Gedimino kalno viršūnėje rasti palaikai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Tokiais atvejais istorikai lyg ir privalo teisintis, kodėl nieko nerašė, nediskutavo ar net nežinojo. Tačiau apie 1863–1864 metų sukilimą literatūros, albumų, šaltinių rinkinių gausu. Šioje srityje buvo ir yra dirbančių. Galima manyti, kad jau antrą kartą rasti Lukiškių aikštėje nužudytųjų sukilėlių palaikai, tačiau galutinis taškas bus padėtas tik po ekspertų išvadų. Kol kas tik diskusijos ir laukimas. Čia nenagrinėsiu sukilimo organizavimo ir eigos, norinčiajam literatūros pakanka, tačiau vis dėlto kai kurie duomenys padėtų suvokti visumą. Visos datos šiame straipsnyje pateiktos dabartiniu stiliumi.

Egzekucijos

Siekiant užkirsti kelią plisti sukilimui Vilniaus gubernijoje 1863 m. vasario 16 d. buvo paskelbta karo padėtis. Suprantama, tai buvo padaryta ne tik dėl sukilėlių, bet ir dėl Vakarų Europos valstybių, nes tikėtasi jų įsikišimo sprendžiant „lenkų klausimą“. Tai sukilėlių veiksmus apsunkino, bet nesutrukdė, ir jau tų metų pavasarį kovos vyko visoje Lietuvoje, įskaitant ir Augustavo guberniją, kur jos buvo prasidėjusios jau vasario pradžioje. Tuometis Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas, bendravęs su Vilniaus bajorija, nebuvo itin griežtas, todėl tų metų gegužę jį pakeitė Michailas Muravjovas, kuriam greitai prigijo „koriko“ pravardė. Beje, jis pats jaunystėje su broliu Aleksandru dalyvavo dekabristų judėjime ir už tai kurį laiką buvo kalintas Petropavlovsko tvirtovėje Sankt Peterburge. Bet jaunystė turi ypatybę pasibaigti ir vėliau Vilniuje jis ištars: „Aš ne iš tų Muravjovų, kurie buvo pakarti – aš iš tų, kurie patys karia.“

Vilniaus karinė apygarda, kuriai vadovavo Muravjovas, buvo didelė: ją sudarė Vilniaus, Kauno, Minsko, Gardino, Vitebsko, Mogiliovo gubernijos. Į Vilnių gegužės 25 d. Murav­jovas atvyko traukiniu, su didele savų, vadinasi, patikimų, pavaldinių palyda. Jis iš karto įsikūrė generalgubernatoriaus (dabar Prezidentūros) pastato antrajame aukšte ir kitą dieną prasidėjo kardinalūs pertvarkymai. Kurgi ne, jis sukilimą prilygino karui, jo nurodymu kariuomenės veiksmai tapo labiau mobilizuoti ir tikslesni. Egzekucijos taip pat. O jo pirmtakas iki tol buvo įvykdęs tik vieną – 1863 m. kovo 24 d. Kaune už vadovavimą Trakų apskrities sukilėlių būriams buvo viešai sušaudytas Kletas Koreva. Tai buvo pirmoji egzekucija Lietuvoje. Ir nė vienos Vilniuje!

