Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XL)

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXVII)

Tomas Venclova. Nežinomo autoriaus nuotr.

 

Lapkričio 1 d.

Išvyka automobiliu į Regensburgą. Pridedu dar vieną miestą prie savosios kolekcijos. Tiesa, apžiūrime jį labai paviršutiniškai. Neskubame, klajojame skersgat­viais ir aikštėmis be jokio aiškaus plano.

Ir tas geltonas Bavarijos ruduo, ir Alpės, visai aiškiai įžiūrimos iš Eitano buto dvyliktame aukšte.

Vakare. Kronidas Liubarskis1 su žmona. Viena iš pašnekesio temų – Zviadas Gamsachurdija, kurio partija laimėjo Gruzijoje rinkimus: kolektyviai pramename jį Saddamu Gamsachurdija, nes nuo Irako diktatoriaus jis skiriasi minimaliai. Sakau: „Нам всем уг­рожает ситуация старых большевиков: за что бо­ролись, на то и напоролись.“2

Eitanas: „Германия – лучший пример того, что территория, Lebensraum u т. д. ничего не решает. А Литва – или, скажем, Израиль – зафиксировалась на территории. Если бы литовцы не воевали с поляками, а потратили бы ту же энергию на электронику и достигли экономического успеха – вильнюсские поляки в два счета литуанизировались бы. Сингапур, Гонконг территории практически не имеют, а влияние у них огромное.“3

Šventa teisybė. Su Gervėčiais, Karaliaučium, Seinais mes nelyginant tie generolai, kurie visada kariauja buvusį karą.

 

Lapkričio 2 d.

Atsiduriu Salzburge ir iš ten neįprastu kampu kertu Austrijos Alpes. Jau pavakary Klagenfurtas, tvarkingas miesčiukas, kurio aplankyti nespėju; bet ties pat stotimi užtinku tai, kas jame svarbiausia – Musilio gimtuosius namus, irgi tvarkingus, be aiškaus stiliaus, jaukius kareivinių jaukumu.

 

Lapkričio 3 d.

Po visko, ką mačiau, Liubliana atrodo šauni ir pietietiška. Netikėtai apsisprendęs, prieš pietus sukariu nemažą kelio galą – į Postojną (Postumia) ir atgal. Tenykštė ola – bene įžymiausia pasaulyje. Stalagmitai primena žagarūnus ir voveruškas, bet dar labiau – Giacometti ir Tanguy fantazijas. Užmojis Postojnoje grynai amerikietiškas: ola atidaryta 365 dienas per metus, kasdien pražygiuoja tūkstančiai ir kiekvienas palieka 15 dolerių.

Kalkakmenis oloje kietas it deimantas. Nejunti net klaustrofobijos – kažkaip aišku, kad viskas čia vientisa, kad joks uolos gabalėlis negali atitrūkti ir ant tavęs užkristi. Vietomis akmuo plonytis ligi skaidrumo; kitur iš jo gali pirštais išgauti melodiją.

Lietus ir perkūnija. Visoje Slovėnijoje potvynis, užtvindytos pievos, giraitės. Liublianica vartosi ir švokščia po tiltais.

 

Lapkričio 4 d.

Mano lėktuvas tik ketvirtą, taigi ryžtuosi dar vienam žygiui – į Bledą. Autobusas važiuoja lėtai lyg sapne, ir lyg sapne atsiranda nesmagus pojūtis, kad nespėsiu pasiekti tikslo ir grįžti. Vis dėlto išlipu ties ežerėliu giliame šešėliuotame duburyje kone statmenais krantais. Aukštai ant vertikalaus akmeninio skardžio pilis; ežere medžių kupeta ir jos centre bažnytėlė, „klūpanti it mergaitė“, anot Henriko Nagio. Išbūnu ties ežeru lygiai keturiolika minučių – kitaip vėluoju į lėktuvą. Bet toks laikas turbūt kaip tik idealus.

Veno Tauferis nugabena į aerodromą.

 

Lapkričio 5 d.

Grįžimas. Didelė laimė sutikus Tanią.

 

Lapkričio 6 d.

Peržiūrinėju korespondenciją; po dviejų mėnesių vėl esu tikroje šeimoje.

