Voicechas Piotrovičius (Wojciech Piotrowicz, g. 1940) – matematikas, rašytojas, vertėjas, žurnalistas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Gimė Švenčionių rajono Abejučių kaime. Baigė matematikos ir fizikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo lenkiškose mokyklose, Centrinės statistikos valdybos Skaičiavimo centre Vilniuje, buvo lenkų dienraščio „Czerwony Sztandar“ žurnalistas, Lietuvos radijo ir televizijos programų lenkų kalba redaktorius.

V. Piotrovičius yra parašęs keletą knygų lenkų kalba: eilėraščių ir prozos rinkinių, tekstų apie Vilnių ir Vilniją, poetą Adomą Mickevičių. Išleido vertimų iš lietuvių (M. Mažvydo, K. Donelaičio ir kt.), ukrainiečių ir baltarusių kalbų.

2015 m. Vilniuje pasirodė V. Piotrovičiaus lyrinės, autobiografinės prozos rinktinė, skirta jo gimtajam kraštui, – „Moja czasoprzestrzeń: w głąb i z bliska“ („Mano erdvėlaikis: į gilumą ir iš arti“). Knygą sudaro tekstai, kuriuos rašytojas yra pavadinęs „vilnietiškais pašnekesiais“ („gawędy wileńskie“). Neminėdamas vietovardžio, autorius rašo apie savo gimtinę. Prisimena nelengvus vaikystės metus pokario kaime, pasakoja apie tėvus, kaimo žmonių darbus, šventes, tradicijas ir papročius. Kūrėjo tikslas – apsaugoti nuo užmaršties svarbiausius gyvenimo dalykus, priminti praeitį, kuri jau nebegrįš, kuri išlikusi tik žmonių atmintyje. Savitoje šių tekstų kalboje gausu tarmybių, pokario metų Švenčionių apylinkių leksikos.

Vertėja 

Autorius (dešinėje) su pirmąja mokytoja Janina Verikaite ir suolo draugu Volodia Korolenka. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Sfinksas rūke

Po javapjūtės, prieš bulviakasį, tėvas, sugrūdęs kreidą į miltus, sumaišęs ją su pokostu, sakydavo, kad tai geras glaistas langams užtaisyti prieš žiemą. Paskui tuo pokostu atskiedęs dažus dažydavo langines: visas iš eilės. Man būdavo truputį gaila to medienoje matomų rievių piešinio, kuris atsirasdavo gludinant lentas. Bet supratau (juk tėvas žino, ką daro), jog artėjant žiemai reikia apsaugoti medieną, kad nedrėktų ir neapledėtų, mus – namiškius – irgi.

Pas kaimynus poilsiaujanti pusamžė ponia iš miesto leido paskutines vasaros dienas. Ji irgi dažė, tik kitaip. Ant drobės, lauke, pasidėjusi pilną dažų skrynelę ir lentelę jiems maišyti. Keli teptukai, visokie mišiniai, o spalvos tūbelėse – net mirga, bet nublanksta užteptos ant drobės po keliskart per tą pačią vietą. Iš tolo mačiau, kad tėvui greičiau einasi, dažai naujai sublizgo jau ant paskutinės langinės. Švarus ir greitas darbas.

Bet ir aną užsiėmimą buvo verta pamatyti. Turėjo savų paslapčių, nes juk nei drobė apsaugos nuo šalčio šitokį namą, nei pačiai drobei reikia kokios apsaugos. Ir vis dėlto: kas iš to išeis? Spalvų maišymas nebuvo jų gadinimas, kaip iš pradžių maniau, netgi priešingai – netikėtai nustebino mane. Iš dviejų spalvų radosi trečia, visai į jas nepanaši. Ir braukymas teptuku per drobę pirmyn atgal nebuvo tik chaotiška teplionė, o drobės paviršius vis labiau panašėjo į vaizdą, esantį prieš dailininkės akis.

Nagi aišku, bus paveikslas! Jame – ežeras, pakrantėje – mano šermukšnis, dalis jau ryškėja drobėje, atrodo kaip tikras. Labai dera čia ir saulės apšviesta ežero paviršiaus dėmė, vos vos prasiskverbianti pro miglą. Neryškus kontūras kalvos, medžių, gal namo, kuris dabar migloje, nematomas. Bet teptukas ieško toje migloje kažkokio silueto, ieško ilgai ir nelabai sėk­mingai, o aš tuo metu sumanau patikrinti, ar gerai laikosi dažai ant langinių. Laikėsi gerai, užteko dar ir visam delnui.

Nušveisti rankas galėjau tik smėliu ant ežero kranto, kitaip – nė už ką. Tuo metu peizažas ant drobės ryškėjo vis labiau, jau galėjai supainioti jį su tikru vaizdu, matomu pro langą. Sklido kvapas, panašus į pokosto. O vietoj mano įsivaizduojamo namo atsirado kažkas kita: didžiulis nematytas lyg stogas, lyg ne stogas. Šalia – tarsi milžiniška galva, ir viskas aplinkui skendi rūke, pro kurį vos įžvelgiamas veidas, panašus į tą, kurį matydavau vakarais ilgai žiūrėdamas į mėnulio pilnatį.

