Pabaiga. Pradžia 17–18 numeryje

Kalnujų Šacherazada

Kas gi tas Raseinių Šacherazada? Apytikriai buvo žinomi tik Vincento Bakučio gimimo ir mirties metai ir tai, kad turėjo pasekėją – sūnų Joną. Bakučių Kalnujų apylinkėse gyveno daug, Vincento vardas šiame regione dažnas. Pervertus daugybę metrikų knygų, Raseinių parapijos Kalnujų Šv. Viktoro bažnyčios gimimo metrikų knygoje rastas įrašas, kad 1829 m. vasario 15 d. Kalnujų miestelyje, valstiečių Vincento ir Agnieškos (Urbškytės) Bakučių šeimoje, gimė sūnus Vincentas, kurį kitą dieną kun. Juozas Brazevičius pakrikštijo. Gyveno Paserbenčio arba Serbentų kaime, dirbo eiguliu ir mūrininku pas Mečislovo pusbrolį Gustavą Jorudą. Mirė 1899 m. gegužės 26 d. Pakalnupių kaime, palikęs 75 metų našlę Marijoną (Stankutę), sūnų Joną ir dukterį Marijoną. Kun. Kazlauskas gegužės 28 d. jį palaidojo Kalnujų kapinėse. Pasak M. Dovoinos-Sivestravičiaus, sirgo džiova, dažna to meto inteligentų liga. Sūnus Jonas, vargingas batsiuvys, saugojęs apkaustytą skrynią su tėvo raštais ir knygomis, o ir pats žinojęs daug liaudiškų pasakojimų. Amžininkai teigia, kad Vincentas buvo gerbiamas. Kalnujų apylinkių žmonės surinkę pinigų ir pastatę ant jo kapo paminklą, bet kapinės nukentėjo per mūšius 1944 m. liepą ir daugelio paminklų, taip pat ir Jorudų bei Dovoinų-Silvestravičių šeimų, neliko.

Kas juos siejo? Manyčiau, kūrybinga intelektualinė veikla. Tautosakos rinkimas buvo ir darbas, ir pasižmonėjimas, ir kūryba. Sprendžiant iš laiškų ir palikimo, galima teigti, kad V. Bakutis pats gebėjo kurti pasakas ir jų sukūrė. O M. Dovoinos-Silvestravičiaus-Vyturio kai kurios eilės virto liaudies dainomis. Dokumentai liudytų, kad jų draugystė prasidėjo dar iki pažinties su J. Karlovičiumi. Kaip jau buvo minėta, Mečislovas teigė, jog tautosaką užrašinėja nuo 1867-ųjų, t. y. nuo 18 metų. V. Bakučiui tuomet buvo 38-eri. Tikėtina, kad tuomet M. Dovoina-Silvestravičius ieškojo pateikėjų ir bendraminčių. Juk kiekvienas, nors kartą pabuvojęs kraštotyrinėje ekspedicijoje, žino, kad pašnekovą reikia ne tik prisijaukinti, bet ir pačiam atsiverti... O tam reikia ir sielų bendrystės, ir laiko.

Mečislovas Vincento laiškus pridėdavo prie savųjų ir taip jie pasiekdavo Varšuvą. 1883 m. sausio 28 d. pirmajame laiške J. Karlovičiui iš Davainavos, siūlydamas savo paslaugas, jis teigė, kad palaiko labai gerus santykius su žmonėmis, mokąs juos išklausti. 1883 m. vasario 28 d. prie savo laiško pridėjo ir vasario 15-osios data pažymėtą Vincento Bakučio lietuvišką tekstuką (laiškų kalba adaptuota): „Aš daug žinau patarlių senovės. Esu biednas žmogus, duonos neturiu. Kad turėčiau duonos, galėčiau daug surinkti. Vincentas Bakutis.“ Be abejo, tai užuomina į atlygį. Patarlėmis jis vadino visą pasakojamąją tautosaką. 1883 m. liepos 11 d. M. Dovoina-Silvestravičius parašė J. Karlovičiui, kad šis žmogus neturtingas, kad jam už sugaištą laiką rankiojant padavimus duodavęs po kelis rublius, ir „jei už padavimų rinkimą jam bus sumokama, tai jis, žmogus gerų norų ir sąžiningas, dar labiau stengsis. Būtų gerai, jei Ponas bent lenkiškai, jeigu ne lietuviškai, truputį jam parašytų. Toks laiškas jam būtų garbė ir brangus atminimas. Iš kelių lietuvių raštininkų jis gavo laiškus, kas jį labai išaukštino jo kaimynų valstiečių ir bajorų akyse.“ Atkreipkite dėmesį: ir bajorų akyse! Triūsas buvo milžiniškas. Pasak B. Kerbelytės, M. Dovoina-Silvestravičius su pagalbininkais užrašė apie 700 pasakojamosios tautosakos variantų: iš jų 357 žemaičių pasakų. Kaip jau buvo minėta, pasakas jis pažodžiui išversdavo ir su lietuviškais paaiškinimais ir intarpais siųsdavo J. Karlovičiui.

