Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (V)

 

Gegužės 1 d.

Groiso svarstymai spaudoje apie Bachtiną kaip Stalino apologetą. Noras epatuoti bet kokia kaina it futurizmo laikais; vis dėlto diegas tasai Groisas.

 

Gegužės 3 d.

Skambina Renata Gorczyńska1: New Yorke nusižudė Kosiński2 (jo niekada nesu matęs). „Jį visada kamavo šlovė, gerokai viršijanti jo tikrąsias galimybes.“

Išlydėjome į pensiją Stankiewiczių. Su Tania parašėme jam laiškutį, susidedantį iš žodžio „meilė“ visomis slavų kalbomis (įskaitant bažnytinę slavų ir kašubų). O juk tikrai jį pamilau per tiek metų – vaikišką, tuščiagarbį, juokingą.

 

Gegužės 4 d.

Diena Monicos Greenleaf dvarelyje ties Stamfordu. Ten, be kitų, – šeima iš Kijevo, dėl Černobylio pabėgusi iš pradžių į Maskvą, paskui ir į Ameriką. Ilgos ir gana šiurpios istorijos. „Černobylis nepalyginti baisesnis dalykas už Hiroshimą – jis apnuodijo maždaug Japonijos didumo plotą keliems šimtams metų. Kijevas bus ligonių ir degeneravusių miestas net tolimoje ateityje.“ Gal tai ir nėra perdėjimas, nes abu šeimos nariai fizikai.

 

Gegužės 6 d.

Ar pateksiu į Maskvos konferenciją, dar neaišku – TSRS vilkina vizas.

 

Gegužės 7 d.

N. „Svarbiausioji darbo motyvacija Vakaruose – baimė. Ir kol rytiečiai kaip reikiant neišsigąs, jų ekonomika nesusitvarkys.“

 

Gegužės 8 d.

Skambina Zabulis – buvęs ministras, dabar tiesiog klasikinių kalbų dėstytojas; jis New Yorke, kažkokiame simpoziume (tema – Ciceronas) ir „nori išgirsti žmogų, kalbantį lietuviškai“. Ką gi, suteikiu jam tą malonumą.

 

Gegužės 9 d.

Veničkos Jerofejevo biografija iš pažiūros mažai verta. Bet kaip jis sugebėjo už ją atsakyti! Sukūrė alkoholizmo taksonomiją; avantiūrinį romaną, prilygstantį Petronijui; ir savianalizės šedevrą, geresnį negu siurrealistų. Be to, kiek ten pirmarūšio, nemeluoto humoro! Mūsiškiai patiria visų skaudžiausiąjį fiasko, kai bando juokinti.

 

Gegužės 10 d.

Amerikoje lankėsi Aputis, Balakauskas ir dar keli; jų kelionę, jei Liūtas Mockūnas sako teisybę, apmokėjo muniai3!

Canetti. Vis dėlto patraukli jo gelžbetoninė logika. Nota bene, gal būsiu supratęs, iš kur paimtas siužetas (ir Terezos vardas): nagi iš Rousseau gyvenimo istorijos.

 

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai,  1991 (V)
Venediktas Jerofejevas. Nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Gegužės 11 d.

Brodskis – JAV poetas laureatas. Ta proga primenu jam pirmąją Byrono „Don Juano“ eilutę. „Ну, Саути был ужасный стихоплет.“ Aš: „В этом-то и юмор ситуации.“4

Šnekamės apie futurizmą, ekspresionizmą, Schielę5.

„Некогда Марина Басманова, глядя на крыши Таллинна, сказала: в Европе кубизм естественен. Но мне ближе футуризм. Кубизм, да и Малевич – это полная статика. Медитация, превращающаяся в обои. Конечно, и средневековое искусство превращается в живопись на коробке монпансье. Но коробку хотя бы можно открыть, а обои замыкают.“

Aš: „Футуризм – своего рода тоска по мировой культуре, и был он только в провинциальных странах – Италии, России, Польше.“ Josifas: „Точно. Кстати, Ват на меня действует замечательно. Особенно цирковые, остраняющие места.“

„Ты – человек крестьянских кровей, отсюда твои вечные опасения по поводу будущего. Кресть­янин ведь зависит от непредсказуемой природы. Беспокоиться по поводу чего-либо следует тогда, когда оно уже наступило.“6

 

Gegužės 12 d.

Pagaliau: Lietuvos spaudoje protingas kažkokio Spurgos straipsnis lenkų klausimu. Netgi siūloma įvesti lenkų kalbą į kai kurias gimnazijas.

Vakarienė su „Время и мы“7 redaktorium Perel­manu, blankoku žmogeliu. Pirmasis – ubagiškas – „Kontinento“ numeris, išleistas TSRS: nuvilia ne tik tekstai, bet ir popierius. Gal toks bus visos emigracinės spaudos likimas.