Prisimenu, ypač įstrigo tasai ežero blizgesys ir šermukšnis. Atsiskleidė ir rūko apgaubtos paveikslo dalies paslaptingumas. Mano vapėjimo dailininkė nesuprato: mes kalbėjome per daug skirtingomis kalbomis, taigi ir klausimai buvo niekam tikę.

Pirmas susidūrimas su tikru menu paliko labai ryškų įspūdį, atrodė kaip atspindys veidrodyje, lyg paslapčių pilna migla, kurioje gali įžiūrėti bet ką. Netgi piramidę viršum mūsų ežero ir įėjimą į ją saugantį paslaptingą sfinksą.

Keista teatro galia

Vyks teatro vaidinimas. Tai kartoja kiekvienoje kaimo pirkioje. Žodis „teatras“ nedaug ką sakė mums, vaikams, bet tų šnekų tonas vertė nekantriai laukti įvyksiant kažką nepaprasta. Pagaliau atėjo ta diena.

Žmonės rinkosi stancijoje, arba gerajame pirkios gale, įeidavo per „paradines“ duris pro gonkų stulpelius. Keliom eilėm susėdo jauni žiūrovai, o smulkmė įsitaisė palei pat vadinamąją sceną. Gale stovėjo tie, kuriems neužteko vietos. Pro kažkieno alkūnės ir kok­lių sienos tarpą pamačiau sceną, papuoštą gražiai austu, šachmatais išmargintu divonu. Artėliau per vielą buvo stumdoma simbolinio dydžio uždanga, kuri visai nedengė šoninio kambario durų, pro kurias vis kyščiojo juokingai išdažyti artistų veidai: ar dar ne laikas pradėti?

Vaidinimas buvo triukšmingas, spontaniškas, su nelengvai pagaunama intriga, ypač kai žiūrovas tokio amžiaus, kai pirmąkart sužino, kad išvis galima ką nors vaidinti. Svarbiausia čia buvo ne turinys, ne garsiai scenoje aidintys bučiniai. Suaugusiesiems turbūt irgi, nes aplinkui jau girdėjosi žiūrovų pokalbiai – dažniausiai apie artistų išvaizdą, ne vaidybą.  

– Žiūrėk, ogi tą ūsočių mūsų Lolka vaidina. Kad tave kur, iškart nė nepažinau.

– O matai, kaip anas plikas senis prie jūsų Michasės sukasi? Turbūt irgi persirengęs, iš judesių matosi, kad jaunas.

– O, Pščiolovskių Antuko visai nepažinau.

Scena sau, o žiūrovai – sau. Viena ir kita tarpusavyje susipynę. Aktoriai stengiasi iš paskutiniųjų, o šičia irgi pilna įdomių dalykų. Erdvė nedidelė, tai gali net pačiupinėti, iš kokios medžiagos tos pagrindinės „suknelė“, ar su tikra lazda talžomas anas per daug flirtuojantis mergišius.

Visiškas persikūnijimas, nepaprasta įtaiga, reikiamą akimirką suskamba ir daina, ir lūpinė armonikėlė, o viskas, rodos, baigėsi vestuvėmis, nes kai pasileido šokti, tai vos atlaikė scenos atramos.

– Jau kad vaidino, tai vaidino! – šnekėjo išeidami žmonės.

– Kaip tikram kine, – pridūrė kažkuris jau prityręs.

Stacionarus kinas kaime ir dabar retas dalykas, o kilnojamasis – tas ant paklodės, kaip iš šuns gerklės ištrauktos, tada buvo dar ką tik atsiradęs. Vaizdas būdavęs neryškus ir plokščias, jokio poveikio visiems žiūrovams. Ekranas – sau, replikos iš salės – sau. Tokiame kine greičiau galėjo kilti muštynės vienam kitą betildant, nei rastis harmoningas įsijautimas. O teatre kitaip – kiekvienas žiūrovas pasijusdavo esąs artistas: kuo toliau nuo scenos, tuo garsiau ir išraiškingiau kalbėdavo; ne tik kaimynui į ausį, bet kad paveiktų ir viso vaidinimo vyksmą. Nesvarbu, kad nevaikščiojo į repeticijas. Savas protas aiškina: reikėtų va šitaip, o tie – durnių volioja, ne taip daro. Ir tas protestas, noras pataisyti, režisuoti toks stiprus, toks kūrybingas, koks galėjo atsirasti tiktai savų artistų ir savų žiūrovų teatre, mažoje kaimo vietovėje pirmaisiais pokario metais.

Tuo metu net pati prasčiausia komedijūkštė iš seno kaimo klubų repertuaro galėjo pažadinti paprastų žmonių, žemdirbių, kūrybinę jėgą, kurią vėliau sėk­mingai pritildė judančio vaizdo civilizacija.

 

Iš lenkų kalbos vertė Nijolė Sisaitė