Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (XII)

Spalio 1 d.

Ezra Stiles College – Achmadulina. Senstelėjusi, paburkusi, eiles, kaip ir anksčiau, skaito koketiškai maivydamasi (tiesa, eilės geros). Po vakaro su ja, Borisu Mesereriu1 ir Lipsonais sėdime restorane „Blessings“. Achmadulina išgeria džino ir sakės daugiau už kitus, prašo dar, šneka chaotiškai – taigi ir čia niekas nepasikeitė. Beveik vienintelė pašnekesio tema – anoji jos kelionė į Vakarus 1977 metais, kai ji ryžosi pažeisti nerašytą įstatymą ir nuskrido iš Prancūzijos į JAV: ligi šiol neatsistebi savo drąsa (po to Vakaruose ilgokai negalėjusi lankytis). Vargšė.

Josifui ji turi pretenzijų dėl interviu: „Oн сказал, что я лучше гнид, а лучше гниды, по-моему, только вошь.“2

Mesereris: „В Cоюзе сейчас два совершенно не соприкасающихся мира – кооперативщиков и прос­то людей.“3 Ką gi, tai tipiškas Trečiojo pasaulio bruožas.

Išsiskiriame bičiuliškai.

 

Spalio 3 d.

Paskaitos (arba seminarai) apie simbolizmą įsisiūbuoja. Po pietų įdomus, nors tarybiškai populiarizuotas maskviečio istoriko pranešimas apie kazokus bei jų dabartinį renesansą.

Sutinku Ivo Banacą, kuris grimzta į gilią depresiją dėl savo gimtosios Kroatijos reikalų. Ką besakysi – apšaudomas Dubrovnikas!

 

Spalio 4 d.

Iš Vilniaus grįžo Misiūnas: „Tai buvo įdomiausias mėnuo mano gyvenime.“ KGB rūmuose, Eismunto kabinete, sėdįs ne kas kitas, o Balys Gajauskas. Jis su padėjėjais radęs mieste antrąjį, paralelinį telefonų tinklą, naudotą piliečiams sekti. „Pinigų tam buvo išeikvota tiek, jog nenuostabu, kad valstybė subankrutavo.“ Beje, visa (ir nebloga) technika esanti „tėvyninė“ (o aš įtardavau, kad amerikietiška). 

 

Spalio 5 d.

New Yorke pirmąsyk gyvenime patenku į Metropolitano operą. Klausomės Verdi „Maskarado“: siužetas imtas iš švedų istorijos (Gustavo III mirtis), nors, žinoma, begėdiškai transformuotas. Misiūnas, o vėliau V. R. papasakoja apie Gustavą III daug įdomaus. Tasai carienės Kotrynos bendraamžis ir priešininkas, švedų akademijos įkūrėjas, buvęs homoseksualas, be to, masoniškos krypties mistikas.

 

Spalio 6 d.

Gumiliovo „Записки кавалериста“4: įdomu, kad jis kariavo Lietuvoje ir netgi, anot jo paties, buvo pramokęs lietuviškai plepėti. Šiaip jo proza niekuo ne geresnė už ankstyvąjį Gorkį.

 

Spalio 8 d.

Agnieszkos Holland „Europa, Europa“ – filmas patrauklus, nors prikaišiotas prastų, pertemptų karikatūrų. Beje, jį nesunku interpretuoti kaip antisemitinį („žydas prisitaikys bet kokiomis aplinkybėmis“).

 

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (XII)
Filmo „Europa, Europa“ (rež. Agnieszka Holland) plakatas

 

Spalio 9 d.

Budime su žvakėmis pagerbdami Kroatijos žuvusius prie Beinecke bibliotekos.

 

Spalio 10 d.

Nikolajevskio ir kitų knygutė apie rusų masonerijos vaidmenį rengiant Vasario revoliuciją. Neypač svarus tasai vaidmuo: saloniniai pašnekesiai, „sklokos“5 ir grynai teoriniai perversmų projektai (įvykdytas bene tik projektas nužudyti Rasputiną).

 

Spalio 11 d.

Iš Vilniaus atėjo „Metų“ numeris su nekvailu ir padoriu Gedos straipsneliu apie „Tankėjančią šviesą“. Kad straipsnelis giriamas, malonu, bet neesminga: svarbiau, kad jame yra tikslių pastebėjimų.

 

Spalio 14 d.

Recenzuoju dvi disertacijas.

Kaip ten buvo Lietuvoje su žydšaudžių reabilitavimu, ne visiškai gali susigaudyti. Gal ir skleista „anti­lietuviška dezinformacija“; bet instinktas sako, kad mūsiškiai tikriausiai bus davę jai pakankamai progų.

 

Spalio 15 d.

Telefonas iš Brodskio. Jis ką tik grįžo iš Šiaurės Karolinos, kur matė Milašių. „Увы, он далеко не в лучшем состоянии. Когда я уезжал, было ощущение, что видимся в последний раз.“

„Ахмадулина – типичное плетение словес. В сущности, это компрометация речи: слова и только. До дела никогда не доходит.“

„Кстати, я был в Белом Доме на обеде в честь Хавела. Он никак не Марианна и даже не Гаврош, хотя именно Гавроша изображает. Вся эта демократия в Восточной Европе – сомнительная штука. Как если бы в коммуналке выделить одну комнату и сказать: вот здесь у нас будет демократия.“6

 

Spalio 17 d.

Milašius: „Mój brat Andrzej własnie powrócił z Wilna. Mówi, źe wygląda to wszystko strasznie, zwłaszcza pociągi. Kolej jest wciąź w rękach rosyjskich, i w zasadzie nic się nie zmieniło.“7 NB, jis gauna garbės daktaratą Kaune. Brodskis apie tuos mudviejų daktaratus išsitarė: „Каунас, Люблин – jedem das Seine.“8 Važiuosiąs Milašius į Kauną ne vasario 16 d., kaip prašomas, o birželio mėnesį.

Landsbergis savo ruožtu pavasarį atvyksiąs daktarato į Yale. Tik čia jį galinčios pasitikti demonstracijos, protestuojančios prieš žydšaudžių teisinimą. „New York Times“ praneša, kad Lietuvos juristai jau pripažinę klaidą.

 

Spalio 19 d.

Skrendu į Lenkiją. Kelios valandos prieš lėktuvą dar spėju užbėgti į „New York Review of Books“ ir peržiūrėti korektūrą – jie spausdina „Instrukciją“. Ir laimė, kad spėju, nes įžangėlėje parašyta, kad eilėraštis skirtas Spalio revoliucijos metinėms!!!

Įdomi vieta toji „NYR of Books“ redakcija – lyg sandėlis, ligi lubų prikrautas knygų. Visos atsiųstos recenzuoti (kai kurios prieš gerą dešimtį metų, bet išmesti jų kažkodėl nesiryžtama). Žmonija aiškiai rašo per daug, bent tūkstantį kartų per daug.

 

Spalio 20 d.

Liubline. Su prof. Święchu vaikščiojame po senamiestį, kurį kitados esu matęs, o gal sapnavęs. Iš sapno aiškiausiai išnyra pusapvalė aikštė priešais neogotikinę pilį. Tik viskas apleista ir griūva. Per porą artimiausių dešimtmečių, matyt, ir sugrius, nes pinigų remontui ir restauracijai šiais laikais nenumatoma. Sienos apklijuotos rinkiminiais plakatais, vienam kandidatui ant kaktos pabrėžta Dovydo žvaigždė.

 

Spalio 21 d.

Trumpa ekskursija į Kazimierz Dolny. Miestelis topografija man labai primena Merkinę. Žinoma, Merkinėje nėra nei pilies, nei tokių stebėtinų renesansinių rūmelių.

 

Spalio 22 d.

Vakarą praleidžiu profesorės Sławińskos9 bute: senutė vaišina mane be galo kukliame kambarėlyje prie delno didumo staliuko. Daug šnekų apie Lietuvą ir Maskvos pučą. Su mumis dar muzikologas Gedgaudas iš Vilniaus. Liubline visa lietuvių mokslinė delegacija, kuri šičia pateko per baisų vargą: lenkų pasieniečiai ties Kuznica išsodinę juos iš vagono reikalavo kyšio degtine, o negavę neleido grįžti į traukinį. Visi bilietai tarp Vilniaus ir Varšuvos esą mafijos išpirkti keli mėnesiai į priekį.

 

Spalio 23 d.

Universitete mokslo metų inauguracija, gana mielas ir spalvingas spektaklis. Visur – didžiulės simpatijos Lietuvai, į kurias broliai lietuviai, žinoma, nelinkę atsakyti.

 

Spalio 24 d.

Iš ryto susitinku Błońskį. Drauge apžiūrime jogailines freskas pilies koplyčioje. Jos, be abejonės, ekstra klasės, bemaž florentietiškos. Daug unikalių motyvų – pavyzdžiui, Kristus vienoje vietoje pavaizduotas dvilypis it Janus ar Siamo dvyniai; Paskutinėje vakarienėje apaštalai sugulę aplink stalą, nuo kurio šalinasi Judas, o ant Judo pečių tupi velniūkštis, apžergęs vargšo sprandą. Romėnų kariai joja žalsvais, stebėtinai orientališkais žirgais – jų rakursai lyg iš persiškų miniatiūrų. Ant vieno pilioriaus pats Jogaila rimtu ir dvasingu veidu, su pravoslaviška barzdele; kitoje vietoje ant arklio irgi jis, o gal ir Vytautas.

Nuo dešimtos maždaug ligi pirmos trunka daktarato ceremonijos. Be kitų, atvažiavo Michnikas – sėdi pirmoje eilėje. Kamerinis orkestras groja Schubertą – dainą, kurią kadaise Palangoje mėgo dainuoti mano mama ir tėvas man dar negimus. Pietaujame senoviniame Kosciuškų giminės dvarelyje. Michnikas, ačiū Dievui, ardo pompastišką atmosferą, pasakodamas anekdotus apie Wałęsą ir kitus. „Pij! Myślisz, że gdy nie będziesz pił wódki, to nie umrzesz?“10

 

Spalio 25 d.

Suvažinėju į Varšuvą, kur pasirašinėju knygas skaitytojams. Ateina ir Stasys Eidrigevičius – jis kaip tik skrenda į Japoniją. Knygyno savininkas per trumpą laiką tiek praturtėjo, kad nori pirkti man gerai pažįstamus literatų namus!

 

Spalio 26 d.

Devynios nelabai prailgusios valandos ligi New Yorko.

 

Spalio 28 d.

Gatvėje susitinku Kolią Kotreliovą11 – jis čia mėnesį rausis archyvuose. „У меня всю жизнь было ощущение, что культура того и гляди сорвется в бездну, а я – в числе тех, кто ее поддерживает за тонкую ниточку. Но когда я увидел, как в Москве на улице торгуют джентльменским набором, – Соловьев, Бердяев, Ахматова, хиромантия и учебник секса, – я понял, что культура давно уже в бездне и прекрасно там себя чувствует, так что потерял всякий интерес к ней и к жизни.“12

 

Spalio 29 d.

Skambina Štromas, savaitę praleidęs baskų krašte; ar ne Pamplonos stadione jis agitavo šešių tūkstančių minią pasakodamas, kaip Lietuva laimėjo nepriklausomybę!

 

Spalio 30 d.

Milašius: „Podobno Landsbergis wije się jak węgorz, bo znajduje się pod ogromną presją nacjonalistów.“13 Tuo, esą, paaiškinama ir jo pozicija lenkų reikalu. Na, bet Landsbergis ir pats – aršus nacionalistas. Iš jo filosofijos mane labiausiai pykina mintis, kad pasaulis per pastaruosius pusšimtį metų nepažengė į priekį, o pagedo, ir ne Lietuva turi jį vytis, o jis – šventąją neklystančią Lietuvą. Solženicynas, nota bene, tvirtina beveik tą patį, nors jam Lietuvą atstoja Rusija, toji superkankinė ir supermesijas.

 

Spalio 31 d.

Labai įdomi Tapino knyga apie Bronių Babkauską. Lietuvoje ji, sako, bestseleris. Tai nenuostabu, nes Laimonas Tapinas parodo šiek tiek užkulisių (bene pirmas pas mus „skandalingos biografijos“ pavyzdys!). Viešpatie, kokie menkystos visi anuometiniai liūtai! Alkoholizmas, provinciškas pūtimasis, lankstymasis prieš načalstvą ir marazmas. Nieko, o nieko daugiau.

 

1 Borisas Mesereris (g. 1933) – rusų scenografas, Belos Achmadulinos vyras.

Rus. „Jis pasakė, kad aš geresnė už glindas, o geresnė už glindą, manding, tik utėlė.“

Rus. „Sąjungoje dabar du visai nesusiliečiantys pasauliai – kooperatyvininkų ir tiesiog žmonių.“

Rus. Kavaleristo užrašai.

Rus. Barniai, peštynės.

Rus. „Deja, jis anaiptol ne geriausios būsenos. Išvažiuodamas jutau, kad matomės paskutinįjį sykį.“ „Achmadulina – tipiškos žodžių pynės. Iš esmės tai kalbos kompromitacija: žodžiai ir nieko daugiau. Ligi tikrų dalykų niekada neprieinama.“ „Beje, aš buvau Baltuosiuose rūmuose, pietuose Havelo garbei. Jis anaiptol ne Mariana [respublikos simbolis] ir net ne Gavrošas, nors kaip tik Gavrošą vaizduoja. Visa ta demokratija Rytų Europoje – abejotinas reikalas. Tarsi komunaliniame bute išskirtum vieną kambarį ir pasakytum: štai čia turėsime demokratiją.“

Lenk. „Mano brolis Andžejus kaip tik grįžo iš Vilniaus. Sako, kad visa tai atrodo baisiai, ypač traukiniai. Geležinkelis tebėra rusų rankose, ir iš esmės niekas nepasikeitė.“

Rus., vok. „Kaunas, Liublinas – kiekvienam savo.“ („Kiekvienam savo“ – užrašas ant nacių konclagerio vartų.)

Irena Sławińska (1913–2004) – lenkų literatūrologė ir teatrologė.

10 Lenk. „Gerk! Manai, kad jei negersi degtinės, tai nemirsi?“

11 Nikolajus Kotreliovas (1941–2021) – rusų filologas, Sidabro amžiaus (be kitų autorių, ir Jurgio Baltrušaičio) specialistas.

12 Rus. „Visą gyvenimą jutau, kad kultūra tuoj pat gali prasmegti į bedugnę, o aš – vienas iš tų, kurie ją laiko ant plono siūlo. Bet kai pamačiau, kaip Maskvoje gatvėje prekiaujama džentelmenišku rinkiniu – Solovjovas, Berdiajevas, Achmatova, chiromantija ir sekso vadovėlis – supratau, kad kultūra jau seniai bedugnėje ir ten puikiai jaučiasi, todėl praradau bet kokį susidomėjimą ja ir gyvenimu.“

13 Lenk. „Atrodo, Landsbergis raitosi kaip ungurys, nes jį baisiai spaudžia nacionalistai.“