J. Karlovičius Vincentui parašė ir per Mečislovą atsiuntė 10 rublių. V. Bakutis atsakė rugsėjo 23 d. trumpu laiškeliu (žr. iliustraciją) didžiosiomis raidėmis, pridėtu prie M. Dovoinos-Silvestravičiaus laiško.
Sunku patikėti, kad tokį laišką parašė neišsilavinęs valstietis. Šį, pirmąjį, galbūt bičiulis redagavo, tačiau „nevalstietiški“ yra ir kiti V. Bakučio laiškai, saugomi Vilniaus mokslo bičiulių draugijos fonde (Nr. 1135) Lietuvos valstybės istorijos archyve. Jie ilgi, vaizdingi, mandagūs ir poetiški, parašyti vienu įkvėpimu didžiosiomis raidėmis, retai kada išplėtotas mintis atskyrus tašku. Ir skaityti reikia vienu įkvėpimu, nes juose, kaip ir poezijoje, kai pradedi gilintis į kokį žodį, gali nebesuprasti jo vietos ir prasmės. 1885 m. pradžioje parašytame laiške V. Bakutis dėkoja už Kalėdoms vėl atsiųstus 10 rublių ir žada, kad „iš savo pusės vėlei storosiuos kiek galėdams per blaivus ir nemelaginus žmones surinkti patarlių“. Šiame laiške jis teigia, jog jau užrašė 23 „patarles“, mano surinkti kokį 80 ar dar daugiau, o melagingų galėtų surinkti koki 100 ir daugiau, bet „už grieką sau laikau melagingus daiktus ar patarles rašyti...“ Tikino Karlovičių, kad užrašo „iš gerų žmonių, blaivų nelatrų“. Užsimena apie bendrą darbą ir galimas diskusijas ar ginčus su savo mokytoju („geradariu“) Mečislovu, „kuris turi su manimi dideli klapatą ir procią, ale ansai ant to nestovi, rodo savo“. Kaip lygiavertis nori išgirsti nuomonę apie savo darbą: „o dabar parsiprašau pakarniai, jei netiks mano rašalas, kad galėčiau aš tai žinoti“.

Matyt, buvo gerai susipažinęs su J. Karlovičiaus 1871 m. išleistais patarimais tautosakos rinkėjams, reikalavusiais pasakojamąją tautosaką rašyti pažodžiui, tarmiškai, tiksliai nurodant užrašymo vietą ir asmenis.

Kitas laiškas rašytas tikriausiai 1888 m. pabaigoje. Jame jis sveikina J. Karlovičių su Naujaisiais metais ir vaizdžiai guodžiasi: „ne kartą man tas ponas M. S. ausis galanda, savo kumštį uždėjęs ant ausų mano, sakydamas, kad būtų patarlės teisingos, be jokios melagystės, nieko nepridėta, taip, kaip seniai žemaičiai apsako senovės gadynes...“ Tame pačiame laiške teigia: „per ano procią ir storonę nueis ing swieta tas rašymas ir mano procia, su kurios troškimu aš dirbau ir noriu dirbti...“ 1889 m. vasario 13 d. V. Bakutis paskutinį kartą padėkojo už atsiųstus 3 rublius.