Muravjovo sekretorius Aleksejus Mosolovas (1866 m. sausį–balandį jis užrašė Muravjovo diktuojamus atsiminimus, kurie tik XIX a. pabaigoje bus išspausdinti rusų periodikoje) atsimins: „Gegužės 20 dieną (čia klaida, turi būti gegužės 22 d., – V. G.) dešimtą valandą ryto, būdamas namuose, buvau sukrėstas tolimo būgnų ir trimitų garso; šis garsas vis artėjo, o su juo ir minios kleketavimas. Visi sunerimo ir puolė prie langų: siaura Dominikonų (dabar Blagoveščenskaja) gatve artėjo procesija; vedė pakarti kunigą Išorą. Priekyje važiavo žandarai ir kazokai; toliau kareivių apsuptas žvaliai ėjo aukštas, jaunas, malonios išvaizdos kunigas; ragai prislopino garsą; šalia nuteistojo ėjo dvasininkas, o už procesijos ir apie ją kunkuliavo neaprėpiama žmonių minia. Moterys vis dar buvo apsirengusios juodai ir garsiai raudojo. Lenkai nenorėjo tikėti, kad mūsų vyriausybė ryšis pakarti net patį Išorą, sako, tikino, kad mirties bausmė bus tik parodomoji. Bet kai išgirdo salvę, išgąstis buvo visuotinis. Kalbėta, kad iki 20 tūkstančių žmonių susirinko dideliame Lukiškių lauke, kur visa tai vyko, ir aplink esančiose aukštumose.“ Muravjovas apie pirmąsias egzekucijas savo atsiminimuose liudys: „Daug asmenų įvairiu metu buvo įkalinta už dalyvavimą sukilime, jų buvo perpildyti visi Vilniaus kalėjimai, tačiau, deja, daugelio bylos nebuvo baigtos, o kai kurių net nepradėtos. O karo teismų nubaustiems asmenims nebuvo patvirtintos konfirmacijos, nes bijota griežtumu suerzinti maištininkus. Priešingai, siekdamas parodyti lenkams, kad mūsų vyriausybė jų nebijo, aš nedelsdamas ėmiau peržiūrėti svarbesnių nusikaltėlių nuosprendžius, juos konfirmavau ir įsakiau tuoj pat vykdyti Vilniaus turgaus aikštėje patį vidurdienį, skardenant būgnų dūžiams visame mieste. Pradėjau nuo kunigų, kaip pagrindinių maišto veikėjų.“

Galėtume pridurti, kad Lydos apskrities Želudsko bažnyčios kunigas vikaras Stanislovas Išora buvo sušaudytas už „maištingo manifesto perskaitymą bažnyčioje ir valstiečių įkalbinėjimą prisidėti prie sukilimo“. Po dviejų dienų tokios pat lemties sulaukė ir tos pačios apskrities Vajavursko kunigas Raimundas Zemackis.

Viso Laikinojo karo lauko auditoriato prie Vilniaus karinės apygardos kariuomenės štabo duomenimis egzekucijų 1863–1864 m. Vilniaus Lukiškių aikštėje įvykdyta 21, Kaune ir apskrityje – 13, Šiauliuose ir apskrityje – 13, Panevėžyje ir apskrityje – 12, Ukmergėje ir apskrityje – 8, Telšiuose –­ 2, Raseiniuose – 1, Zarasuose ir ap­skrityje – 6, Šakiuose – 1. Iš viso – 128 sukilėliams. Baltarusijos teritorijoje jų buvo žymiai mažiau: Minske – 4, Naugarduke – 3, Gardine ir apskrityje – 3, Mogiliove – 5 ir t. t. Daugiausia egzekucijų įvykdyta 1863 m. – net 94; pagal eiliškumą kovą – 1, gegužę –­ 7, birželį –­ 14, liepą – 8, rugpjūtį – 23, rugsėjį – 5, spalį – 8, lapkritį – 12, gruodį – 16. Visos egzekucijos įvykdytos Vilniaus karinės apygardos kariuomenės vado Muravjovo konfirmacija.

