Liepos 9 d.

Aix-en-Provence. Šiltas, mielas miesteliukas. Beveik kiekvienas gatvės posūkis, aikštė, kryžgatvis fiziškai džiugina. Viskas švyti gelsva spalva. Viskas – iš akyto Provanso akmens: atmosferos ir stiliaus vienovė absoliuti. Seni samanoti fontanai, aptrupėję rūmai, ūksminga Mirabeau promenada. Gatvėse – tai muzika, tai mėgėjiški teatriukai. Štai ji, tikroji Europa.

Daug įrašų provansališkai, bet vis ant memorialinių lentų: gyvenime kalba lyg ir neegzistuoja. Na, žinoma, ji reikšmingesnė už monegaskų (jeigu tarp tų kalbų yra skirtumas – o, atrodo, yra). Itin harmoninga intonacija juntama net rašte – fonemos plaukte plaukia.

Tolumoje melsvas Sainte-Victoire kalnas, kurį taip mėgstu Cezanne’o paveiksluose. Aplankiau jo ateljė; atrodo gan autentiškai – sudžiūvę vaisiai, butelis vyno ir rusvai apskretusi taurė, labai padėvėtas apsiaustas, lazda, beretė. Kelios kaukolės. Dažai. Svogūnų lukštai. Išėjus laukan – geltonos sienos, nejudrus dangus, kiparisai.

Granet muziejuje Signorelli, Clouet, gana daug Rubenso; įdomios bizantiškos ir postbizantiškos ikonos. Vis dėlto efektingas Ingres’o „Jupiteris ir Tetidė“ (šitaip būna efektingi kai kurie superfilmai). Vaisių natiurmorto parodoje krinta į akį Pjemonto mokyklos darbai –­ leng­vi, lyg vakar tapyti. Bet visko viršūnė – keltų ar ligūrų veidai, iškalti iš akmens. Tą tradiciją, be jokios abejonės, pratęsė romaniškoji skulptūra. Pagaliau ir Cezanne’as turi kažkokį tūkstantmetį „back­ground“¹: šio miesto ramybė, pastovumas, vienovė jam aiškiai padėjo.

Mačiau dar katedrą su krikštykla, penktojo amžiaus sarkofagu ir kluatru.

Beje, muziejuje radau Henriko Valua portretą: tas susitikimas su „savuoju karalium“ buvo toks pat netikėtas, kaip susitikimas Monake su Kuršių nerija.

Vakare. Ryt prasideda Tolios [Ščaranskio] ir Aliko [Ginzburgo] teismas. Nieko gero tikėtis negalima. Skambinsiu Liudai [Aleksejevai] į Ameriką. Dieve mano! Baimė, pyktis ir, gėda net sau prisipažinti, lašas bjauraus „sportinio intereso“.

 

Liepos 10 d.

Susisiekiau su Liuda [Aleksejeva]. Kaip nesunku buvo numatyti, teisia ir Petkų Vilniuje. Tuoj pat paskambinau Gorbanevskai ir į „Русская мысль“.

Ką čia bepadarysi.

Avinjonas nepaliko tokio įspūdžio, kaip Aix; gal todėl, kad praktiškai visą laiką galvoju apie reikalus anapus. Miestas pilkokas, be jokio aristokratizmo, kurio Aix tiek daug. Popiežiaus rūmai – slegiančiai niūrūs, nenatūralių proporcijų ir formų. Lygiai taip pat beprasmiškai atrodo tiltas – ranka po amputacijos. Na, pagaliau ir Avinjono nelaisvė² buvo nenormalus daiktas.

Bandžiau įsivaizduoti Laurą³, bet nesėkmingai; tik staiga visai aiškiai pamačiau Mariną [Kedrovą], įeinančią į Avinjono bažnyčią – ir turėjau atsisėsti ant suoliuko.

Geras italų ir vietinės tapybos muziejus. Visą valandą – išgryninta dvasia, virtusi skaisčiai mėlynais, auksiniais, raudonais tonais. Į tuos paveikslus dera žiūrėti iš toliau; kitaip jie darosi per saldūs ar pernelyg primityvūs. Įdomus vietinis „Jokūbo sapnas“ à la Salvadoras Dali.

Gatvėse, šiaip ar taip, – daug gyvybės, puotaujančių provansalų, juos linksminančių komediantų. Lyg ir vulgariau negu Aix.

