Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1988 (III)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Balandžio 1 d.


Newarke sutinku [dukrą] Marytę. Kelyje skaitau „Bieniowski“1 – Jėzau, kas do plepalai! „The New Republic“ pagaliau išspausdino mano repliką, bet dar šiandien gavau iš jų Williamo Jay’aus Smitho2 pikto laiško kopiją.

Brodskis: „Читаю замечательную книгу – разговоры Милоша с Ватом. Вроде Надежды Яковлевны, но лучше. Действительно нужен был поляк, чтобы понять все это: я давно говорил, что любой польский солдат равен русскому аристократу.“ – „Надеюсь, что в Союз тебя не пустят. Жизнь не надо делать более абсурдной, чем она есть.“ – „В Бостоне советские музыканты играют сочинение на мой текст: приглашали, но я отказался, сославшись на занятость. От этого братания хочется уехать куда-нибудь в Парагвай.“3


Balandžio 2 d.


Ačiū Dievui, nebloga nuotaika. Vėl pašnekesys su Brodskiu: „Правлю наше интервью – оно получилось не слишком интересным, особенно на фоне Вата.“ – „Сейчас преподаю „Медного всад- ника“. Это лучшее у Пушкина: и как легко расска- зано – не зря он писал „Цыган“ и остальное, набил себе руку. Вcя поэма – о безумии, проступающем сквозь порядок: безумии города, Петра, Евгения. „Нева металась как больной“ – сильнее, чем на- чало „Пруфрока“.“ – „По-моему, языки сильно за- висят от климата. Например, исландский – сплош- ной дыр, бул, щыл. Экономия сил на морозе. Вся ностратическая теория должна бы быть об этом.“4


Balandžio 5 d.


Nusistovėjusi, rami darbo nuotaika. Naujos knygos iš Lietuvos, jų tarpe Ilgūno „Pietaris“ ir Čiurlionienės dramos. Su dideliu nustebimu skaitau „Aušros sūnus“ – tokio antirusiško teksto niekad anksčiau nebūtų spausdinę.


Balandžio 6 d.


„Moscow News“ Sacharovo pasisakymas dėl armėnų ir Krymo totorių – ir žinia, kad Liubimovas5 apsilankysiąs tėvynėje, „Boriso Godunovo“ pastatyme. „Pravda“ smerkia „stalinistų manifestą“, pasirodžiusį „Sov. Rossija“ laikraštyje. Juda reikalai.

Marytė tvarkosi po namus: puiki dukra ir puiki šeimininkė.


Balandžio 7 d.


„Novyj Mir“ Nuikino straipsnis: bendras „message“ aliarmuojantis – nomenklatūra ryt poryt suėsianti Gorbačiovą. „Daktaras Živago“ tame pačiame numeryje atrodo gana archyviškai.

Afganistane TSRS, rodos, prisipažino pralaimėjusi.


Balandžio 8 d.


Išlydžiu Marytę į aerodromą.


Balandžio 9 d.


New Havene svečiuojasi Liuda Aleksejeva, pagal kurios apskaičiavimus TSRS dabar yra trys milijonai neformalių organizacijų su 47 milijonais narių! Gal pusė tų organizacijų esą roko klubai.

„Solženicynas atsidūrė šalia visuomenės; žinoma, dabar, kaip visada, reikalingas dešinysis ir kairysis ašigaliai, bet dešiniojo vaidmenį sėkmingai, daug santūriau ir protingiau už Solženicyną atlieka Lichačiovas. Kairiojo vaidmenį – Sacharovas.“


Balandžio 10 d.


Jau keli pažįstami man pranešė, kad televizijos komentatorius, kalbėdamasis su Voznesenskiu, klausęs jį apie mano straipsnį – ir Voznesenskis ne ypač žinojęs, ką pasakyti. Dar vienas įrodymas, kad pataikyta.

Lietuvos valdžia tariasi su akiratininkais dėl žurnalo platinimo tėvynėje. Na, na.


Balandžio 11 d.


Trumpas pašnekesys su Brodskiu, kuris, kaip paprastai, labai giria Zagajewskį6 (gal ne tiek poetą, kiek žmogų).

