem Milašiam, turintiem daug „unaro“, itin sunku atlaikyti staiga užgriuvusią senatvę.

Svarbiausias jo darbas dabar – psalmių vertimas ir smulkmeniški hebrajiškų žodžių nagrinėjimai.

Pasakiau, kad pirmąsyk per metus juntu gana stiprią depresiją. Jis: „Tai natūralu; nenatūralu, kad ligi šiol jutai tik euforiją. Ir vis tiek aš tau pavydžiu. Dabar pasaulis klauso disidentų, o aš savo metu buvau absoliučioje tuštumoje, dugne.“

 

Sausio 22 d.

Padirbėjęs bibliotekoje ir perskaitęs [Viktorą] Nekrasovą⁵ naujame „Kontinento“ numeryje, grįžau į Los Angeles. Vis dėlto Berkeley – šimtą sykių malonesnė vieta. Ko vertas vien kinų restoranas „The Dynasty“. Ir viskas arti, viskas atitinka žmogaus mastą. O, pavyzdžiui, prof. Hugheso namuose jautiesi kaip Maskvos inteligentų bute.

 

Sausio 23 d.

Filmas apie [Simą] Kudirką visai pakenčiamas. Propaganda Lietuvai, kokios dar niekad nebuvo.

 

Sausio 24 d.

Nuotaika pamažu gerėja.

 

Sausio 25 d.

Vakare – į Washingtoną: helsinkiečiams įteikiami kažkokie medaliai ar premijos.

 

Sausio 26 d.

Diena Washingtone. Su Bačkiu (...) aplankiau Jeffersono paminklą, dar žiūrėjau dinozaurus gamtos istorijos muziejuje. Po to prasidėjo „oficialioji dalis“. Pietūs su visokiais VIP⁶, Jacksonu, Moynihanu⁷, na, ir saviškiais – Aleksejeva, Turčinu, Mniuchais, Lida Voronina⁸. Buvo ir Kudirka, šiandien bene garsiausias Amerikoje vyras. Su juo padarėme dialogą radijui. Visai man patiko Simas (pirmąsyk gyvenime truputį plačiau išsišnekėjome).

Helsinkio grupės, šiaip ar taip, „pataikė į obuoliuką“. Geniali Amalriko⁹ idėja. Ir vis dar jos kažkaip laikosi, tos grupės.

 

Sausio 27 d.

Vėl namie. Nemiegojau praktiškai dvi naktis.

 

Sausio 28 d.

Na, pagaliau mačiau ir Algį Brazinską. Jis atėjo į vadinamą politinių studijų savaitgalį (frontininkų organizuotą), kur skaičiau paskaitėlę. Šnekėjau liberaliai, bet kad ir tie frontininkai liberalūs. O Brazinskas, nori nenori, simpatingas vaikinas: stambus, tipiško lietuviško sudėjimo, nekvailas.

Ambrozaitis pasakojo apie Žilių ir Jurašus. Žilius užsigavęs, kad tautiečiai jį ignoruoja; buvę jam siūlyta visokio darbo, o jis išdidžiai atsisakinėjęs. Dabar dirbąs prie spausdinimo mašinos. O Jurašas norįs surinkti dešimt tūkstančių ir pastatyti „off-Broadway“ samizdatinę (Glinskio) pjesę. Bet nesurenkąs (...).

 

Sausio 29 d.

Pokalbis „Amnesty International“. Straipsnis apie Milašių kruta. Galutinai suredagavau ir Tasmanijos eiles.

 

Sausio 30 d.

Ačiū Dievui, straipsnis juda.

Nauji „Akiračiai“ su labai žiauriu puolimu prieš Žilių.

 

Sausio 31 d.

Straipsnį belieka perrašyti. Buvau itin įdomioje semiotinėje Shapiro paskaitoje.

 

Bus daugiau

 

¹ Aleksandras Galičius (1918–1977) – rusų poetas, dainų kūrėjas.
² Polikratas – graikų tironas (VI a. prieš m. e.). Jam, pasak legendos, nepaprastai sekėsi, bet jis už tai užmokėjo žiauria mirtimi.
³ Jeanas-Louis Barraut (1910–1994) – prancūzų aktorius, režisierius.
⁴ Peteris Brookas (g. 1925) – anglų režisierius.
⁵ Viktoras Nekrasovas (1911–1987) – rusų rašytojas, emigrantas.
⁶ Angl. „Very important persons“ – „labai svarbūs asmenys“.
⁷ Amerikiečių senatoriai.
⁸ Rusų disidentai.
⁹ Andrejus Amalrikas (1938–1980) – rusų disidentas.