Rugpjūčio 8 d.

Liko viena diena. Negaliu dirbti, nieko negaliu daryti, tik nuolat peržiūrinėti feisbuko juostą ir „Telegram“ žinutes. Daugybė klastojimo atvejų rinkimų apygardose, sulaikyti nepriklausomi stebėtojai. Ir vėl viskas iš naujo. Iš anksto balsavusių procentas jau siekia 32,4. Vadinasi, trečdalis balsų atiteks Lukašenkai. Esu tuo tikra. Man bloga, pavargau nuo to. Šūdas!

Mūsų draugai Iharis ir Ania pasiūlo nedidelę išvyką: į ramią, vaizdingą vietą prie Drazdų ežero arba prie Minsko marių. Bet nelabai noriu kažkur važiuoti, kalbėtis, grožėtis vaizdais, mane graužia nerimas, esu per daug pavargusi nuo užplūdusių jausmų. Dvejoju, nors tu mielai prisijungtum. Žiūrėsim.

Ija^*, mano poezijos vertėja į ukrainiečių kalbą ir pati puiki poetė, parašė man žinutę apie vieną iš mano eilėraščių. Ir kol mes aptarinėjame „Mano gimtinės“ ukrainietišką vertimą, tu minkai tešlą virtuvėje. Nykiais koronos laikais, ankstyvą pavasarį, kepti duoną tapo tavo aistra. Matydamas, kaip po tavo rankomis kyla tešla, pradžiugdavai, net pasijusdavai laimingas. Tavo akys nušvisdavo, sakydavai, kad nori mesti literatūrą ir atidaryti kepyklą. Aš, žinoma, tavimi netikėdavau. Dabar vėl daugiau rašai, kepi retai, norėdamas pamaloninti draugus. Kaip šiandien. Negana to, šįryt neįsijungė tavo kompiuteris...

„Mano gimtinė“ parašyta 2017 metais, kai žiauriai išvaikyta kovo 25-osios demonstracija, sumušti žmonės. Anksčiau tai buvo mūsų Nepriklausomybės diena, tą diena buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublika, BSSR pirmtakė. Bet 1996 metais Lukašenka nusprendė priversti mus pamiršti mūsų ikisovietinę istoriją. Tą 2017 metų kovo dieną tu išėjai į demonst­raciją, o aš jaučiausi prastai ir likau namie, sekiau naujienas internetu. Į gat­ves išėjo apie tūkstantį žmonių, švenčiančius ar, tiksliau, protestuojančius vaikyti puolė šimtai riaušių milicijos ir kariuomenės mašinų. Laimė, tu spėjai pasislėpti kavinėje ir išvengei lazdų ir kalėjimo. Mes žinome, kaip sugeba smurtauti valdžia. Ar taip bus ir rytoj?

Ija atsiunčia man dokumentą su vertimu ir klausia apie rinkimus. „Turiu nuojautą, – sako ji, – kad bus kaip Ukrainoje 2013–2014 metais.“ Bet aš esu tikra, kad nebus jokio Maidano ar ko nors panašaus. Pasakoju jai apie mūsų neviltį ir nemigą, apie tai, kad ateitis – visiškai neaiški. Kai baigiame redaguoti vertimą, Ija klausia manęs, kokias grotažymes naudoti feisbuke. Aš pasiūlau šias:

 

#выбары2020

#культпратэст

#cultprotest

#kultprotest

 

Paskelbusi eilėraštį savo feisbuko puslapyje, ji mane pažymi.

 

/ / /

Na štai mes ir prie Minsko marių. Ania, Iharis, Vladzius, tu ir aš. Gulime pakrantėje, žiūrime į dirbtinės baltarusių jūros bangelėse atsispindinčią saulę, valgome (tavo gardžiai kvepiančią duoną labai giria!), geriame, kalbamės apie politiką ir ateitį.

Kartais mes, baltarusiai, graužiamės, kad neturime nei kalnų, nei jūros. Tik lygumas, miškus, pelkes ir ežerus. Prieš keletą metų Vladzius parašė ironišką (ir kultinę) dainą „Supilti kalnus!“, kurioje svarstoma, kaip galėtų pasikeisti nacionalinis baltarusių charakteris, jei supiltume čia kalnus, kaip mūsų pasyvumas ir apatija galėtų pavirsti narsa ir orumu. Ir kaip duobėje, iškastoje pilant kalnus, atsirastų jūra.

Mes negalime atsikratyti minčių apie tai, kas mūsų laukia. Žinoma, eisime į balsavimo apylinkes, nors anksčiau tiek metų jas ignoravome. Šį kartą bus kitaip. Mes balsuosime už Cichanouskają. Tik Iharis dar neapsisprendė, jis vyriausias iš mūsų, labiausiai patyręs, dalyvavo opozicijos judėjime dar tada, kai tebuvau maža mergaitė. Kai mes buvome surengę tokią iškylą gegužę ar balandį, ginčijomės apie Viktarą Babaryką ir Rusijos okupaciją. Bet vėliau Viktaras, jo sūnus ir keletas jo komandos žmonių buvo suimti, jie vis dar kalėjime... Tad dabar mes kalbamės apie Sviat­laną, Maryją ir Veraniką.