Tiesa, Aix dar buvau užsukęs į Saint-Johno Perse’o biblioteką su jo nuolatine paroda. Ten radau ir „XX a. Vakarų poetus“, kuriuos prieš aštuonetą metų jam siunčiau. Niekur jie nepražuvo.

 

Liepos 11 d.

Arlyje. Gigantiški romėnų palaikai ir prie jų prisišliejęs saulėtas baltas gat­velių raizgynas. Ryškiai raudoni stogai. Kaitrus ir iš proto varantis oras. Viskas gerokai negyva.
Šv. Trofimo kluatre kažkokio opartisto paroda; ne tokia jau ir prasta – tos linijų pynės ir hierarchijos, kaip ir matematika, turi teologinį prieskonį.
Įstabi, šiurkšti Šv. Trofimo varpinė.

Paskui paleokrikščioniškų sarkofagų rinkinys: vietomis čia tarsi grįžta kažkas iš Asirijos reljefų. Visiškai pritrenkiančios požeminės galerijos – kriptoportikai. Mistralio⁴ įkurtas etnografinis muziejus – sudūlėjusių senienų sankrova, bet iš esmės labai įdomi: galybė blogo katalikiško skonio, bemaž secesiniai baldai, pagaliau tokie daiktai kaip slibinas Tarasque ar primityvi Cezario galva (Čičinskas!).

Neradęs vietos Arlio viešbučiuose (o norėjau pamatyti bulių kautynes), nak­voju Taraskone. Šis primena Vilnių – keliolika Literatų skersgatvių, ir gana. Pilis žaislinė, šachmatinė.

Su dideliu susidomėjimu skaitau „Za­pis“⁵. Vyrai lenkai!

 

Liepos 12 d.

Skambutis Gorbanevskajai. Anot jos, Paryžiuje nuo 1956 metų nebuvę tokios rimtos ir didelės antitarybinės demonstracijos. Visur minėtas ir Petkus.

Paskui susijungiau su radiju Miunchene, perdaviau trumpą pareiškimą.

Visi trys, atrodo, laikosi puikiai. Iš helsinkiečių pavyko susmukdyti vienintelį Gamsachurdiją. Viktoras [Petkus] aplamai tyli ir neatsakinėja į jokius klausimus.
Ne, tai jau ne 1937 metai ir ne Jakiro-Krasino⁶ procesas.

Beje, Viktorą [Petkų] į salę atvedė jėga; na, jei jis rimtai priešinsis, tai ir tuzino milicininkų gali neužtekti...

Pervažiavau Nimą: kur kas mielesnis už Arlį miestas – didokas, elegantiškas, pilkšvai žalias. Arena irgi įspūdingesnė, na, o Maison Carrée – bene vienintelis toks daiktas pasaulyje. Fontano sodas atrodo ne ką prasčiau už Versalį. Užtikau Plotino⁷ gatvę: gyveno jis čia, ar ką?

Vakare pasiekiau Tulūzą. Pasėdėjau su Avižieniais kavinėje, Vilsono aikštėje. Nuotaika čionai jau šventiška – ne tik muzikantų, bet ir ugnies rijikų galima sutikti.

 

Liepos 13 d.

Iš ryto Jakobinų bažnyčioje, pas Tomą Akvinietį. Prastas esu katalikas, bet pasimeldžiau už tris vyrus [Petkų, Ščaranskį ir Ginzburgą].

Paskui susitikau Čertkovą, su kuriuo apėjome gerą pusę Tulūzos (St. Sernin, St. Étienne, rūmų kvartalus). Nepaprastai efektingos varpinės, įstabi šviesių plytų spalva. Kaip reta šaunus miestas. Bet nėra nuotaikos jį plačiau aprašinėti.

Vakare. Petkus, rodos, gavo dešimt metų.

 

Liepos 14 d.

Taigi, dešimt metų ir penkeri metai tremties – kaip Gajauskui. Tačiau Petkus išnaudojo situaciją visiškai optimaliai. Ir Lietuvos grupė stebuklingai laikėsi. Pradžioje, tiesą pasakius, tai juk buvo „Союз меча и орала“⁸; bet kai apie tokią sąjungą ima šnekėti pasaulis, ji virsta kažkuo stambesniu.

Nepaprastai didžiuojuosi visais. Ščaranskis, ačiū Dievui (ir gal Tomui Akviniečiui), nežus.

Viktoras [Petkus] moka brangiai; bet jis jau užmokėjo keturiolika metų už nieką, o šie dešimt metų nepraėjo negirdomis. Labai gali būti, kad jam duos Nobelio premiją; ir gal visus ištrauks, kaip [Simą] Kudirką su Bukovskiu (Čertkovas pranašauja, jog Brežnevą ligi metų pabaigos išvarys Leningrado mafija).