 

Gegužės 13 d.

Renata Gorczyńska. Jos ir daugelio kitų pasipiktinimas, kad Josifui, „angliškai beveik mažaraščiui“, davė laureato vardą.

 

Gegužės 14 d.

Vizos į TSRS, matyt, negausiu. Edas Kline’as8: „Gaila, nes jūsų pranešimas geresnis už kitus.“ Bonner, kiek žinau, parašė šiuo reikalu formalų protestą, bene pačiam Gorbačiovui, bet abejoju, ar tai duos naudos.

 

Gegužės 15 d.

Universiteto rūpesčiai, nuovargis. Paskutiniąją sekundę vizą dar gali atsiųsti, bet važiuoti – nesinori.

 

Gegužės 17 d.

Įdomu stebėti, kaip auga Landsbergio kultas emigracijoje (Lietuvoje jis turbūt daug silpnesnis). Tas lietuviškas noras turėti tautos vadą, Prezidentą didžiąja raide: ir nepilnavertiškumo kompleksas, ir frustracija, ir smetoniškųjų laikų nostalgija.

 

Gegužės 18 d.

Vizą atgabeno tikrai paskutinę akimirką. Neužmiršta, matyt, manęs tarybų valdžia. O gal užkliuvo tai, kad esu lietuvis.

Spurgos straipsnis jau išprovokavo tai, ko reikėjo tikėtis, – paranojišką Onos Vidmantienės reakciją.

 

Gegužės 19 d.

Išskrendu iš New Yorko į Frankfurtą. Lėktuve sėdžiu greta jaunos vokietaitės, kuri reiškia visokiausias simpatijas Lietuvos reikalui, nors ir painioja Lietuvą su Estija. Beje, ji mano, kad iš Vokietijos į Maskvą reikia skristi vienuolika valandų. Taigi mūsų kraštai jai maždaug taip pat toli kaip Singapūras.

Bandau skaityti Gavelio „Vilniaus pokerį“.

 

Gegužės 20 d.

Maskvoje nemažai naujovių, iš kurių svarbiausioji bene ta, kad metro pabrango trigubai. Centre atsirado galybė krautuvėlių valiutos turintiems asmenims: „Nina Ricci“, „Christian Dior“ etc., etc. Už dolerį oficialiai duoda 27 rublius, taigi iškeitęs šiokią tokią sumą imu jaustis kaip kolonizatorius karalienės Viktorijos Kalkutoje. Miestas strimgalviais ritasi į trečiąjį pasaulį. Gatvėse, suprantama, pardavinėjama misionieriška literatūra – psalmynai, Šventojo Rašto atpasakojimai, taipogi Bhagavadgita. O ties Jurijaus Dolgorukio paminklu demonstruoja monarchistai. Dvigalvio erelio, tiesa, dar nesimato; išskleista tik senoji rusų vėliava.

Viešbutyje visiškas chaosas. Su Orlovo9 ir Kline’o pagalba jį gebu šiaip taip suvaldyti.

 

Gegužės 21 d.

Atidengiama memorialinė lenta ant Sacharovo namo, paskui vykstame į kapus, kur jis palaidotas: ten vešlūs beržai, išlakios pušys, drėgna prietema – labai panaši atmosfera kaip Prahos kapinėse, kuriose guli Kafka.

Kalbuosi su Liubarskiu, Boria Vailiu10, Štromu. Ir šiaip galybė pažįstamų veidų, nuo Pipeso11 ligi vieniečio Schwarzenbergo12. Per pietus sėdime drauge su Gluzmanu13, taigi yra progos pasišnekėti apie Ukrainą. Valgis – gausus ir gardus; netgi nejaukiai prisimenu Bernardo Shaw vizitą į TSRS per didįjį badą, kai jis pareiškė niekur nevalgęs geriau negu Maskvoje.

Yra kažkas ne visiškai padoraus žmogaus teisių konferencijose, nuolat tų pačių asmenų šventiškuose pobūviuose garbingu pretekstu. Vienintelis būdas lašelytį atsikratyti nepadorumo – bandyti ta proga padėti kam nors konkrečiam. Laimė, Maskvoje tokių galimybių turiu.

Vakare ekstra klasės koncertas – Richteris, Rost­ropovičius, stebėtinas latvių choras. Kalba Dubčekas – provincijos mokytojo stiliumi ir tonu, tai yra labai simpatingai. Salėje abudu vadai, tik Michailas Gorbačiovas ložėje, o populistas Borisas Jelcinas tarp publikos. Orlovas nuo scenos reikalauja, kad komunistai nedelsiant pereitų į opoziciją. Jelena Geor­gijevna Bonner išmintingai pakalba apie Gruziją – Gamsachurdijos režimas, anot jos, atsirado tiktai dėl kastuvėlių, skaldžiusių galvas tbilisiečiams.