Ania pasiūlo išsimaudyti, ji pasiėmė maudymuką ir nenori praleisti progos. Tu su Vladziumi pasekate jos pavyzdžiu, maudotės su apatiniais. O mes su Ihariu liekame ant kranto ir klausomės jūsų varinėjamų politinių šnekų, vanduo sustiprina balsus, atneša kiekvieną žodį. Tik kai nardote ir prunkščiate, jūsų kalbos tampa neaiškios.

Leidžiasi saulė, bet aplinkui dar vaikšto ir gulinėja daugybė žmonių, juk šeštadienis. Jie tokie atsipalaidavę, tarsi gatvėse nebūtų už nieką sulaikomi dviratininkai, tarsi kandidatai į prezidentus nebūtų suimami, tarsi rytoj mūsų balsai nebus pavogti, o mūsų kraujas nebus pralietas.

Prisimenu, kaip prieš keletą metų gyvenome rašytojų rezidencijoje ant Vanzės ežero kranto, netoli Berlyno. Prisimenu tas stenduose kabančias senas nespalvotas fotografijas. Galbūt praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje žmonės ten taip pat nerūpestingai maudėsi? O galbūt aš perdedu patogiai gulėdama ant spyglių paklotės po aukštomis pušimis? Ar perdedu padėties rimtumą, kol stebiu saulėlydį ir skruzdės ropinėja mano basomis kojomis?

Namo grįžtame vėlai. Iharis mus paveža savo automobiliu. Įkeliu į feisbuką keletą nuotraukų, padarytų pakrantėje jau grįžtant: melsvai raudonas dangaus fonas, vanduo nuruožuotas ilgais juodais pušų šešėliais, o po jomis it skruzdės bruzda žmonės. Pridedu užrašą: „Važiavome prie marių nusiraminti.“

 

Julijos Cimafejevos nuotrauka

 

Rugpjūčio 9 d.

Jau daug savaičių negalime gerai išsimiegoti. Ir kaip čia miegosi dabar, rinkimų dienos išvakarėse? Aš vartausi, blaškausi lovoje, tu apsimeti snaudžiąs, bet taip pat nerimsti. Galiausiai mūsų katė, bandžiusi ramiai įsitaisyti mano pašonėje, suirzta ir išeina į virtuvę. Tamsoje girdžiu, kaip ji godžiai iš dubenėlio ryja maisto likučius, o tada tapena į tualetą ir brazdinasi kraiko dėžutėje. Atgal negrįžta, trumpą vasaros naktį ji mieliau praleis kuo toliau nuo paklaikusių neurotikų.

Balsavimo apylinkės atsidaro aštuntą. Mes keliamės anksti, dieną turime daug ką nuveikti. Na, o vakare... Bijau apie tai net pagalvoti. Pro užuolaidas jau spigina saulė. Bus graži karšta diena.

Ir aš noriu atrodyti gražiai. Nebalsavau daugybę metų, todėl man tai ypatinga diena (kaip, manau, ir daugeliui). Turiu būti pasitikinti savimi, drąsiai stoti prieš rinkimų komiteto narius, kurie gali sutrukdyti nufotografuoti savo balsavimo lapelį. Tada nuotrauką reikia nusiųsti į „Telegram“ kanalą „Holas“ („Balsas“); visos balsavusiųjų padarytos nuotraukos bus surinktos ir suskaičiuotos kaip rinkimų klastojimų įrodymas, jei tokių klastojimų bus.

Todėl išsitraukiu ilgą juodą berankovę suknelę, ji paprasta, elegantiška ir tuo pat metu vasariška. Prisimenu, kaip matuojantis ją paklausei, kur vilkėsiu, turėdamas omenyje, kad neprestižiniame rajone, kuriame dabar gyvename, su ja atrodysiu juokingai. Bet toks šiandieną mano tikslas: išsiskirti iš kitų.

Tačiau šios dienos spalva ne juoda, o balta. Išlyginusi tavo baltus marškinius, atidarau siuvimo dėžutę, ieškau kaspinų. Baltos apyrankės arba juostelės turėtų parodyti, kiek mūsų laukia permainų šalyje, tai turėtų padėti ir nepriklausomiems stebėtojams, kuriems draudžiama mus apklausti rinkimų apylinkėse – pagal šiuos ženklus jie galės atlikti tam tikrą rinkiminę apklausą.

Kol ilgai ruošęsi ir pagaliau išeiname iš namų, lauke jau karšta. Ant suoliukų prie mūsų daugiabučio įėjimo jau sėdi pagyvenę kaimynai, kurie, kaip visada, įtariai mus nužvelgia. Mes, kaip visada, su jais pasi­sveikiname.

Iškilmingai, susikibę rankomis žingsniuodami į rinkimų apylinkę matome baltai vilkinčias ar baltomis apyrankėmis mūvinčias šeimas. Mes slapčia šypsomės, esame vienas kitam žingsniuojanti viltis.

