Rudens pradžioje gal tyčia, o gal netyčia keliomis savaitėmis atsilikusi nuo susijusios su savo pavadinimu datos pasirodė Arvydo Žardinsko „Juodoji Žolinė“. Knygos pristatymas Vilkavišky įvyko spalį, bet knygynų lentynose ji nesužėlė – ir tai turbūt dėl 500 knygų tiražo gal nė neįvyks, – o prieinama ji tapo tik iš paties autoriaus rankų ar siuntos voko, susisiekus su juo socialiniais tinklais. Tie „Literatūros ir meno“ skaitytojai, kuriems ši pavardė gerai nežinoma, bet visgi atrodo matyta, ko gero, prisimins jo straipsnius apie „Deep Purple“ ir dūmus virš Ženevos ežero arba Pauliaus Širvio gyvenimo tyrinėjimus iš sovietinių karinių dokumentų. Būtent „anų laikų“ sunkusis rokas bei nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo istorija yra dvi internautams geriausiai pažįstamos Arvydo aistros – nė nežinia, kuri iš jų didesnė.

 

 

Kuo čia dėti internautai? Prieš keliolika metų šiuolaikinėms socialinėms medijoms dar neišstūmus anoniminių forumų, egzistavo svetainė antraspasaulinis.net, jungusi įvairaus amžiaus ir atsidavimo lygio karo istorijos mėgėjus, nagrinėjusius, diskutavusius, besirinkdavusius į susitikimus... Man prisijungus prie svetainės, diedo pseudonimą pasirinkęs vienas administratorių buvo bene pats rimčiausias svetainės narys – ten, kur kiti dalindavosi prielaidomis, kilusiomis perskaičius vieną ar kitą knygą, jis pateikdavo giluminių žinių, pagrįstų archyviniais dokumentais, ir siekė ieškoti faktų, o ne patvirtinti vieną ar kitą išankstinę simpatiją. Buvo diedas gan griežtas vieno iš itin populiarių skyrelių „Kas būtų, jei būtų“ temoms, ten laisvę turėjo vaizduotė ir skaitant kai kuriuos pokalbius ar pasvarstymus, kurie šiais laikais akimoju būtų atpažinti kaip trolinimas, kildavo toks juokas, kad įsisopėdavo šonai. Ilgainiui svetainė nunyko, o paskui ir visai dingo, tačiau internete liko kita, jau pačiam diedui – Arvydui – priklausanti svetainė rytufrontas.net ir internetinis dienoraštis „Livejournal“ platformoje – ten vis dar pasirodo naujienų, atradimų, vertimų karo tematika.

Arvydo domėjimosi Antrojo pasaulinio karo tema pradžia buvo pažįstama ir kitiems šios temos mėgėjams: Viktoro Suvorovo knygos, kritika toms knygoms, o tuomet – didelis noras ir atkaklesnės nei kitų pastangos susirasti net ir sunkiau prieinamus pirminius šaltinius, kurie leistų patikrinti autorių teiginių pagrįstumą. Kartu su pomėgiu siekti tikslumo ir nešališkumo šitai tapo jo stiprybe. Netrukus istorikas mėgėjas aptiko faktinių klaidų kito žinomo karo istoriko – Marko Solonino – knygose (ir pranešė jam, kai šis lankėsi Lietuvoje), ir jo autoritetas dar labiau ėmė augti. Dar 2008 m. jis tapo vieninteliu autoriumi ne tik be mokslinio laipsnio, bet ir be istoriko išsilavinimo, kurio straipsnis „Raseinių tanko klausimu“ buvo paskelbtas žurnale „Lietuvos istorijos studijos“. Kad sistemingos Arvydo žinios ir surinkta gausi medžiaga anksčiau ar vėliau turėtų atsidurti knygoje, nutuokė daugelis su juo bendravusių – man tokia mintis atėjo perskaičius jo hipotezę, kad karo pabaigoje, t. y. 1944 m., tankų mūšis dėl Vilkaviškio, kuriame jis gyvena, galbūt buvo net didesnis nei dėl Vilniaus. 

„Juodojoje Žolinėje“ aprašomas būtent šis karo epizodas – sovietų grįžimas, sėkminga vokiečių kontraataka, išstūmusi oponentą atgal, neišvengiamas miesto grįžimas į sovietų rankas ir sugriovimai per šį ėjimą iš vienų rankų į kitas, pirmieji šūviai į Vokietijos teritoriją (Rytprūsius). Ypač daug miesto buvo sugriauta aviacijai bombarduojant per Žolinę. Savo tinklaraščiui būdinga maniera autorius dalijasi dokumentais, juos komentuoja – čia esama abiejų pusių archyvinių karinių dokumentų, atsiminimų, nors autorius šiais pasitiki mažiau. Tiesa, jis primena ir silp­nąją oficialių dokumentų vietą – išpūsti priešininko nuostolius buvo būdinga abiem pusėms, daug patikimesni yra patirtų savų nuostolių įvardijimai, nes slėpti nuo vadovybės juos ne tik neišmintinga, bet ir nelabai praktiška; knygoje pateikiamas ir abiejų pusių dokumentų sulyginimas, leidžiantis patikrinti, kas kieno nuostolius galimai išpūtė labiau. Apie šį metodą diskusija vyko dar svetainės antraspasaulinis.net laikais, pavyzdžiui, kai diedas, mėgęs tikrinti ir neretai griauti įvairius mitus, susidomėjo Kalniškės mūšio tarp partizanų ir NKVD nuostoliais. Būta oponentų, kurie abejojo jo atrastų sovietinių dokumentų tikslumu ir dėl baimės raportuoti didelius nuostolius ar dėl prastesnio organizuotumo, lyginant su stereotipine vokiška tvarka. Būtent skaitydamas tą diskusiją susipažinau su tokio tyrinėjimo pradžiamoksliu – jei tam tikras skaičius NKVD pusėje žuvo, statistiškai turėtų būti dar bent dvigubai sužeistų, jie turėtų atsidurti kažkokiose ligoninėse, o nukautųjų pavardės vis tiek atsirastų kokiuose nors dokumentuose kaip mirusių kitomis aplinkybėmis ar dingusių be žinios... Visgi, stebint šiuo metu vykstančio karo Ukrainoje eigą, įvairios, kartais gana didelės Rusijos organizacinės, logistinės, žvalgybos klaidos prieš įsiveržiant, gerokai kuklesni, nei daug kas prognozavo karui prasidedant, pasiekimai, leidžia gyvuoti abejonėms: jei kitose srityse tiek netvarkos, ar tikrai galima pasitikėti, kad dokumentacija bus išimtis? Ar tikrai sekinančiame kare ištekliai prioriteto tvarka keliaus raštinių darbo kokybei užtikrinti? 

Kad ir kaip būtų, A. Žardinsko darbo vaisiai sunokę: šaltiniai surasti, jais pasidalyta (knyga kupina ir dokumentų, ir karo meto nuotraukų), įvertinta visa situacijos logika, kur nežinoma – atsižvelgta į tikimybes, rekonstruotas bendras paveikslas. Knyga nėra didelės apimties ir nuotraukos sudaro nemažą dalį iš jos poros šimtų puslapių. Autorius rašo stengęsis „išlaikyti pusiausvyrą tarp akademinio ir popstiliaus“; visgi šįsyk jis akademiškesnis nei itin gyvame 2014 m. kartu su Gediminu Kulikausku parašytame ir žurnale „Verslo klasė“ paskelbtame trijų straipsnių cikle „Didieji tankų mūšiai Lietuvoje“. Autorius pažindina su savo mąstysenos nagrinėjant mūšio šaltinius eiga, kai kur stabteli paaiškinti esminių dalykų, pvz., apie karinių dalinių pobūdį, sudėtį ar norėdamas atkreipti dėmesį į įdomesnį faktą, sąsają, smulkmeną. Nepaisant to, mažiau prie temos pratusiam skaitytojui akys gali šiek tiek apraibti nuo skaičių. Pakaitomis nagrinėjami ir rusiški, ir vokiški dokumentai, todėl gausu karinių dalinių numerių, prisideda datos, įsakymų numeriai, ginkluotės ir karių kiekiai, kai kurie parametrai, ir visoje šioje matematikoje retsykiais įmanoma trumpam pasimesti, apie kurios pusės perspektyvą tuo metu skaitai. Perkramtytos ir supaprastintos informacijos apgultoje eroje (įsivaizduoju jutubo platformoje populiarias animacijas, kuriose vaizduojamas dalinių-burbuliukų stumdymasis, pvz., prie Stalingrado, ir atitinkamai nuspalvotų valdomų fronto ruožų kaita; analogiškam filmukui apie mūšį prie Vilkaviškio šioje knygoje – duomenų daugiau nei pakankamai) grakštus sprendimas galbūt būtų buvęs pridėti ir tiesiog trumpesnę santrauką apie mūšį ar po truputį apie atskirus jo epizodus. Galbūt norėjosi ir tvirtesnio, platesnio akcento knygos pavadinime minimai Žolinei – perskaičius knygą ji neatrodo smarkiau iškilusi virš kitų įdomių šios knygos temų.