Daug įvykių nacionalistų pasaulyje. Lietuvių disidentai (beje, išskyrus Sadūnaitę ir Terlecką) pareiškė solidarumą armėnams. „Forum“ spausdina baltarusių kultūrininkų programą, aiškiai nusižiūrėtą iš mūsų (jau antrą sykį istorijoje paveikiame šiuos kaimynus). Ir, deja, pasimirė Gunaras Astra, Orwello vertėjas į latvių kalbą, – kaip tik tuo metu, kai „Animal Farm“7, jei galima tikėti pranešimais, pasirodė latviškai.


Balandžio 12 d.


Yale lankosi Bočiarovas8 ir Mannas9, abu malonūs ir padorūs vyrai. Su Bočiarovu labai senais laikais mane supažindino Pakalniškis.

„Tai neįtikėtina, bet dabar į Vakarus laikinai išvykti, gavus kvietimą, galima automatiškai.“


Balandžio 13 d.


Feliksas Rozineris10 Bostone gana daug bendravo su Šnitke11: anot pastarojo, inteligentija TSRS labiausiai bijosi ne stalinistinio perversmo, o pugačiovščinos. „Народ наконец-то понял, что его семьдесят лет обманывали, и совершенно разъярен.“12


Balandžio 14 d.


Brodskio eilės pasirodė „Nevoje“. „Неплохая под­бор­ка. А статья в „Комсомолке“ – что ж, это признание.“13


Balandžio 15 d.


Susitikimas su Albertu Zalatoriumi, stambiu, mano skoniui pernelyg savimi pasitikinčiu vyru. Pašnekesys, beje, bičiuliškas ir įdomus. Lietuvoje rengiamasi spausdinti praktiškai visą literatūrinį palikimą: ką tik pasirodė Aistis, „Dangaus ir žemės sūnūs“, rengiami „Šeimos vėžiai“, „Algimantas“, „Klaida“... „Svarbiausia – negalvoti, kad tai gali baigtis, ir vis žengti į priekį vieną ar du žingsnelius.“

Spausdinami Dovydėnas, Jankus, Orintaitė – kitaip tariant, „pikčiausieji priešai“, kurie dar neseniai atrodė „niezłomni“14. Su Dovydėnu Zalatorius aptarė leidybinius reikalus per mano telefoną – simboliška tai, ką besakysi. „Pergalėje“ būsianti ir „Balta drobulė“.


Balandžio 16 d.


Iš Toronto skambina [Grigorijus] Kanovičius. „Visas tavo knygas, Tomai, skaitau ir kitiems duodu, įskaitant „Lietuvą pasaulyje“.“

Brodskis gerokai papildė savo interview – papildymus reikia perrašyti.


Balandžio 17 d.


Darbas (Sologubas, Krasinskis).


Balandžio 18 d.


Skambina Milašius, kuris studijuoja lietuvių kalbą (iš Dambriūno-Klimo vadovėlio): ieško Skvirecko Biblijos ir nori užsiprenumeruoti „Draugą“. Pas jį lankėsi Rajeckas iš Lietuvos MA ir kino režisierius Askoldovas. „Esu atsargiai viliojamas aplankyti Vilnių.“


Balandžio 19 d.


Paskaita apie Baltijos valstybes Bostone, amerikiečių auditorijai (yra ir lietuvių). Kadangi Tamarčenko15, organizavęs visą tą biznį, supainiojo tvarkaraštį, atvykau nepasirengęs ir skaityti turėjau ekspromtu. Ak, ir marazmatikas gi draugas Tamarčenko! Bet, rodos, išsisukau iš situacijos gana laimingai.


Balandžio 20 d.


Atvykęs iš Harvardo Striedter16 skaito pranešimą apie „Tris seseris“. Pranešimas grynai harvardiško stiliaus, atseit, kultūringas ir nieko nesakantis.


Balandžio 21 d.


Labai bjauri nuotaika. Pašnekesys su Brodskiu: „Помни стихи Киплинга в переводе Оношкевич-Яцыны: Солдат, учись свой гроб носить, / Умей дышать в петле, / Умей свой кофе кипятить / На тощем фитиле.“ – „Я давно понял, что накладывать на себя руки бессмысленно – они и так на нас наложены.“17


Balandžio 22 d.