„Užuot sušaudžius – pakarti“

Lukiškių aikštėje buvo pakarta 12, o sušaudyti 9 sukilėliai. Apie kiekvieną būtų galima daug ką pasakyti. Be abejo, išskirtinio dėmesio reikalautų vienas iš pagrindinių sukilimo organizatorių ir kautynių vadų Zigmantas Sierakauskas. Generalinio štabo kapitonas, rengęs įstatymus, dalyvavęs ruošiant karo baudžiamųjų teismų reformų projektus, kuriuos vertino net pats karo ministras Dmitrijus Miliutinas. Jo laukė karjera tarnyboje ir aukšti postai. Et... traukė nebejauną karininką Vilniun ne tik sukilimas, bet ir mylimoji Apolonija Dalevskytė. Pamatė jį savo brolių namuose: „...sunerimusi sustojau tamsiame prieškambaryje, nes greta brolio pamačiau viduryje kambario stovintį kažkokį kariškį. (...) Susidomėjusi žiūrėjau ir galvojau –­ nuo­stabus veidas, šį veidą išskirčiau iš tūkstančio inteligentiškiausių žmonių.“ Po šio susitikimo jų gyvenimai susipynė. Pažintį 1862 m. rugpjūčio 11 d. vainikavo vestuvės Kėdainiuose, kuriose dalyvavo Konstantinas Kalinauskas ir Antanas Mackevičius. Sierakauskas kautynėse ties Gudiškių vienkiemiu prie Biržų buvo sunkiai sužeistas ir kalintas Šv. Jokūbo ligoninės Kariniame skyriuje (dabar Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas; M. K. Čiurlionio g. 21). Muravjovo nurodymu jam buvo padaryta operacija – iš kryžkaulio išimtos skeveldros. Nors kalinys karščiavo, kliedėjo, kraujavo, buvo nuolat klausinėjamas ir tardomas. Sierakauskas reikalavo viešo teismo proceso ir galimybės pasakyti savo nuomonę, todėl tardymo komisijai atsakinėjo į klausimus tik apie save ir tarnybą. Buvo ketinimų organizuoti Sierakausko pabėgimą. Sužinojęs apie tai Muravjovas jį perkėlė į viršutinį aukštą, o palatoje ir laiptinėje pastatė po 6 kareivius. Birželio 22 d. Sierakauskui buvo atlikta antra sunki operacija. Nepaisydamas to, kitą dieną prie jo lovos susirinko Karo lauko teismas, nes Muravjovas neleido sušaukti medikų komisijos, kuri būtų galėjusi konstatuoti sunkią ligonio būklę ir atidėti tardymą. Nuosprendis – sušaudyti. Muravjovas jį skubiai patvirtino prirašydamas: „Užuot sušaudžius – pakarti.“ Kūdikio besilaukiančiai žmonai buvo duota ketvirtis valandos atsisveikinti su vyru. Egzekucija įvykdyta birželio 27 d., šeštadienį, 10 val. ryto. Amžininkų liudijimu, skaitant mirties nuosprendį jis protestavo, o pasibaigus skaitymui sušuko gausiai susirinkusiai miniai: „Ponai, viso pasaulio ir Europos akivaizdoje protestuoju!“ Per būgnų dūžius ir ragų garsus tolesnių jo žodžių niekas nebesuprato. Protestavo, kai rengė pasmerktojo mirti marškiniais ir rišo rankas, neleido užrišti akių. Kaip teigia mačiusieji, jam sudavė per neužgijusią žaizdą ir užtempė ant ešafoto. Tai buvo šeštoji Muravjovo egzekucijos auka Lukiškių aikštėje. Šiems įvykiams atminti Sierakausko vardu pavadinta gatvelė tarp M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių, tačiau ant namo, kuriame jis kalėjo, sienos atminimo lentelės nėra. Beje, 1864 m. sausio 11 d. toje pat Lukiškių aikštėje buvo sušaudytas ir Apolonijos brolis Titas Dalevskis.

Paskutinė egzekucijos auka Lukiškėse buvo teisininkas Vikentijus Konstantinas Kalinauskas, pakartas 1864 m. kovo 22 d. už tai, kad „buvo revoliucinės organizacijos narys ir savarankiškai organizavo sukilimą visame Lietuvos krašte.“ Mosolovas apie jo mirtį rašo: „Buvo ramus šaltas rytas; Kalinovskis ėjo mirti drąsiai; atėjęs į aikštę atsistojo veidu tiesiai į kartuves ir tik retkarčiais pažvelgdavo į tolimą minią. Kai skaitė konfirmaciją, jis pradėjo reikšti pastabas; pavyzdžiui, kai ištarė jo vardą – bajoras Vikentijus Kalinovskis, – jis sušuko: „Pas mus bajorų nėra, visi lygūs.“ Reikia manyti, kad šioje egzekucijoje jau nebebuvo moterų vilkinčių gedulo rūbais, nes Muravjovas už jų nešiojimą įsakė bausti 25 rubliais ir du sykius baudą padidinti, jei tai pasikartotų. Išliko per tardymą Kalinausko slaptai lotynišku šriftu baltarusių kalba rašyti „Laiškai iš po kartuvių“, kurie, manoma, per Vladislovą Malachovskį pateko į Paryžių ir ten 1867 m. buvo paskelbti. O juose linkėjimai savo, baltarusių, tautai: „Tu gi, tauta, nelauk, o kaip tik galėdama kovok dėl savo dievų ir savo teisių, dėl savo garbės ir tėviškės. Tau galima (naudotis) viskuo – peiliu, kirviu, nuodais. Tai tavo priemonės, nes tau, beteisiam belaisviui valstiečiui, nepripažįstama savigynos teisė, nes tau viskas uždrausta. O kai iš nuostabos prasižioję užsieniečiai pasakys – bepročiai, tu, tauta, didi ir garbinga, teisybę jiems pasakyk, jog jie dėl to kalti ir ant jų sąžinės tai sunkia nuodėme guls.“

