Margarita Matulytė: „Čiabuvių balsai ataidi iš užmaršties tarsi sakydami: „Esu, kas esu“

×  Emilija Lipska

Ką nori mums papasakoti Lietuvos čiabuviai? Ar lietuvio esybę populiarinantys simboliniai kaimiški atributai atliepia jo prigimtinę kultūrą, ar universalios tapatybės deklaracijos atskleidžia pasaulėjautą, atspindi kasdienybę? Kokiame pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai, kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? Į šiuos klausimus bando atsakyti Nacionalinėje dailės galerijoje (Vilnius) iki rugsėjo 26 d. veiksianti paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Pristatomo tyrimo tikslas – išjudinti sustabarėjusią kultūrinę atmintį, bent jau paskatinti diskusijas. Apie parodą ir ne tik ją pasikalbėjome su fotografijos istorike ir parodos kuratore Margarita Matulyte.

Daugiau apie parodą ir ją lydinčias veiklas – ciabuviupasakojimai.lt.

 

Margarita Matulytė: „Čiabuvių balsai ataidi  iš užmaršties tarsi sakydami: „Esu, kas esu“
Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905). Vaitkūnų kaimo valstiečiai, Vaitkūnų k., Ukmergės vlsč. (dabar – Ukmergės r. sav.), 1902. Skaitmeninis atspaudas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

 

Kokių tikslų siekiate paroda ,,Čiabuvių pasakojimai“? Ji skirta tik visuomenei supažindinti su lietuvių etnosu ar tikitės ir pakeisti lankytojo požiūrį?

Ši paroda ypatinga tuo, kad remiasi mano dar 2014 m. pradėtu tyrimu „Tapatybė be įvaizdžio“. Kai pirmą kartą atsiverčiau Šiaulių kraštotyros draugijos archyve tarpukariu kraštotyrinėse ekspedicijose sukauptas bylas, supratau, kad jose užfiksuota Lietuva mums menkai pažįstama. Ji gerokai skiriasi nuo to mito, kurį sukūrė didieji pasakojimai carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais ir sovietmečiu. Turime pripažinti, kad šių 3 istorinių visuomenės formacijų periodais skirtingus ideologinius interesus tenkino tos pačios nekvestionuojamos mitinės-simbolinės vertybės, atrankos būdu suformuotos, universalizuotos ir gerokai nutolusios nuo ištakų.

Kolonizuojant Šiaurės Vakarų kraštą Rusijos imperijos ideologai rinko duomenis apie lietuvių materialinę bei dvasinę kultūrą, rengė etninio tipo charakteristikas, analizavo etnogenezę ir ieškojo komunikacijos modelių, kurie paspartintų rusifikavimo programos įgyvendinimą. Istorinius, geografinius, klimatinius, kultūrinius, socialinius, lingvistinius, mentalinius aspektus aprėpiantys tyrimai apibrėžė lietuvius kaip vieningą visumą. Kaip tik tokia prieiga turėjo lemti efektyvų vietinio etnoso nukultūrinimą ir dalinį asimiliavimą, o padariniai sėkmės atveju galėjo būti fatališki – lietuviai būtų išnykę.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais siekta įgyvendinti kone esminį valstybingumo projektą – įtvirtinti lietuvių nacijos įsivaizduojamą kolektyvinę tapatybę vienijant piliečius etnosimboliniais pagrindais. Vienas svarbiausių tautininkų keltų tikslų – tautinės savimonės ugdymas puoselėjant etnines tradicijas ir jas integruojant į modernios valstybės gyvenimą. Tarpukariu sukauptas lietuviškojo identiteto arsenalas sovietmečiu buvo pasitelktas kolektyvinei atminčiai perprogramuoti.

Kultūros sovietizavimo ideologai, eskaluodami engtos liaudies ir jos pavergėjų priešpriešą, kūrė naują istorinį naratyvą, kuriame liaudis su savo simboliniu bagažu, iš jo atsijojus kai kuriuos nepalankius, ypač religinius, elementus, turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį – tapti tarybine tauta. Šiandien tautinė liaudiškoji kultūra įtraukta į valstybės reprezentaciją – bendrinis tautos portretas konstruojamas pasirenkant įtaigiausius lietuvybę iliustruojančius pavyzdžius.

Vis dėlto didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje bei socialinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais grįsti ir paskleisti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė socialinę kaimo realybę. Tad paroda kelia klausimus, ar lietuvio esybę populiarinantys simboliniai kaimiški atributai atliepia jo prigimtinę kultūrą, ar universalios tapatybės deklaracijos atskleidžia jo pasaulėjautą, ar atspindi kasdienybės pilnatvę. Kokių realijų pasaulyje gimė, augo, brendo žagrės vaikai, kokių idėjų pasaulį jie susikūrė? O visuomenei parodoje pristatomo tyrimo tikslas – išjudinti sustabarėjusią kultūrinę atmintį, bent jau paskatinti diskusijas dėl amžiais nepajudinamų postulatų. Beje, kultūrinė atmintis yra ne tik kolektyvinis nacijos vertybių bankas, bet, kaip tiksliai pastebėjo vokiečių kultūros istorikas Janas Assmannas, ir „visi pasaulio, esančio anapus dabartinės prasmės, išsiveržimai, primenantys tai, kas užmiršta, atgaivinantys tradicijas ar atnaujinantys tai, kas buvo nuslopinta“.