V. Bakutis užrašinėjo tautosaką iš aplinkinių kaimų valstiečių. Tuo metu kartu su M. Dovoina-Silvestravičiumi prisidėjo prie „Aušros“ – vienas platino, kitas –­ rašė. Tačiau „Aušroje“ 1883 m. Me­čislovas paskelbė ir V. Bakučio laisvai perpasakotą „Pasaką apie Palemoną“. Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonduose išliko V. Bakučio užrašytų pasakų, padavimų, dainų, priežodžių, burtų, šokių, žaidimų, lopšinių, kurias vadino lingavimais. Taip pat didžiosiomis raidėmis. Deja, melodijų užrašyti jis negalėjo. Kai kuriuos pasakojimus V. Bakutis užrašė iš savo giminių arba sukūrė pats. Kaip galima spėti iš laiškų, dainas užrašinėdavo per šventes, „valkiodamasis po žemaičius“. Prie kai kurių dainų yra prierašai, kaip ir kada jos užrašytos. Iš Vengerių kaime gyvenusio Dominyko Mažinto 1887 m. kovo 9 d. užrašė tuo metu populiarią dainelę apie gegutę: „Gegužele graži pone! / Kur nuleke, ten malone. / Kur sparnelis jos užgava,/ Gert ir valgit visi gava. / Gegužele, ko kukuji?/ Ar vargus tu man rokuji?/ Gegužele, ko tu šauki? / Ar tu mano galo lauki? / Gegužele kogi verki? / Be ne duna, druską perki? / Gegužele kogi šauki? / Be ne tik man smerče lauki?“ Tai žinomo Antano Strazdo eilėraščio „Gegužėlė“, virtusio liaudies daina, raseiniška versija (Lietuvoje užrašyta apie 50 šios dainos variantų).

Užrašė ir žaidimų. Tačiau didžiausias palikimas – pasakos-legendos. Daugelis jų turi labai tikroviškas įžangas, kuriose nurodytos pavardės ir įvykio laikas. Kad pats kūrė, bene ryškiausiai matyti iš 1905 m. M. Dovoinos-Silvestravičiaus Vilniuje iš atminties pagal Vincento pasakojimą užrašytos pasakos „Dievu pasivertęs“. Šią pasaką galėtume laikyti anekdotu. Taigi dievu pasivertęs ne kas kitas, o pats Vincas Bakutis po 1868–1869 m. Žemaitiją užklupusio bado. Ši pasaka paskelbta B. Kerbelytės ir Klimo Viščinio parengtame M. Do­voinos-Silvestravičiaus surinktų pasakų, sakmių ir oracijų rinkinyje. Taigi tas Bakutis sugalvojo „pavirtus į dievą, stebuklus darant, vaikščioti po žmones. Viešpatį nuduodamas, pasiskyrė dar du apyplikiu apaštalu – Petrą ir Povilą. Taip trise susitaisę ėjo per žmones, vengdami dvarus, apsakinėdami evangelijas ir švęsdami, laimindami žmonių gėrybes, darydami stebuklus.“ Iš anksto į šulinius prileisdavo žuvies, o paskui, aplankę šeimininkus, dėdavosi padarę stebuklą. Iššniukštinėję, kur laikomi gyvuliai, brangesni daiktai, pinigai, naktį juos pavogdavo. Viskas buvo gerai, kol nepapuolė į bajorų „akalicą“ Nemaršionyse. Nemaršioniškiai suėmė viešpatį su apaštalais ir užrakino nakčiai tvarte. Tos kalinės sienos buvo be lubų, tad, vienam atsistojus kertėje, kitas galėjo per sieną perlipti ir pasprukti. Atsistojo Petras, per jo pečius išlipo Povilas. Petras, kaip ir pridera, viešpaties atsižadėjo. Įtikino jį pastovėti kertėje ir pats išlipo. Viešpačiui nebebuvo ant ko atsistoti. Tad auštant buvo už visus tris išplaktas rykštėmis ir šunų pjudomas paleistas.

Iš Pašaltunio kaime gyvenusio Kazimiero Kepuručio užrašė pasakojimą apie kaimietį Krupšą iš Jovaičių kaimo, kuris nuėjęs iki Kamžos (netoli Piliakalnio) ieškoti arklio. Buvęs didelis rūkas ir jis pasiklydęs. Radęs išsikerojusį ąžuolą, kuriame sėdėjo velnias. „Krupšas klausia velnio: „Kur aš dabar esu?“ Velnias sako: „Esi namuose. Tas kalnas Piliakalnis, o štai tavo namas. Išlipo jis iš ąžuolo, išėmė tabakinę, pavaišino ir parodė kelią. Tai jam pasakoję tėvai, ir dabar ta vieta yra, ir ąžuolas yra.“

O štai K. Kepurutis 1887 m. balandžio 6 d. papasakojo „tikrą atsitikimą“ apie kalbančias deives. Kasperas Bakutis prieš 15 ar 16 metų ėjęs per Antano Jorudos mišką, kuriame dirbo eiguliu. Vakare netoli Paserbenčio kaimo jis pamatė deives (pusiau žuvys, pusiau moterys), kurios audė. Taręs: „Padėk, dieve.“ Bet šios vengusios susitikti ir palikusios drobę, spėjusios pasakyti: „Pasiimk, tai tavo laimė.“ O to Bakučio žmona nemokėjusi nei verpti, nei austi, tad jai to audinio pakako visam gyvenimui. Tik nebuvo galima išvynioti ir pažiūrėti į suvyniotos drobės pabaigą, nes tuomet ji būtų pasibaigusi.

Pasak V. Bakučio, Kalnujuose žmonės laikė aitvarus, duodavo jiems valgyti. Būdavo bildukų, barškučių. Velnią ant Piliakalnio su viena skyle nosyje matęs Kriaučiūnas iš Pakalnupio, kuris, jo užkalbintas, sakęs, jog gyvenąs ant Pilkalnio, o dažniausiai Palendrių dvare. Vincenta Jusiūtė jį mačiusi stovintį pačioje kalno viršūnėje, baltomis kelnėmis, juodu surdutu, be kepurės. Žieveliškių dvaro kerdžiui Antanui Grikui pasirodęs nuogas žmogus, iki pusės išlindęs iš žemės. O Terepisiūtė iš Kalnujų rinko uogas ir pamatė ponią. Ta ponia jos paprašė supinti jai kasas, tad abi būsiančios laimingos. Ši pasilenkė, o ponia su baisiu trenksmu ir riksmu įgriuvo į žemę. Ten buvęs užkeiktas dvaras...

Ir taip toliau, ir panašiai... Viskas tikra, visi dalyviai – vietiniai žmonės, galintys tai paliudyti... Reikia manyti, kad pateikėjus aplankydavo ne vieną ir ne du kartus. Kad buvo priimamas ir laukiamas... Mūsų Šacherazada – jį pavadino J. Karlovičius. Pridursime – Kalnujų Šacherazada.