1863 m. rugpjūtį buvo dienų, kai vykdytos ne viena, o kelios egzekucijos: rugpjūčio 17 ir 19 d. po dvi, o rugsėjo 9 d. – net trys. Būtent tą dieną „už tarnybą lenkų revoliuciniame komitete policijos agentu ir Vilniaus miesto policininkais“ buvo pakarti felčeriai iš Lenkijos Janas Marčevskis ir Janas Benkovskis, taip pat Panevėžio apskrities bajoras Eduardas Čaplinskis. Benkovs­kio nusikaltimų sąrašą papildė ir „pasikėsinimas į Vilniaus bajorų vado Domeikos gyvybę“. Galima patikslinti, kad Vilniaus bajorų vadovas Aleksand­ras Domeika 1863 m. liepos 27 d. visų vardu pateikė carui Aleksandrui II adresą, smerkiantį sukilimą ir išreiškiantį ištikimybę carui ir Rusijos imperijai. Už tai sukilėlių revoliucinis tribunolas birželio 25 d. jį paskelbė tėvynės išdaviku ir nuteisė mirti. Rugpjūčio 7 d. šį nuosprendį paskelbė ir jį pasirašė sukilėlių organizacijos Vilniaus miesto viršininkas Vladislavas Malachovskis. Rugpjūčio 10 d. nuosprendį bandyta įvykdyti, bet nepavyko, A. Domeika buvo tik sužeistas. Yra išlikęs Vilniaus žandarų štabo kapitono, pulkininko A. Losevo pranešimas žandarų šefui apie jų pakorimą tuo pačiu metu: „Šiandien 11 valandą ryto Vilniaus turgaus aikštėje krašto vyriausiojo viršininko konfirmacija buvo pakarti̇̀: Varšuvos gubernijos laukininko sūnus felčeris Janas Benkovskis, Janas Marčevskis, taip pat felčeris, Ravjė miesto gyventojas, ir Eduardas Čaplinskis, Maskvos universiteto laisvasis studentas, kilęs iš Kauno gubernijos bajorų. Kuo pagarbiausiai pranešdamas apie tai Jūsų Šviesybei, turiu garbės informuoti, jog Benkovskis – tas pats piktadarys, kuris, kėsindamasis į Vilniaus bajorų vado Domeikos gyvybę, jį ir jį gynusį tarną Vaškevičių keliose vietose sužeidė. Be to, valdovės imperatorienės gimimo dieną jis aikštėje per paradą buvo sumanęs užmušti generalgubernatorių, bet gausi palyda, supusi Jo Aukštąją Prakilnybę, sutrukdė Benkovskiui įvykdyti šį nusikaltimą. Kelios dienos prieš pakorimą rastas pas jį geležies gabalas, kuriuo jis manė smogti kuriam nors stovinčiam šalia kartuvių, o kai jam buvo perskaityta konfirmacija, pareiškė, jog Varšuvoje užmušęs valdininką Rodzijevskį. Marčevskis atvyko iš Lenkijos Karalystės su Benkovskiu, kaip savo pagalbininku, ketindamas nužudyti Domeiką, Čaplinskis priklausęs Vilniaus piktadarių gaujai, Benkovskio pasikėsinimo užmušti Domeiką metu stovėjo namo, kuriame gyveno Domeika, vartuose su durklu vildamasis, kad jei Benkovskį kas nors vysis, galės jį apginti nuo persekiojimo.“ Taigi kokie nusikaltėliai!

Galima būtų manyti, jog būtent šių trijų sukilėlių palaikus vienoje duobėje visai neseniai archeologai rado ant Gedimino kalno.

Nėra žinoma, kur stovėjo kartuvės. Lukiškių aikštė, tiksliau – laukas, anuomet užėmė teritoriją iki pat dabartinio Tauro kalno, kur buvo Evangelikų kapinės. Egzekucijos tik­riausiai vyko dviejose vietose: vienoje buvo šaudoma, kitoje – kariama. Kartuvės galėjo stovėti tolėliau nuo bažnyčios, kur nors dabartinėje Aukų gatvėje.

