1955 m. laida

Senojoje konservatorijoje, Vilniuje, 6-ajame dešimtmetyje dėstė, regis, valtornę, profesorius Kajetonas Leipus (o gal vėliau tapo profesorium). Ir atsirado – greta muzikų – teatrinis fakultetas. Mano geriausias draugas Vytautas Gaidamavičius, arba Vycka, rėžė sparną (be kitų savo dėmesio objektų arba etapų) aplink aktorę Elvyrą Žebertavičiūtę.

Tie teatralai pradėjo mus mokyti, kad reikia sakyti ne „taip“, o „teip“. Mat juos taip arba teip mokė jų profesoriai.

Ėmėm vartoti naują žodį: „keip“. O netrukus jau pasakodavom istorijas, keip Laipus lipo leiptais.

* * *

Iš karto už paradinių durų į dešinę pirmoji patalpa – kaip tik prieš budintįjį – vadinosi profesoriumas. Pora laikraščių, tiršti tabako dūmai ir šachmatai. Rodos, ne vienas komplektas. Studentai šachmatininkai, ten įžengę, jautėsi laisvai, smagiai susiremdavo su profesoriais arba tarpusavy.

Kažkodėl atsirado ir įsitvirtino neoficialus būstinės pavadinimas – prozektoriumas.

Manyčiau, grynai dėl skambesio.

* * *

Už paradinių durų į kairę – platus ir ilgas koridorius. Prieiti prie rūbinės gali kaip ir dabar, o jau toliau – stalo teniso erdvė. Du stalai. Išvirtę tinkleliai. Kai kada – aptrupėjusios raketės. Kamuoliukai buvo deficitas, negausi nė sporto parduotuvėse. Jų reikėdavo atsinešti savų arba nušvilptų. Kartais daužydavom net sukiužusius (nuo stipraus „bekento“), iš esmės jau neatšokančius.

Tos fizinio lavinimo erdvės gale, laipteliais į rūsį, kvepėjo valgyklėlė. (Dar pora užunarvių greta – buvę tualetai –­ kvepėjo silpniau, nes buvo jau atiduoti kaip mokymosi patalpos kolegoms pūtikams. Iš rūsio jie neva mažiau trukdė savo galingais tęsiamais vario tonais kitiems normaliuose aukštuose muzikuojantiems vokalistams ir pianistams.) Taigi bendra demokratiška valgyklėlė profesūrai ir studentams, dešimtmečiais kvepėdavusi tuo pačiu klaikiu sojos padažu prie šaldytos-atšildytos marių žuvies. O iškart vos įėjus valgyklon buvo dar „bufetas“ – nei baras, nei prekystalis, – kuriame vyresni profesoriai paprašydavo kavos „su šaukšteliu“.

Žinojo, ką tai reiškia, ir šliūkštelėdavo į kavą konjako.

Šiaip jau buvo sausas įstatymas, ant stalo neatsineši.

* * *

Viena nepamirštamų budinčiųjų –­ nelyginant įmonės kontrolė – buvo Ona Kanapienytė. Regis, nelengvo gyvenimo moteris, nelengvo ir būdo. Man lyg ir neteko ko nors tiesiai patirti, o štai draugui, kurį jau minėjau, teko. Nuo budinčiojo mat gerokai priklausė, ar gausi vėlyvoms valandoms, net nakčiai, patalpą su fortepijonu, kur galėtum nevaržomas darbuotis – skambinti. Pianistams tai buvo gyvybiška, nes nenueisi į rūsį pabarškinti sienos, neišsineši pianino į bendrabučio koridorių. Namuose instrumentus turėjo gal tik dvi kolegės Vilniaus lenkaitės. Aš atsivežiau fortepijoną į nuomojamą kambarį (pas inžinierių Antaną Gruodį, buvusį mano tėvo bendradarbį) tik antraisiais, gal trečiaisiais studijų metais.

Bičiulis Vycka kažkuo neįtiko Kanapienytei, gal ne laiku grąžino klasės raktą ar dėl ko nors neįspėjo, o dar ginčijosi su padėties viršininke; tad gavo išaiškinimą, jog esąs iš purvo išlindęs chamas. Tai prilipo, vis prisimindavom. Spalvingas posakis.

Skambėjo bajoriškai, nors kažin, ar ji buvo iš bajorų.

O charakterį prisiminėm, kai daug vėliau Sąjūdyje pasirodė ir narsiai veikė jaunuolis Kanapienis. Kažkas pasakė, kad anos darbuotojos sūnus.

* * *

Šura buvo įsitikinęs komunistas, tačiau turėjo ir humoro jausmą.

Tai nesuderinami dalykai, gal todėl žiauriai gėrė.

Užgerdavo dienomis, nekart bemaž savaitę – būtent rusiškai; tuomet galėdavo kažkur dingti. Vėl grįždavo aptinęs, vėl skambindavo fortepijonu. Buvo gabus, mėgo ir suprato poe­ziją, ypač mėgo politikuoti. Stalinas jam buvo genijus, nepaisant niekšybių ir „būtino“ žiaurumo. Man sakydavo: „Tu nacionalistas, tave reikėtų sušaudyti; nežinau, kodėl nerašau apie tave skundo...“

Taip atvirai draugiškai kalbėdavomės.

Mūsų abiejų mokytoja, docentė (vėliau profesorė) Aldona Dvarionienė turėjo silpnybę: rūpinosi mokiniais kaip motina. Tad nuolat širdingai krimsdavosi dėl Šuros – studento Aleksandro Karpavičiaus. Kaip jį gelbėti, kaip išvairuoti, kad nors baigtų konservą. Ne sykį jis buvo metamas ar beveik išmestas.

Bet dar leisdavo grįžti – o juk tragiškai metė net iš komjaunimo! – dar leido pasirengti valstybiniam egzaminui, diplominiam koncertui.

Šura, Šura, tu tik susikaupk, tik skambink susimildamas, dar kiek ištverk neužgėręs... Beliko bene savaitė iki diplominio koncerto Didžiojoje salėje... Ir – vėl! Šura dingsta, niekas nežino, kodėl jis nesirodo, nerepetuoja, nors visi žino – kodėl.

Skambinti viešai valandinę programą reikia dviejų dalykų – pirštų ir galvos. Atmintinai. Pirštai taip geriant praranda jautrumą ir bėglumą, galva juolab lieka priblokšta. Bet Šura turėjo bemaž genialią galvą. Kai atsirado, draugai pakišo ją gana ilgam po šalto vandens čiaupu, paskui paguldė žmogų ir prižiūrėjo, kad išsimiegotų... Ir Šura deramu kostiumu, nors dar netvirtom kojom, išėjo į sceną.

Įsivaizduoju, kiek Dvarionienei, sėdinčiai su komisija, kainavo kiekvienas jo taktas. O programos pabaigoje dar skambino dviese privalomą koncerto žanro kūrinį; pedagogė – orkestro partiją. Čia jau galėjo jį tiesiogiai paremti.

Šura išlaikė egzaminą, gavo pianisto diplomą, bet visa tai, kaip ir vėlesni įvykiai – nelinksma istorija.

Buvau lyg ir draugas, iš tų negeriančių gal vienintelis, tad šį tą mačiau ir žinojau.

Mėgino tvarkytis, kabintis, juk jau diplomuotas profesionalas; bet alkoholizmo demonas vėl grįždavo, nepaleisdavo. Turėdavo tarnybų ir jas prarasdavo; buvo vedęs, mylėjo sūnelį, bet prarado ir šeimą – žmona neapsikentė. Paskutiniaisiais neilgo savo gyvenimo metais turėjo kitą moterį, kuri jį pakentė, nes mylėjo. Pasakojo kartą man, kaip jis pareina vėlai vėlai nežinia iš kur, o sulytas, pavargęs, ir kaip nė apsiausto nenusimetęs gausiai, godžiai valgo, ką ji pagaminusi, o ji žiūri ir džiaugiasi. Tokios moterys šventos.

Mirė staiga, bemaž kaip valkata, tiesiog nukrito autobuse. Susideginęs degtine – nežinia, gal ir tyčia, nors mylėjo gyvenimą. Motina po laidotuvių man papasakojo vėlai sužinojusi, kuo vaiko siela buvo palaužta nuo pačių ankstyvųjų metų.