 

Lapkričio 7 d.

Pirmąsyk matau savo rinkinėlį „Tankėjanti šviesa“.

 

Lapkričio 8 d.

Maniau, kad Amerika – kaip visada po Europos – nuvils; bet aplink toks Naujosios Anglijos ruduo ir toks stiprus gamtos dalyvavimas kasdieninėje dramoje, nutildąs bet kokią žmogaus sukurtą „antrąją gamtą“, jog apie nusivylimą negali būti nė kalbos. Dievas kas minutę išeina iš už kampo, žvelgia į langus.

 

Lapkričio 9 d.

Tania ne ypač nori vykti į TSRS – bijo įstrigti, jeigu ten įvyks perversmas. O perversmo, karinės padėties etc. daugmaž galima tikėtis.

Telefonu kalbuosi su Tymoteuszu Karpowiczium4, kuris pasirodo esąs vilnietis, netgi iš mano tėvo pažįstamų ratelio.

 

Lapkričio 10 d.

Elona Vaišnienė veža į AABS valdybos posėdį prie pat Newarko aerodromo. Viešbučio „Ramada Hotel“, kuriame baltistai renkasi, nepajėgiame surasti mažiausiai dvi valandas. Posėdžiai – anaiptol ne mano forte. Diskutuojame ligi aštuntos vakaro; jau į pavakarį atvyksta Sennas, kuris gana įdomiai pasakoja apie balaganą, viešpataujantį Lietuvos Seime.

 

Lapkričio 13 d.

Susipažįstu su lenku Michalskiu5, vadovaujančiu filosofijos institutui Vienoje; jis norėtų atsikviesti su vizitais keletą lietuvių – duodu jam pavardžių ir adresų.

 

Lapkričio 15 d.

Su Tania Hartforde: ji pagaliau gauna „žaliąją kortelę“, t. y. peržengia svarbiausiąjį biurokratinį slenkstį siekiant Amerikos pilietybės. Labai varginanti diena.

 

Lapkričio 16 d.

Paaiškėjo mano ne per geriausios savijautos (galvos skausmai, mieguistumas etc.) priežastis – ar viena priežasčių: kiek pakilo kraujospūdis, kurį visada turėjau idealų.

 

Lapkričio 17 d.

Sėkmingas darbas. Vakare iš New Orleans atskrenda Marytė. Nesu jos matęs daugiau kaip metus.

 

Lapkričio 18 d.

Pašnekesys su V. R. – formulė ekspromtu: „Komunistų partija primena Rasputiną: ją jau vaišino užnuodytais pyragaičiais, šaudė į ją, smaugė, grūdo į eketę – o ji gyva lyg niekur nieko.“

Nota bene, Gorbačiovas bando įvesti „šešiolikos prezidentų diktatūrą“. Nei Baltijos šalys, nei Gruzija, Armėnija, Moldavija nesirengia prie to prisidėti (o gražus būtų reginys – Michailas Sergejevičius [Gorbačiovas], Landsbergis ir Gamsachurdija!). Bet viešai ir neviešai sakoma, kad užteks, jei dalyvaus Rusija ir Ukraina. Kitaip sakant, vykdomas Solženicyno „slaviškasis“ projektas.

 

Lapkričio 19 d.

N.: „Советский Союз очень легко может устроить ми­ру огромную пакость – достаточно открыть гра­ни­цы.“6 Tikrai, Suomija ir Švedija laukia bėglių antplūdžio jau šią žiemą, o Lenkija net steigia ministeriją jų reikalams. Lietuvių gali pasprukti bent 15 %, jeigu ne daugiau: noras paragauti Vakarų saldumynų, manau, daug stipresnis negu Stalino baimė 1944 metais.

 

Lapkričio 20 d.

Lozoraitis: „Lietuvos valdžia daro tiek klaidų, jog galva svaigsta.“ Aš: „Gal ir 1918–1919 metais panašiai buvo.“ Lozoraitis: „Ne, buvo geriau. Gal todėl, kad nebuvo telefonų.“

 

Lapkričio 23 d.

Timenčiko atsiųstoje knygoje visiškai pirmarūšis Aleksandro Ivanovo apsakymas „Stereoskopas“. Kas tasai Ivanovas – nežinia. Jau vien iš to galima pajusti, kokia epocha buvo rusų Sidabro amžius: šitaip koks nors quattrocento7 anonimas nudiegia nuo galvos ligi kojų.

Skambina Milašius, kuris jaudinasi dėl Lietuvos reikalų – pasitarimų su Rusija, nesmagumų Paryžiuje... Tiek pat nervina jį ir Lenkijos rinkimai.

 

Lapkričio 24 d.

Marytę išlydime į aerouostą. Šaltoka iš jos išaugo mergina: užsidariusi, egocentriška. Gal tai laikinas dalykas, o gal ir ne; pagaliau aš ir pats toks esu. Išauklėta ji, tiesa, kur kas geriau, negu pavyko mane išauklėti.

 

Lapkričio 25 d.

Wat (kalbama apie lenkų rašytoją Aleksandrą Watą, kurio monografiją T. Venclova tuo metu rašė, – red. past.); be to, redaguoju savo straipsnį apie Solženicyną, išverstą į rusų kalbą. Netekęs angliškojo apvalkalo, jis, deja, atrodo gan primityvus.

 

Lapkričio 27 d.

Lenkijos rinkimai išvirto visai mrožekišku farsu. Tokio skandalo nėra buvę nuo Henriko Valois laikų. Antausį gavo Mazowieckis, bet, tiesą sakant, ir Wałęsa.

 

Lapkričio 28 d.

„Gimtajame krašte“ – Ozolo straipsnis: raginama priešintis ginklu ir sakoma, kad Lietuvos reikalavimai turi būti įvykdyti visu šimtu procentų – su devyniasdešimčia lietuviai nesutiksią. Tą patį jis dėstęs ir per televiziją. Priešinimasis ginklu neduotų nieko, išskyrus kraują, o Vakarų simpatijų anaiptol nelaimėtų. Beje, greičiausiai ir nepavyktų suorganizuoti dabartinėje Lietuvoje jokio realaus pasipriešinimo. Ir į krūmus demagogai bėgtų pirmutiniai. Niekam tokie paistymai nereikalingi, išskyrus rusų armiją ir KGB.

O dėl tų devyniasdešimties procentų... Politika yra mokslas užsitikrinti devyniasdešimt procentų, o paskui neskubant ir netriukšmaujant prisidurti dar dešimt.

Landsbergio šūkavimai – Anglijoje ir kitur – taipogi nedžiugina.

 

Lapkričio 29 d.

Iš Maskvos ir Leningrado naujos liūdnos žinios. Revoliucija dar gali baigtis krachu ir gėda, kurios užteks keliems šimtmečiams.

 

Lapkričio 30 d.

Baigiu essay Palermo simpoziumui ir redaguoju pokalbio Rašytojų sąjungoje stenogramą, kurią man atsiuntė Braziūnas. Stenogramoje esama gražių dalykų, pavyzdžiui, vietoje „generalizacija“ net dviejose vietose „genitalizacija“.

 

1 Kronidas Liubarskis (1934–1996) – rusų disidentas, emigrantas.

2 Rus. „Mums visiems gresia senųjų bolševikų situacija: už ką kovota, tuo mums ir tvota.“

3 Rus. „Vokietija – geriausias pavyzdys, kad teritorija, Lebensraum [gyvybinė erdvė] ir t. t., nieko nelemia. O Lietuva – ar, sakysime, Izraelis – tesirūpina teritorija. Jei lietuviai nekariautų su lenkais, o panaudotų tą pačią energiją elektronikai ir pasiektų ekonominės sėkmės – Vilnijos lenkai nedelsdami sulietuvėtų. Singapūras, Honkongas teritorijos praktiškai neturi, o jų įtaka didžiulė.“

4 Tymoteuszas Karpowiczius (1921–2005) – lenkų poetas.

5 Krzysztofas Michalskis (1948–2013) – lenkų filosofas.

6 Rus. „Sovietų Sąjunga labai lengvai gali padaryti pasauliui didžiulę kiaulystę – pakanka atidaryti sienas.“

7 It. Penkioliktojo amžiaus.

Draugai