Prie mirties stulpo

Apie nuteistųjų laidojimą dokumentų nėra ir negalėjo būti. Reikėjo naikinti bet kokį atminimą, o juk kapas – vienas stip­riausių. Todėl jokių raštiškų nurodymų nebuvo, įsakymai –­ tik žodiniai. Buvo parengti tam tikri nurodymai vykdyti mirties bausmę, bet tikėtina, kad jų laikytasi ne visada. Egzekucijose privalėjo dalyvauti kareiviai. Prieš nuosprendžio paskelbimą tris kartus turėjo būti mušamas būgnas, kad visi sutelktų dėmesį. Po nuosprendžio paskelbimo nuteistąjį mirti sušaudant apvilkdavo ilgais baltais marškiniais, užrišdavo akis, nuvesdavo ir pririšdavo prie iš anksto pastatyto stulpo. Penkiolika eilinių ir vienas puskarininkis tyliai, kad auka negirdėtų, turėjo artintis prie stulpo ir, likus 15 žingsnių iki pasmerktojo, kareiviai, puskarininkio rankos mostu gavę nurodymą, turėjo kartu šauti į krūtinę, kad pasmerktasis mirtų iškart. Visą tą laiką turėjo būti mušami būgnai. Tada mirusįjį įmesdavo į duobę, iš anksto iškastą už stulpo, ją tuoj pat užpildavo kalkėmis su žemėmis ir sulygindavo. Saugumo ir paniekos dėlei per jas tuoj pat pervarydavo raitų kazokų būrį arba kaip kitaip kapą sutrypdavo. Nuteistiems pakarti karininkams nuvilkdavo mundurus ir virš jų galvos perlauždavo špagą. Naktį lavonus iškasdavo ir sumesdavo į duobę kitoje vietoje. Karstų sukilėliams, kaip ir visiems politiniams „nusikaltėliams“, nedarė. Galėjo būti tik viena išimtis – 1864 m. sausio 2 d. „už priklausymą Vilniaus m. revoliucinei organizacijai, miesto kasininko pareigų atlikimą ir užsispyrusį neprisipažinimą dėl šių savo nusikaltėliškų veiksmų“ pakarto teisininko Ignaco Zdanovičius kūnas galėjo būti atiduotas tėvui, istorikui Aleksandrui Zdanovičiui, kaip teigiama, palaikiusiam draugiškus ryšius su Muravjovu. Zdanovičius, Kalinausko įtrauktas į Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus komiteto narius, ne tik tvarkė finansinius reikalus, bet ir rūpinosi ginklų pirkimu užsienyje. Jei tai tiesa, tuomet jo kapas yra šalia tėvų, brolių Henriko ir Ignoto, seserų Terezos ir Michalinos Vilniaus Bernardinų kapinėse. XIX a. 8 dešimtmetyje jiems pastatytas bendras paminklas, kuriame lenkų kalba iškaltas I. Zdanovičiui skirtas eilėraštis: „Kilniai idėjai sužydėjus, / Užbaigė jauną gyvenimą, / Bet tas, kuris vykdė savo ketinimus, / Liks amžinai atmintyje.“

Galia gyviesiems

Sierakausko žmona Apolonija teigė, jog sukilėlius laidojo Gedimino kalno papėdėje. Kituose atsiminimuose nurodomas Trijų kryžių kalnas. Tačiau labiausiai buvo paplitusi senųjų vilniečių versija, kad sukilėliai buvo laidojami Gedimino kalno viršūnėje, kurio teritorija anuomet buvo gerai įtvirtinta ir gyventojams neprieinama. Toje vietoje carinė valdžia tariamai buvo įrengusi kroketo žaidimo aikštelę. Šios nuomonės laikėsi žinomi XX a. lenkų istorikai Wacławas Studnickis, Władysławas Zahorskis, Julijus Klosas, Jerzis Orda. Vokiečiams užėmus Vilnių, 1915 m. rugsėjo 18 d., tarp dviejų topolių, dviejų sargų parodytoje vietoje, vykdyti kasinėjimai, kuriems vadovavo Studnickis. Ir iš tikrųjų, ne daugiau metro gylyje buvo rasti du žmogaus kaulai. Buvo manyta, jog ten galėjo būti Sierakausko palaikai. Jie tuoj pat buvo užpilti žemėmis ir toje vietoje iš netoliese rastų plytų pastatytas kryžius. Visą laiką ten buvo nešamos gėlės ir vainikai, iš jų formuojamas kryžius.