 

Nebijojote, jog pristatomi kaimo gyventojai gali pasijusti marginalizuojami miesto bendruomenės atžvilgiu? Nejaučiate pavojaus, kad miestiečiai juos matys kaip kitus?

Negaliu nuspėti reakcijų, bet, tikiuosi, kaimo gyventojai priims šią parodą kaip jiems, mūsų maitintojams visomis prasmėmis, dėkingumo ir pagarbos ženklą. Juk tai ne tik grįžimas prie bendrų šaknų, bet ir asmeniškas pokalbis su kiekvienu iš jų. Universali susintetinta atmintis išskaidoma į individualius pasakotojus, kurie turi vardus, savo patirtį, įsiliejančią, bet neištirpstančią bendroje istorijoje. Taip pat tikiuosi, kad miestiečiai pagaliau juos pastebės, neatsiribos, bet, priešingai, juose atras save, pažins savo tapatybės ištakas. Manau, bodėjimasis kaimu, baimė pripažinti savo kaimietišką kilmę, slėpti savo vietinę tarmę jau nyksta.

 

Margarita Matulytė: „Čiabuvių balsai ataidi  iš užmaršties tarsi sakydami: „Esu, kas esu“
Stasys Vaitkus (1907–1989). Ona Steponavičienė prie staklių, Minaičių k., Padubysio vlsč. (dabar – Šiaulių r. sav.), 1938. Šiaulių „Aušros“ muziejus

 

Taikydama socialinės antropologijos metodą turbūt aktyviai stebite, reflektuojate ir dabartinius socialinius procesus. Ar jaunoji karta vis dar linksta puoselėti savo etninę tapatybę, ar vis dėlto įsilieja į šiuolaikinį pasaulį ir prisitaiko prie jo normų, netgi išsižada tradicijų?

Turiu patikslinti jūsų klausimą: tiesiogiai socialinės antropologijos tyrimų nevykdžiau. Lietuvos čiabuvių gyvenseną preparuoju retrospektyviai, remiuosi ne tikslingai atliktais antropologiniais tyrimais, o sukauptų etnografinės, kraštotyrinės, tautosakinės paskirties šaltinių, saugomų Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, analize, kurios bazinis pagrindas yra interpretacinė sociokultūrinės antropologijos prieiga. Išskleisdama 3 istorinių epochų gilaus kaimo panoramą, apeliuoju į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Lėtą laiko slinktį rodo per porą šimtmečių vos pastebimus pokyčius patyrusi kasdienybės kultūra, išreikšta bendruomenės patirties ir atminties sankaupa: nuo įpročių iki papročių, nuo buitiškų smulkmenų iki įtikėtų stebuklų, nuo vietine šnekta iš kartos į kartą perduodamų istorijų iki mintinai pramokto Dievo žodžio. Gyvenimo erdvė, arba ūkis, kurį dažnas valstietis ir vadino gyvenimu, yra žvilgsniu aprėpiamas – tai žemės gabalas ir lopas dangaus. Žemdirbio dalia sunki, bet ji palanki homogeniškai čiabuvių bendruomenei išlikti grynuoliu, prasilenkti su ideologijų skersvėjais. Vienintelė besąlygiškai valstiečio pasaulėjautą paveikusi pasaulėžiūra yra krikščionybė, jos religiniai atributai tapo neatsiejama tapatybės dalimi.

Atsiribodama nuo lietuvių etninės kultūros regioninių skirtumų, kurie patenka į etnografijos interesų lauką, dėmesį fokusuoju į žemiausios socialinės padėties etnosą jungiančias grandis. Kaimo žmogaus gyvenimas apaugo kasdienybėje naudotais daiktais, kurie, įveiklinti civilizuotos kultūros, tarnauja liudydami liaudies meną ir buitį. Lietuvio gyvenimas apaugo ir legendomis, dainomis, papročiais – visa gausybe dvasiai praskaidrinti reikalingų dalykų, patirtų, išmoktų ar pramanytų, jau sąmoningos kultūros surinktų į tautosakos aruodus. Viso šio bendro ir apibendrinto turto pagrindu kuriami romantizuoti, neretai ir politizuoti pasakojimai apie lietuvių tautą, formuojami lietuviško identiteto stereotipai ir jų vizualizavimo schemos. Biografinių autorefleksijų, tautosakinių blyksnių, primityvios kūrybinės veiklos koliažas konstruoja mentalinį kraštovaizdį kaip daugiabalsį, bet artimų prasmių tekstą. Kartu įvairialypė etnoso autoreprezentavimo praktikų struktūra išryškina ir socialinės (kolektyvinės) atminties kontūrus.

Tad dabartinių socialinių procesų negaliu profesio­naliai komentuoti, bet yra atliktas ne vienas sociologinis tyrimas, atsakantis į jūsų klausimą.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje žodis ,,čiabuvis“, jo sinonimas ,,aborigenas“ kelia asociacijų ne tik su tam tikros tautos senaisiais vietiniais gyventojais, bet neretai šie žodžiai įgauna ir neigiamą reikšmę, naudojami norint įžeisti žmogų dėl spekuliatyvių nuomonių, jog senieji gyventojai yra neprisitaikę prie civilizacijos dėl spėjamos išprusimo stokos. Galbūt pavyko atsekti, kada žodis ,,čiabuvis“ buvo sugadintas ir kaip jį taikote jūs?

Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios ir aktualizuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Jie yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesiformuotų tauta, nebūtų sukurta nacija. Tačiau tų Kitų visuomeninis statusas ir vaidmuo istorinėje perspektyvoje visada išlikdavo nereikšmingas, antraplanis. Savi, bet kiti. Per kolonijines ekspansijas deformuota čiabuvių samprata iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Kultūrinės atminties formavimui nemažą įtaką padarė ne tik vertybinės politinių doktrinų sistemos, pragmatiškai, kartais ir populistiškai į savo ideologijų programas integruojančios etninį paveldą, bet ir įtaigias atminties reprezentavimo formas kūrę autoritetingi kultūros interpretatoriai. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką. Beje, kalbininkai, atsiriboję nuo politinio diskurso, šią sąvoką Bendrinės lietuvių kalbos žodyne ir aiškina adekvačiai: „Čiabuvis – vietinis nuolatinis šalies gyventojas, sinonimas – autochtonas, senbuvis.“ Taigi sąvokos yra neutralus dalykas, viskas priklauso nuo mūsų nuostatų, sąmoningų, kartais nesąmoningų, inertiškai pririštų prie vienokių ar kitokių ideologinių kontekstų. Čiabuvių sąvokos atveju kolonizavimo padariniai vis dar veikia mūsų santykį. Tokia tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vis dar egzistuoja atskirtis tarp mūsų, civilizuotų, ir kitų, kuriais rūpinamasi, jie integruojami specialiomis priemonėmis, jiems kuriamos ypatingos sąlygos, iš tik­rųjų primenančios simbolinius rezervatus.

 

Margarita Matulytė: „Čiabuvių balsai ataidi  iš užmaršties tarsi sakydami: „Esu, kas esu“
Norbertas Vėlius (1938–1996). Kazys Rukas (1881–1966), Ginučių k., Palūšės apyl. (dabar – Ignalinos r. sav.), 1964. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

 

Koks čiabuvių pasakojimas jums paliko didžiausią įspūdį?

Parodoje retrospektyviai dalyvauja apie 150 pasakotojų iš įvairiausių Lietuvos vietovių: vienkiemių, kaimų, provincijos miestelių. Vieni, pramokę rašyti, savo jausmus, mintis išreiškė dienoraščiuose, kiti pasakojimais, padavimais, dainomis pasidalino su kraštotyrininkais, tautosakininkais, kurie ekspedicijose įrašė autentiškus herojų balsus, aprašė jų gyvenimus. O yra ir tokių, kurie neturi tekstu ar garsu išreikštų istorijų, tačiau fotografijose prabyla žvilgsniu. Iškalbingi čiabuvių veidai, rankos, kojos, daugiareikšmė jų aplinka. Vaizdas – ne mažiau informatyvus ir emocionalus tekstas.

Žemės žmonių likimai sudėtingi, dramatiški, kasdienybė sunki, rutina slegianti, buitis skurdi, tačiau jų vidinis pasaulis yra ypač turtingas. Kone kiekvienas pasakojimas sukrečia, nustebina. Štai sėdi prie audimo staklių Ona Steponavičienė iš Minaičių kaimo ir porina apie savo motinos Magdelenos Steponavičienės „praktiką“, kuria ir ji pati tiki: „Kartais žiemą krentą iš dangaus maži vabaliukai, kirminukai. Tą savaitės dieną (kada krito vabaliukai, kirminukai) nereikią sėti rasodos, žirnių, linų, nesodinti kopūstų, sėtinių, nes tą dieną pasodintus daigus ar pasėtus javus kirminai nukertą, suėdą lapus.“ 1938-ieji, lietuviškoj padangėj jau savi lėktuvai skraido, o Onos kieme laikas tarsi sustingęs.

Bet yra ir tokių likimų, apimančių kelių epochų istorijas, tokie gyvenimai-vadovėliai. Pavyzdžiui, Norberto Vėliaus 1964 m. užrašyta Kazio Ruko biografija. Verta ne tik ją perskaityti, bet ir išgirsti Kazio įdainuotus įrašus, skambančius parodoje. Jo ir kitų čiabuvių balsai ataidi iš užmaršties, tokie tikri, nepagražinti, nerafinuoti, tarsi sakydami: „Esu, kas esu.“