Vincentas Bakutis lietuviškame atviruke

Atgavus spaudą, legaliai pradėti leisti lietuviški (su lietuviškais tekstais) atvirukai. Pirmasis jų leidėjas buvo Petras Vileišis, turėjęs Vilniaus gatvėje savo spaustuvę, kurioje 1905 m. pagal fotografo Aleksandro Jurašaičio cinkografijos įmonėje pagamintas klišes legaliai išleisti pirmieji atvirukai. Jie buvo daugiausiai istorinio turinio, turėję žadinti didžiavimąsi senovės Lietuvos palikimu ir, suprantama, ugdyti patriotizmą. Vyravo reprodukcijos iš Napoleono Ordos albumo. Apie 1906 m. lietuviškus atvirukus pradėjo leisti Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuviškų knygų knygynas. Be šventinių atvirukų šis knygynas išleido atvirukų su lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų portretais: kun. Juozo Tumo-Vaižganto, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Petro Rimšos, Pauliaus Galaunės ir kt. Maždaug tuo pat metu atvirukų leidybos ėmėsi ir M. Dovoina-Silvestravičius. Jo, aušrininko, atvirukai daugiausiai buvo istorinio mitologinio turinio: senovės lietuvių dievai, Perkūnas iš Kernavės, Kauno pilis, Vytauto duktė Sofija, Kražių bažnyčia ir kt. Išleido atvirukų su Lazdynų Pelėdos, Jono Basanavičiaus, Adomo Mickevičiaus, kaip jau buvo minėta, savo paties atvaizdu. M. Dovoinos-Silvestravičiaus atvirukų ir laikraščių „Litwa“ ir „Lud“ puslapiuose nemažai rasime lietuvių, baltarusių, Suvalkų gubernijos gyventojų tipų: „Lietuvos mergaitė“, „Lietuviai iš Panevėžio pavieto“, „Senis 111 metų iš Panevėžio pavieto“ ir kt. Valstiečių tipai buvo būdingi ir kitiems atvirukų leidėjams, ypač Davydui Vizūnui („Artojas“, „Valstiečių pora“, „Valstiečių šeimyna prie šulinio“, „Valstietė su vaikais“ ir kt.). Tačiau M. Dovoina-Silvestravičius išleido dar vieną atviruką –­ savo draugo portretą. „Vincas Bakutis. Iš Raseinių parak. ir pavieto“. Vadinasi, turėjo ir saugojo jo nuotrauką. Atvirukų tyrinėtojai jį įvardijo paprastai – valstietis Vincentas Bakutis. Tačiau valstiečiu Mečislovas jo nevadino. Tikėtina, tuo metu jis pats nežinojo, kaip visuomenei pristatyti savo draugą. Tiesiog – Vincas Bakutis! Tačiau tai ne tipas, o konkreti įvardyta asmenybė. Suprantama, anuomet, o ir vėliau, V. Bakutis buvo mažai kam žinomas. Juolab jo darbai. Tačiau tai pirmas lietuviškas atvirukas, skirtas ne kunigaikščiui ar visuomenėje žinomam asmeniui, o žmogui iš liaudies, valstiečiui. Vincui Bakučiui. Mums reikėjo laiko paaugti, kad suvoktume šio asmens triūsą. M. Dovoina-Silvest­ravičius tai suvokė iš karto, nes: „Tėvų mano žeme, brangioji Lietuva! / Nedaug tavo vaikų – maža jųjų krūva; / Nors daugel iš jųjų jau susilenkavo, – / Po šiaudiniu stogu gyvuoj žodis tavo!“ (M. Dovoina-Silvestravičius. „Brangioji Lietuva“)

„Pasakos, sakmės, oracijos“. Surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Paruošė B. Kerbelytė ir K. Viščinis. Redagavo K. Aleksynas. Vilnius, 1973.
V. Girininkienė. „Kalnujų apylinkių pasakoriai ir aušrininkai“. Mūsų kraštas, 1995, Nr. 2 (7), p. 6–16.
M. Martinaitis. „Apie Mečislovą Davainį-Silvestraitį“. Aitvarai: Simono Stanevičiaus bendrijos metraštis, 1999, t. 10, p. 128–130.
J. Brigys. „Mečislovas Davainis-Silvestraitis –­ žurnalistas ir leidėjas“. Aitvarai: Simono Stanevičiaus bendrijos metraštis, 1999, t. 10, p. 125–143.
D. Junevičius. „Zigmas Toliušis ir jo lietuviškų iliustruotų atvirukų istorijos studija“. Knygotyra, 1996, Nr. 23 (30).
„Vilniaus vaizdų atvirukai. 1897–1915“. Parengė Dalia Keršytė. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2008.
B. Kerbelytė. „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės“. Kaunas, 2011, p. 319–345.
S. Daukantas. „Žemaičių tautosaka“. T. 1, Vilnius, 1983, p. 323–325, 533–534.
O. Mastianica. „Bajoras, rašantis lietuviškai“, arba kalbos ir tautinės tapatybės ryšys ankstyvojoje Mečislovo Davainio-Silvestraičio publicistikoje“. Archyvum Lithuanicum, 2013, Nr. 15, p. 331–348.
K. Rutkovska. „Lietuvių tautosakos rinkėjų Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas: metodologijos raida, etnolingvistikos apraiškos“. Archyvum Lithuanicum, 2013, Nr. 15, p. 349–376.
„Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius“. Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius J. Girdzijauskas. Vilnius, 2001, p. 425–431.