Dabar manau: gal iš tokių skriaudų ir kyla komunizmas. Šiandien pasaulyje vaikai labai skriaudžiami, stokoja tėvų meilės, ir tai gali sprogti nauja griovimo revoliucija. „Iš pačių pamatų!..“ Tai senojo XIX a. Internacionalo himnas.

Kodėl apie Šurą daug rašau? Todėl, kad tai istorijos atspindys, o konservoj tokių liūdnų istorijų buvo ne viena. Šlubas pianistas Vladas Butkevičius, gėręs ir nusižudęs, nuostabaus tono violončelininkas Edis Lechavičius, arba Liachavičius (iš gausios muzikų giminės), tiesiogine prasme sudegęs landynėj su dar dviem gėrovais... Dar du artimi, iš arti stebėti ir pergyventi atvejai – meilės dramos ir nepakeliamas pažeminimas. Ir sovietinis oficialiai neigiamas požiūris į savižudžius. Nepatartina jų lankyti pašarvotų, dalyvauti laidotuvėse. Tarybinis jaunimas privaloma tvarka turėjo būti laimingas.

* * *

Atėjo didžiųjų permainų laikas. Ne todėl, kad rengiausi baigti konservą, bet pasauliniu mastu.

Didysis vadas buvo miręs jau prieš porą metų. Į valstybinių egzaminų programą, ar tu giedorius, mušikas ar pianistas, ugdytojai įtraukė dar vieną egzaminą – mokslinį komunizmą. Jis turėjo mus sutvirtinti. Pirmuose kursuose pro ausis leistos žinios atgaivintos ir patikslintos. Tad surenkami būsimieji diplomininkai, ir draugė Girdzijauskienė sako:

– Marksizmas-leninizmas turi penkis didžiuosius klasikus...

Čia paaiškinsiu, kad garbioji docentė Paulina Girdzijauskienė buvo Marksizmo-leninizmo katedros vedėja (o gal dar ir visos konservos partinės organizacijos generalinė sekretorė?). Po poros metų ji pakvietė mane vesti studentams dialektinio materializmo, tai yra kaip ir filosofijos istorijos, apžvalginį seminarą. Eksperimentas tęsėsi tris mėnesius. Nuo Platono per prancūzus ir Kantą iki Lenino. Viršūnė. Alga dviguba. Pianistui galėjo nušvisti karjera, bet būtų reikėję stoti į partiją... Tikrino ir mano seminarų stilių, turinį; aiškiai gaudavo skundų. Tiek to, nesigailiu. Išsiskyrėme kaip jūroje laivai. Tik dekanas Povilas Berkavičius buvo pakraupęs, kad ana katedra mane išbraukė iš antro semestro algalapio nė nepranešusi. Savo iniciatyva jis rado man, be jau turėtų akompaniatoriaus-koncertmeisterio pareigų, porą valandų dėstyti bendrąjį fortepijoną. Dar pridėjo: ir gerai, nereikėjo jums ten būti.

Vėliau ir Julius Juzeliūnas, jau kompozicijos profesorius, lyg tarp kitko ūkiškai pastebėjo: gabiems nereikia stoti į partiją. Nebūtina.

Bet dabar 1955-ieji, dar tik einame į diplomus ir turime suvokti, kad marksizmo klasikų jau nebe keturi, o penki. Marksas, Engelsas, Leninas, Stalinas ir... Mao!

Taip buvo – jau bent treji metai skambėjo dainos ,,Maskva – Pekin“! Pirmyn žygiuoja tautos ir taip toliau, mūs klausosi Stalinas ir Mao...

Tačiau dainos greit nutilo, draugė Girdzijauskienė gal nė nespėjo pasitaisyti (anot armėnų radijo, ,,svyravau kartu su partija“), kai N. Chruščiovas atsisakė dalytis su pirmininku Mao sovietų branduolinio ginklo technologijomis. Irgi klaida, juk vis tiek pasidarė patys. O didžioji draugystė baigėsi, vieni kitus įniršę pravardžiavo hegemonais.

Balys Dvarionas vartė V. Krėvės sudarytą lietuviškų priežodžių rinkinį (tada komponavo savo chorines ,,Patarles“) ir rodė man pirštu: ,,Kurva kurvos neapkenčia.“ „Tai apie sovietus ir Kiniją“, – pasakė. Atvirumas ir jaunimo auklėjimas.