Dieną praleidau Karkasone, lankiau pilį ir vakare mačiau fejerverką.

 

Liepos 15 d.

Kelionė Pirėnų priekalnėmis ligi Font-Romeu (katarų pilis Quéribus su gotikine sale, Galamus tarpeklis, primenąs mažą Yosemite, paskui dar daug miškų ir uolų). Buvome ir Cucugnane, kurį atsimenu iš Daudet knygos. Daugiasluoksnė Europa.

Ryt, turbūt, pateksime į Andorą.

N. B. Valdžia neabejotinai suklydo teisdama Petkų drauge su Ginzburgu ir Ščaranskiu. Jeigu jo procesas vyktų atskirai, neturėtų rezonanso. O dabar, atrodo, jis pralenkė ir Kalantą, ir Kudirką.

 

Liepos 16 d.

Iš ryto įžūliai įvažiavome Ispanijon. Pilvoti ir ginkluoti pasieniečiai – matyt, dar Franco palikimas; bet dokumentų – demokratiškai – niekas netikrina. Penkiasdešimt kilometrų riedėjome žalsvu slėniu ligi Seo de Urgel (net buvo kilusi mintis Barcelonon užsukti). Miestas pasirodė niūrus, gana barbariška katedra. Po jo Andora – grynas rojaus kampelis. Sostinė, tiesa, mažai tesiskiria nuo Monte Carlo; bet šiaip jau tai ne koks nykštukas, o tikra valstybė su sniego viršūnėmis, erdviais slėniais, romaniškomis bažnytėlėmis, verta ne vien smalsumo, bet ir meilės.

Kalba šičia irgi atskira – katalonų. Dar įdomiau tai, kad kraštas ne vienoje pusėje Pirėnų, kaip ligi šiol maniau, bet abipus.

Pirkau vietos laikraštį; žinių apie TSRS (ir apie nieką kitą) neradau. Beje, knygyne pilna Lenino ir Stalino, taipogi ir pornografijos.

Slėnių rūmus ir naują katedrą kalnuose matėme tik iš lauko; bet abu tie pastatai solidūs ir taurūs. Per akmenis šokinėja Valira, viena iš mano vaikystės upių. Na, ką gi, labas, Andora.

Grįžome pro Foix pilį ir olas, kuriose, kaip sako legenda, paslėpti katarų lobiai.

 

Liepos 17 d.

Atsisveikinęs su Avižieniais ir palikęs Tulūzą, kiaurą dieną neskubiai riedėjau traukiniu per Provansą. Nakvojau Grenoblyje, ten pat, kur ir prieš dvi savaites. Taisiau interview „Русская мысль“ laikraščiui.

 

Liepos 18 d.

Autobusu pasiekiau Lioną. Ryt skrendu į Miuncheną, o kol kas turiu dovanotą dieną – galiu apžiūrėti dar vieną miestą. Pasirinkau audinių muziejų (geriausias jo skyrius – vis dėlto ne prancūzų, o persų). Buvau užkopęs į katedrą ant kalno, net į jos bokštą. Panorama, kaip Dievą myliu, šaunesnė už Paryžiaus; o ir iš viso Liono centras –­ tarpupis – Paryžiui nenusileidžia. Tik renesansinis senamiestis nepadarė lauktojo įspūdžio: monotoniškas ir nešvarus. Visa kita – kaip sakoma, su užmoju; gal truputį pirklišku, bet oho!

Kvapą užgniaužiančios aikštės, rūmai „знай наших“⁹, ekstra klasės promenados. Net ir autobusų stotis visais atžvilgiais rekordinė. O tiltai, tiltai!

 

Bus daugiau

 

¹ Angl. Užnugarį.
² Popiežių persikėlimas iš Romos į Avinjoną XIV amžiuje.
³ Petrarkos mylimąją.
⁴ Frédéricas Mistralis (1830–1914) – provansalų poetas.
⁵ „Užrašas“ („Cenzūros draudžiama“) – pogrindinis lenkų žurnalas.
⁶ 1973 m. disidentų procesas, kuriame teisiamieji neišlaikė saugumo spaudimo.
⁷ Graikų filosofas (III a.).
⁸ „Kardo ir arklo sąjunga“ – fiktyvi antisovietinė organizacija iš Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“.
⁹ Rus. Laikykis.