Pirmoji jų – trumpas skyrelis apie Viktorijos Čmilytės-Nielsen senelio Ivano Čmilio pėdsakus kare. Tarnavęs ir mūšyje prie Vilkaviškio kovojusiame 2-ajame gvardijos tankų korpuse tankistu, tačiau miręs dar prieš gimstant dabartinei Seimo pirmininkei, jis prieš kelerius metus vis tiek tapo patogiu pretekstu kai kuriems kritikams reikšti nepasitenkinimą anūke. Dar gerokai prieš pasirodant knygai, autorius savo feisbuko paskyroje suabejojo tokių kaltinimų prasmingumu – reikia manyti ne iš kolegiškumo jausmo V. Čmilytei-Nielsen (kaip ir ji, autorius mėgsta žaisti šachmatais, net buvo patekęs į Lietuvos šachmatininkų penkiasdešimtuką ir turėjo pakankamai aukštą ICCF reitingą – 2223), o dėl polinkio į tikslumą.

Ilgėliau knygoje dėstoma apie Lietuvoje taip pat nemažai girdėtą prancūzų lakūnų dalinį. Aprašoma, nuo kada jis vadinosi „Normandija“, kada tapo dar ir „Nemunu“, kada jis buvo pulkas, o kada tapo eskadrile, ką nuveikė, kokius lėktuvus pilotavo, kuriose kapinėse Lietuvoje buvo, o paskui tėvynėje atsidūrė lakūnų palaikai. Skyrelį jau įvertino šio pulko istorijos specialistas Sergey’us Dybovas iš Prancūzijos, pažymėjęs, kad šis jo istorijos tarpsnis iki šiol nustelbtas Kursko ir Karaliaučiaus mūšių. Daugiau galima sužinoti ir apie sovietinių lakūnų, kuriems skirta viena paminklinė lenta, žūtį kare – kaip ji atrodo iš arčiau vertinant skirtingus šaltinius. Įtrauktas ir prieš kelerius metus atrastų palaikų palaidojimo kapinėse tyrimas – tuomet būta abejonių, tačiau knygoje Arvydas atidžiai žengdamas dokumentiniu keliu – nagrinėdamas pristatymus medaliams, žemėlapius ir kitus duomenis – įsitikina, kad tai turėję būti būtent Raudonosios armijos kariškiai. Esama ir detektyvinio mūšių fotografijų nagrinėjimo, pvz.: remdamasis sukauptomis detaliomis žiniomis, kada kurie tankai buvo gaminti, kaip atrodo konkrečios jų modifikacijos, kokie daliniai ir kada jas turėjo, kur jie kada buvo, taip pat kitomis turimomis to epizodo nuotraukomis autorius įrodo, jog Vokietijos federaliniame archyve esanti nuotrauka yra ne iš 1943 m. Rusijos, kaip jame skelbiama, o taip pat iš „Juodosios Žolinės“ meto ir vietos. Knygos pabaigoje – ir smagi istorija apie Vilkaviškio naujosios ligoninės finansavimo aplinkybes sovietmečiu atsitiktinai nusišypsojus sėkmei – tai irgi susiję su šiuo karo epizodu, – be abejo, Arvydas čia ir vėl išsiaiškina viską, ką, regis, beįmanoma atsekti. Tiesa, linksma istorijos pabaiga, kaip, susitvarkius su sovietine biurokratija, pastatyta ligoninė dar ir tapo vieninteliu mieste liftą turinčiu pastatu, knygon netilpo – liko feisbuke).

Knygos turinys it senesniais laikais atsidūrė gale, o pradžioje išvardyti rėmėjai, (tarp jų – grupė Vilkaviškyje ir ne tik jame registruotų UAB, europarlamentaras, buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas), sudėti ir istorikų atsiliepimai. Kompanija – solidi: G. Kulikauskas, sąskaitoje taip pat turįs knygų, tokių kaip „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, Robertas Petrauskas, pagarsėjęs didelės apimties serija „Antrasis pasaulinis karas Europoje“ ir dirbęs su A. Žardinsku, kaip dalykiniu redaktoriumi, prie knygos „Barbarosa“ apie Rytų frontą, mokslo daktarai, Vilniaus universiteto mokslininkai. Pagrįsti ir jų komplimentai dėl autoriaus darbštumo, kruopštumo, kritiškumo, nešališkumo, kuklumo: Arvydui rūpi ne nuopelnai ar laipsniai, bet argumentai, o už atkreiptą dėmesį į savo paties (retas) klaidas jis būna dėkingas. Jo pomėgis nagrinėti ir tyrinėti Antrojo pasaulinio karo temas buvo ir toliau lieka didžiule paspirtimi, gal net pamatu Antrojo pasaulinio karo rytų fronto istorijos tyrinėtojams Lietuvoje, akstinu jiems bei muziejams būti atidiems, o ši knyga – dovana vilkaviškiečiams (įskaitant ir apylinkių gyventojus – čia pateikiami žemėlapiai su pavadinimais kaimų, kurie po karo išnyko), intensyviausio karo epizodo žinynas ir kronika, kurių galėtų pavydėti daugybė Lietuvos miestų ir miestelių.

 

 

Vytautas Juršėnas – kultūrinės spaudos bendradarbis laisvalaikiu. „Litmenyje“ nuo 2014 m. skelbia tekstus apie keliones.