Brodskis New Havene: atsakymai į klausimus, pietūs Silliman College, eilių skaitymas sausakimšoje salėje. Žmonių gal penki šimtai – dešimt kartų daugiau negu atvykus Voznesenskiui. Pabaigoj įstabus eilėraštis apie motinos mirtį.


Balandžio 23 d.


Su Diana [Senechal] New Yorke, Milašiaus poetiniame vakare. Palyginimas [su Brodskiu] vis dėlto išeina Milašiaus naudai: kur kas daugiau išminties, pusiausvyros, geriau valdoma kompozicija, nėra perdėtos klišių baimės. Milašius pradeda vakarą žodžiais: „Urodziłem się w stolicy Litwy, potem wyjechałem na kresy, t. j. do Warszawy.“18 Vėliau prie vyno stiklo sako: „Specialiai pasistengiau tau įtikti.“

Beje, vakare buvęs jaunas lenkas (vedęs lietuvaitę ir mokąs lietuviškai) rodė mudviem kelis šimtus Vilniaus, Gardino ir Lydos fotografijų. Lydos pilis restauruota (!).


Balandžio 24 d.


Iš mamos gavau Stepanausko knygą „Tomas Manas Nidoje“ (tarybišką, bet palyginti vertingą) ir „Lietuvių rašytojų sąvadą“.

Šenkeris matė Verą Dunham, siaubingai nirštančią ant manęs dėl Voznesenskio. O „Lit. Rossija“ apie jį pasirodė žiaurus – ir visiškai teisingas – feljetonas.

Netikėta proga apsilankyti Romoje.


Balandžio 25 d.


Paskutinė lenkų literatūros kurso paskaita (Norwidas).


Balandžio 26 d.


Vėl Bostone. Šį sykį paskaitai esu pasirengęs, ir ji praeina gerai. Be to, matau Barańczaką. Pašnekesys apie Herbertą (šis serga, bemaž badauja Paryžiuje, o jo žmona dirba valytoja). Barańczakas: „Nemaniau, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje gali atsikartoti Norwido situacija.“


Balandžio 27 d.


Kaip reta kapituliacinis Liubimovo interview „Izvestijose“.


Balandžio 28 d.


Tvarkausi prieš kelionę. Darbo vis dar daug, ir gegužį turėsiu įtemptą.


Balandžio 29 d.


Paskaita, beveik iš karto limuzinas į Kennedy. Važiuoju drauge su Gureckais. Išskrendame jau vakarop.


Balandžio 30 d.


Romoje pasitinka Lozoraitis. Apsigyvenu Trastevere, gana aristokratiškame Wandos Gawrońskos19 bute. Ant sienų Napoleono Ordos graviūros, nuo stogo aikštelės visai vilnietiškas kaminų, kupolų ir malksnų reginys.

Tibro krantinėmis, po nusvirusiomis, šviesžalėmis pavasariškomis šakomis pasiekiu Šv. Petrą. Siksto koplyčia perpus atnaujinta. Pridengta bene tai, kas geriausia (Adomo sutvėrimas ir pranašas Danielius); Paskutinysis teismas dar suodinas ir miglotas, tačiau Izaijas, Ezekielis, Delfų bei Kumų sibilės jau švyti Poussino spalvomis – geltona, rausva, melsva. Michelangelo visada atrodė formų ir masių meistras, bet ne koloristas; protobarokinis, bet ne protoklasicistinis. O dabar atsiveria ta antroji jo pusė, kurios net neįtardavome. Ir labai gera, kad galima lyginti nuvalytąją dalį su nenuvalytąja. Tik kaip atrodys nuvalytas Paskutinysis teismas – nepajėgiu įsivaizduoti.