Šiandien Jelena G. [Bonner] – šeimininkė, ir atlieka ji tą vaidmenį, reikia pripažinti, oriai.

 

Gegužės 22 d.

Su Lowry Wyman14 prie Lietuvos Konstitucijos projekto. Vidurdienį važiuoju į „Дружба народов“ savo straipsnio peržiūrėti (jis eis penktajame numeryje, kurio pasirodymo tikimasi liepos mėnesį). Nekvailas vaikinas Denisas Dragunskis įteikia man ta proga knygą „Ожог родного очага“15 – pretenzingu pavadinimu, bet įdomią. Grįžęs skaitau publikai pranešimą, t. y. tą patį straipsnį, jį giria Larisa Bogoraz16, kuri netgi kviečia į konferenciją Charkove (deja, nieko nebus).

Vakaras pas Kotreliovus. Arbate prekiaujama itin madingomis lėlėmis – septyni generaliniai sek­retoriai, įstatyti vienas į kitą. Kainuoja tokia (labai grubaus darbo) lėlė 350 rublių. Tiesa, tai vos apie 13 dolerių, bet, šiaip ar taip, per daug. Nuotaika Arbate kriminogeninė, visos laiptinės užkaltos ir atsidaro tik surinkus kodą, todėl pataikyti į butą sunku. Užstalėje randu Johną Malmstadą17 (ką tik iš Harvardo) ir Kozovojų18 (ką tik iš Paryžiaus). Tuo tarpu geriame rusiškai.

 

Gegužės 23 d.

Gauname proarmėniškų laikraščių pundą apie įvykius Getašene ir Martunašene19; kas ten vyksta, sunku suvokti, ir nesu tikras, kad armėnai visiškai nekalti. Atrodo, į Azerbaidžano–Armėnijos pasienį skris mūsų kongreso komisija.

Darbas su Lipsonu, Wyman, Brumbergu20. Pasiseka suregzti rezoliuciją dėl Sausio 13-osios Lietuvoje.

 

1 Renata Gorczyńska (1943) – lenkų žurnalistė, literatūrologė.

2 Jerzy Kosiński (1933–1991) – lenkų kilmės amerikiečių rašytojas.

3 Sektantai, pseudomesijo Sun Myung Moono sekėjai.

4 Rus. „Na, Southey buvo baisus eiliakalys.“ „Čia ir yra situacijos humoras.“ (Byrono poema prasideda eilute apie Southey – Anglijos poetą laureatą.)

5 Egonas Schiele (1890–1918) – austrų tapytojas.

6 Rus. „Kažkada Marina Basmanova, žiūrėdama į Talino stogus, pasakė: Europoje kubizmas natūralus. Bet man artimesnis futurizmas. Kubizmas, taip pat ir Malevičius – visiška statika. Meditacija, virstanti sienų apmušalais. Žinoma, ir viduramžių menas tampa tapyba ant saldainių dėžutės viršelio. Bet dėžutę bent jau galima atidaryti, o apmušalai uždaro.“ „Futurizmas – savotiškas pasaulinės kultūros pasiilgimas, ir jis buvo tik provincijos šalyse – Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje.“ „Tikrai taip. Beje, Watas mane veikia puikiai. Ypač cirkiškos, deautomaizuojančios vietos.“ „Tu – valstietiško kraujo žmogus, iš čia tavo nuolatiniai nuogąstavimai dėl ateities. Juk valstietis priklauso nuo neprognozuojamo oro. Dėl ko nors nerimauti reikia tada, kada tai jau įvyko.“

7 „Laikas ir mes“ – Izraelio rusiškas žurnalas.

8 Edwardas Kline’as (1947) – JAV politikas.

9 Jurijus Orlovas (1924) – rusų disidentas, Maskvos Helsinkio grupės vadovas.

10 Borisas Vailis (1939–2010) – rusų disidentas.

11 Richardas Pipesas (1923–2018) – amerikiečių politologas.

12 Karelas Schwarzenbergas (1937) – austrų ir čekų politikas.

13 Semionas Gluzmanas (1946) – ukrainiečių psichiatras, disidentas.

14 Lowry Wyman (1950–2015) – amerikiečių teisininkė.

15 Rus. „Gimtasis židinys nudegina.“

16 Larisa Bogoraz (1929–2004) – rusų disidentė.

17 Johnas Malmstadas (1941) – amerikiečių slavistas.

18 Vadimas Kozovojus (1937–1999) – rusų rašytojas emigrantas.

19 Kalbama apie Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą.

20 Abrahamas Brumbergas (1926–2008) – amerikiečių literatas.

Draugai