1916 m. birželio 2 ir 3 d. vėl kasinėta. Rasta kaukolė ir viršutinė skeleto dalis, kalkių apgadintų kaulų, apavo ir drabužių. Visa tai buvo nurodyta protokole, kurį pasirašė Vilniaus mesto galva Mykolas Venslavskis. Kaulai buvo suvynioti į šilką ir nunešti į Šv. Mykolo bažnyčios rūsį, kur buvo padėti su XVII a. Maskvos antpuolio metu nukankintos vienuolės Dorotos Sedleszczyńskos palaikais. Apie tai paskelbta ir to meto spaudoje. Tačiau detalesnių tyrimų nebuvo.

1917 m. rugpjūčio 17 d. toje vietoje, kur istorikai rado kaulų, pagal architekto Antano Vivulskio projektą pastatytas aukštas ąžuolinių rąstų kryžius. Jis buvo papuoštas inkaru ir širdimi – Vilties ir meilės simboliais. Deja, tos pačios dienos vakarą vokiečių okupacinė valdžia jį nugriovė, mat buvo leidusi statyti „paprastą“ („einfach“) kryžių, o išvydo meno kūrinį – paminklą, kokio net savo kariams Antakalnio ar Vingio kapinėse nebuvo pastačiusi. Buvo paaiškinta, kad čia yra vokiečių įrengtas radiotelegrafas ir leidimas statyti kryžių duotas per klaidą. Tačiau už šią „klaidą“ šios idėjos iniciatorius Studnickis su žmona Janina buvo įkalinti Lukiškėse. 1921 m. sausio 23 d. ant kalno, toje pačioje vietoje, vėl buvo pastatytas kryžius su plokšte, kurioje buvo įrašytos 21 egzekucijos aukų pavardės. Po 1939 m. šio paminklo nebeliko.

Norisi tikėti, kad netrukus pagerbsime tuos, kurie drąsiai kovojo dėl laisvės, nors daugeliui jų nieko žemiško nestigo. Sakytume, ėjo prarasti. Kai kurie atsiminimų autoriai užsimena, jog ant Gedimino kalno galėjo būti laidojamos ir 1830–1831 metų sukilimo aukos, tačiau apie tai konkretesnių duomenų nėra. Mes laukiame. Tačiau kad ir kaip būtų keista, laukiame ne skeletų, mirties, o gyvybės. Kaip ir sukilimo dalyvio Mykolo Elvyro And­riolio piešinyje vaizduojamas Sierakauskas: tikrovėje jis nepajėgė net atsistoti, o piešinyje stiprus ir sveikas stovi prieš patį Muravjovą. Pomirtinis herojaus kultas. Pasak Ernesto Gadirnio, „galia gyviesiems“.

 

V. Girininkienė. „Egzekucijos“, 1863–1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai. Sudarė V. Girininkienė. – V., 1991, p. 56–78.

V. Girininkienė. „Zigmantas Sierakauskas“, Lietuvos žinios, 2013 05 10, Nr. 106 (13 531).

„Rok 1863. Wyroki śmierci“. Wydane pod redakcją Wacława Studnickiego. – Wilno, 1923.

А. Н. Мосолов. „Виленские очерки. 1863–1865 гг. (Mурaвьевское время)“. – С.–Петербургь, 1898.

„Воспоминания А Сераковской (Далевской) и другие материалы о З. Сераковском в ЦГИА Литовской ССР“, К столетию героической борьбы „За нашу и вашу свободу“. – Мoсква, 1964, с. 55–114.

К. Калиновский. Из печатного и рукописного наследия. – Минск, 1988.

E. Gadirnis. „Įniršis kuria eiles. 1863–1864 m. sukilimas literatų gyvenine“, Kultūros barai, 2014, Nr. 4.

S. Strumph Wojtkiewicy. „Powstanie styczniowe“. – Warszawa, 1963.