Popiet pasitarimas su lenkais viename Trastevere vienuolyne. Yra simpatingas senukas Stomma20, yra Kłoczowskis, Marcinas Królas, Radwanas, Wójcikas. Šnekama bent trimis kalbomis. Tema – politinių bei kultūrinių santykių išlyginimas naujojoje (ir būsimoje) Rytų Europos situacijoje. Bene pirmąsyk esu apyrimčiame – be to, konspiraciniame-politiniame suvažiavime. Mūsiškiai – Lozoraitis, Gureckas, kiek mažiau Rabikauskas – palieka gerą įspūdį: kalba santūriai, oriai ir tolerantiškai. Lenkus jie, ko gero, nukonkuruoja.

 

1 Juliuszo Słowackio poema.

2 Williamas Jay’us Smithas (1918–2015) – amerikiečių poetas.

3 Rus. „Skaitau puikią knygą – Miłoszo pokalbius su Watu. Tarsi Nadežda Jakovlevna [Mandelštam], bet geriau. Tikrai reikėjo lenko, kad visa tai būtų suprasta: aš seniai sakiau, kad bet koks lenkų kareivis lygus rusų aristokratui.“ – „Tikiuosi, kad į Sąjungą tavęs neįleis. Nereikia daryti gyvenimo absurdiškesnio, negu jis yra.“ – „Bostone tarybiniai muzikantai groja veikalą pagal mano tekstą: kvietė, bet atsisakiau – girdi, esu užimtas. Nuo to broliavimosi norisi išvažiuoti kur nors į Paragvajų.“

4 Rus. „Taisau mudviejų interviu – išėjo ne itin įdomus, ypač Wato fone.“ – „Dabar dėstau „Varinį raitelį“. Tai geriausia, ką parašė Puškinas: ir kaip lengvai papasakota – ne veltui jis rašė „Čigonus“ ir kita, išsitreniravo. Visa poema – apie beprotybę, juntamą anapus tvarkos: miesto beprotybę, Petro, Eugenijaus. „Neva blaškėsi kaip ligonis“ – stipriau negu „Prufroko“ [Elioto eilėraščio] pradžia.“ – „Manau, kalbos gerokai priklauso nuo klimato. Pavyzdžiui, islandų – ištisai dyr, bul, ščyl [rusų futuristo Aleksejaus Kručionycho eksperimentinė eilutė]. Jėgų taupymas šalčio metu. Visa nostratinė teorija turėtų būti apie tai.“

5 Jurijus Liubimovas (1917–2014) – rusų teatro režisierius emigrantas.

6 Adamas Zagajewskis ( g. 1945) – lenkų poetas.

7 Angl. „Gyvulių ūkis“.

8 Sergejus Bočiarovas (1929–2017) – rusų literatūrologas.

9 Jurijus Mannas (g. 1929) – rusų literatūrologas.

10 Feliksas Rozineris (1936–1997) – rusų rašytojas emigrantas.

11 Alfredas Šnitkė (1934–1998) – rusų kompozitorius.

12 Rus. „Liaudis pagaliau suprato, kad ją septyniasdešimt metų apgaudinėjo, ir yra visiškai įtūžusi.“

13 Rus. „Nebloga atranka. O straipsnis „Komsomolkoje“ – ką gi, tai pripažinimas.“

14 Lenk. Nepalaužiami.

15 Grigorijus Tamarčenko (1913–2000) – rusų literatūrologas emigrantas.

16 Jurijus Striedteris (1926–2016) – amerikiečių filologas, Harvardo universiteto profesorius.

17 Rus. „Atsimink Onoškevič-Jacynos verstą Kiplingo eilėraštį: „Mokykis, kareivi, nešioti savo grabą, / Mokėk alsuoti kilpoje, / Mokėk savo kavą virinti / Ant lieso dagčio.“ [Brodskio klaida: tai ne Kiplingo, o Boriso Lapino eilėraštis.] – „Aš seniai supratau, kad kelti prieš save ranką beprasmiška – kiti ją jau pakėlė.“

18 Lenk. „Gimiau Lietuvos sostinėje, paskui išvažiavau į provinciją, t. y. į Varšuvą.“

19 Wanda Gawrońska (g. 1927) – lenkų katalikų veikėja emigrantė.

20 Stanisławas Stomma (1908–2005) – lenkų politinis veikėjas.

 

Draugai