Mūsų balsavimo apylinkė yra trijų aukštų mokyk­los pastatas, matau jį pirmą kartą. Priešais ją driekiasi didžiulė išasfaltuota aikštelė, nykios klombos su gėlėmis, visa teritorija aptverta žalia grotuota metaline tvora. Pati paprasčiausia miesto mokykla. O už tvoros, medžio paunksmėje, pro tvorą įdėmiai stebeilijasi ketvertas žmonių su popieriaus lapais rankose. Šalia, ant žemės stovi jų kuprinės ir vandens buteliukai. Tai nepriklausomi stebėtojai, kurių neleidžia net į mokyklos teritoriją, jie turi stebėti iš penkiasdešimties metrų atstumo. Žengdama pro vartus gestu parodau, kad balsuosiu tik aš, o tu – ne. Viliuosi, kad jie suprato.

Kiekviena rinkimų diena Lukašenkos Baltarusijoje visada paverčiama pigiu, vulgariu, kičiniu jo galios estetikos demonstravimu. Šiandien mums teko garbė matyti tai ne tik internetu, bet ir gyvai, iš arti. Mokyklos įėjimas papuoštas baltų, raudonų ir žalių balionų girliandomis. Priešais įėjimą stovi didžiulė „Alivaria“ alaus palapinė, kurioje dvi šventiškai apsirengusios pardavėjos pilsto alų, degtinę ir sultis, pardavinėja traškučius, dešreles, duoną ir sumuštinius su silke ir svogūnais... Šiandien mokyklose pardavinėjama daug nekasdienių dalykų, bet rinkimų dieną rinkėjai gali sau tokią prabangą leisti. Prie staliukų šalia palapinės kai kurie balsuotojai jau švenčia savo pasirinkimą.

Dar vienas Lukašenkos rinkimų bruožas yra garsi popmuzika. Paauglė su pseudonacionaliniais drabužiais ir vainikėliu ant galvos aistringai gniauždama mikrofoną dainuoja apie meilę Tėvynei. Jos rusiškai atliekama daina yra viena iš tų patriotinių propagandinių apie auksinius javų laukus, ežerų žydrynę ir grakščius baltus gandrus, sklandančius virš mūsų galvų, ji dainuoja apie tai, kaip saugiai ir taikiai mes gyvename numylėtoje Baltarusijoje. Matydama ir girdėdama visą šį apsimetinėjimą, imu viduje virpėti. Užsidedame kaukes ir įeiname į vėsias mokyklos patalpas.

Čia įrengtos trys balsavimo vietos, manoji įtaisyta plačiame koridoriuje. Rinkimų komiteto nariai sėdi mokyklos suoluose it peraugę, taip iš mokyklos ir neišėję mokiniai. Jie stengiasi atrodyti ramūs ir būti draugiški baltomis juostelėmis pasipuošusiems balsuotojams, bet už jų sukąstų dantų vis tiek jaučiu paslėptą antipatiją ir priešiškumą.

Paduodu savo pasą ūsuotam komiteto nariui. Jis apsirengęs trumparankovius marškinius ir galėtų būti darbų mokytojas ar koks tiekimo vadybininkas. Kai jis atverčia man registracijos žurnalą, pastebiu, kad nors ir buvo pranešta, jog trečdalis rinkėjų jau balsavo, puslapyje be mano parašo yra tik dar vienas. Tada jis paduoda man biuletenį, drebančiomis rankomis jį paimu. Turiu jį iš pradžių apžiūrėti, šiandien internete skaičiau apie mažus taškelius, kurių gali būti ant balsadėžėse esančių biuletenių. Jei balsuosi tokiu biuleteniu, jis gali būti pripažintas negaliojančiu. O kitoje biuletenio pusėje turi būti dviejų komiteto narių parašai. Įsitikinusi, kad mano biuletenis tinkamas, pasuku į balsavimo kabiną.

Balsavimo kabinos trys ir nė viena iš jų neturi užuolaidų, jie sako, kad tai dėl kovido. Todėl turiu balsuoti stebima. Todėl tu stovi šalia, prisiglaudęs, jei jie neleistų man nufotografuoti biuletenio. Padedu biuletenį ant kabinoje esančio stalelio, išsitraukiu rašiklį ir telefoną, pažymiu ketvirtąjį, prie Cichanouskajos pavardės esantį langelį. Klausydamasi nugara, nufotografuoju biuletenį telefonu... Bet niekas manęs nesustabdo. Tada nufotografuoju abu parašus, dukart. Ir dar kartą biuletenį, iš priekio. Stengiuosi atrodyti rami, bet viduje visa drebu. Ir pagaliau, kaip man buvo patarta, sulankstau biuletenį armonikėle ir įmetu į pusiau permatomą balsadėžę. Išeidami iš apylinkės girdime, kaip mergaitė su vainikėliu dainuoja kitą dainą apie Tėvynę, šį kartą baltarusiškai. „Tegyvuoja Baltarusija!“ – šūkteliu jai. Greta jos stovinčios dvi moterys, tikriausiai mokytojos, susiraukia.

 

^* Ija Kiva (Ія Ківа, g. 1984) – ukrainiečių poetė ir vertėja.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas