Apie laikiną kartą

 

Filmo „ Tu man nieko neprimeni“ kadras

 

Filmas lietuviškas, kokio dar nebuvau sutikęs. Jis apie meilę, bet ir apie kartą, kuri vyresniam gali pasirodyti nieko neprimenanti, tarsi kita tauta. Iš nusiglobalėjančių tautų kraustymosi. Kur link?

O juk mūsų vaikai.

Toje pačioje žemėje.

Ir kalba panaši. Tiesa, vietomis persūdyta seniau tariamų nepadorybių, vulgarių seniau vengtinų antra­galių „artikelių“, kurie srovena taip natūraliai, kasdieniškai, bet juk ir nešvarus upelis čiurlena kaip upelis. Skausmelis dugno akmenėliuose. Matyt, jie (žmonės, ne akmenėliai) taip stojiškai ir gyvena, tokiais žodeliais džiunglytėse čiulba, susikukuoja.

Kiekvienas aplink ieško laimės, atvirauja dėl jos, ir nė vieno laimingo. Marijos Kavtaradzės filme ir ap­skritai. Gal todėl, kad paieškos erdvė – ne visuotinė, o tik lyčių sąlyčiai, sekso – kiekvienam kitokio – pasaulis ir beveik nieko kita. Tolumoj, rūke – galimo žmogaus / žmonos siluetas. Arba visa kita – vėjo nešami antrareikšmiai dalykai, kokios nors tavo gyvasties aplinkybės, pasipainiojančios prie pagrindinio būties turinio. 

Basic instinct. Nepaneigsi, daktare, bet. Juk ir apie bazinį instinktą, kuris žmonėms nėra tik musių fiziologija ir gamta, tebesisukioja ir noras suprasti kitą, kažkodėl gal atjausti, jeigu to kito būtis klostosi ne taip; rasti savęs ir sau supratimo ir atjautos – kodėl, blet, nesiklosto taip, kaip sapnuose vaidenosi tavo mažytė didelė laimė bent akimirką, kurią norėtum turėti amžiną. Via dolorosa. 

Ir tąsyk ribotame užkampio užkabaryje pamatai amžinąjį visuotinumą.

O aplink šaiposi, kikena, maištingai sugniaužta gerkle nusikvatoja vargšai vaikai.

Ateities žmonės matys, kaip ir šitie brido per tą patį. Kodėl mes?

Kol laikinai buvo jų karta. Pažeistieji. Turbūt beprasmizmo.

 

 

Vienas žodis

 

Ugnės Matulevičiūtės nuotrauka

 

Architektas Justinas Šeibokas, labai gerbęs mano tėvą – „Senjorą“, draugavęs su broliais Nasvyčiais ir Vytautu „Edžiu“ Čekanausku, liko atminty raiškiu žodžiu, kurį pavartodavo polemikose.

Kam nors įsikarščiavus ir gal perlenkiant, Justinas įsiterpdavo santūriai ir elegantiškai:

– Prašyčiau.

Ir to grakštaus humoro pakakdavo pasakyti labai daug. Tonu, maniera, distancija. Savotiškas aristokratizmas. 

Dabar pasakoma „baikit“ arba kam nors basliu „baik tu“. Užsigauna, rašo pareiškimus etikos komitetams.

Dažnokai, ypač kai baksnojasi aukšti valstybės asmenys, prisimenu aną geresnę stilistiką ir nesyk norėčiau įsiterpti sava pastaba:

– Prašyčiau.

Visoms ginčo pusėms.

Tikriausiai neišgirstų.

 

Vytautas Landsbergis – muzikologas, politikas.