Viešosiose uostamiesčio erdvėse iki lapkričio 17 d. eksponuojama su vieta ir kontekstu susijusių specialiai Klaipėdai sukurtų šiuolaikinio meno kūrinių paroda „Reiškinys M“.

Paulina Pukytė, „Pastatas M“. Austėjos Andrulaitytės nuotr.

Klaipėdos miestą Paulina Pukytė siūlo skaityti ieškant 18 kūrinių pagal žemėlapį. Ir taip galvoje susikurti „Reiškinį M“. Netvarų erdvėlaikį, kuriame atgyja praeities gyventojai, čia pat susikuria ir nyksta mitai, pešasi pasakojimai, šaiposi likimas. Vykdama į kuratorės vedamą ekskursiją prisiminiau tikrą klaipėdietį Leonidą Donskį. Atsivertusi vieną iš daugybės internete kybančių jo tekstų, radau įžangą savo patirties aprašymui: „Klaipėda yra miestas-klausimas. Šiame mieste nėra ženklų, kurie nurodytų tapatybės turinį, – savąją tapatybę Klaipėdoje reikia atrasti, sukurti ir intensyviai išgyventi.“ Radau ir išvadą, bet ją palieku teksto pabaigai.

P. Pukytės išrastas „Reiškinys M“ irgi kelia klausimų miestui, kuris yra prie jūros, bet jos tarsi šalinasi. Uostas egzistuoja atskirai – už tvoros, užstojančios vaizdą daugiabučių kvartalo gyventojams. Ir nors ženklų mieste daugybė, ypač dekoratyvių skulptūrėlių vos ne prie kiekvieno suoliuko, tie ženklai arba tušti, arba pridengiantys tuštumas, išskobtas karų, okupacijų, išvietinimų ar modernizacijos. Lyg kas draustų ieškoti savo tapatybės netinkamų ir nepažymėtų kultūrinių klodų kūrėjams. Bet tuštumos yra ir galimybė, provokuojanti „atrasti, sukurti ir intensyviai išgyventi“ (L. Donskis) arba tikėti miestu kaip mitu, leistis jo apgaunamam ar išduodamam (P. Pukytė). 

Ekskursijos pradžia buvo prie raidės M, tiksliau – prie senosios šiluminės elektrinės pastato, raudonais dažais P. Pukytės paversto raide, kuria prasideda žodžiai „miestas“ ir „Memelis“. Kaip ir „menas, mokslas, mitas, meilė, metafora“, paaiškino naujo vietoženklio autorė priminusi, kad K + M = karšta meilė. Raudonoji M – tai atsakymas aukščiausio pastato centre išryškintai raudonašonei raidei K. Simboliška ir tai, kad naujasis ženklas yra laikinas, nes pastatas nebereikalingas, jį tikriausiai nugriaus, pastatys ką nors naudingesnio. Bet kol paroda mieste veikia, toje raidėje įsikūrė kitas kūrinys – Jurgos Šarapovos „Prieglobstis“. 

Lipti reikia nepatogiais metaliniais laipteliais, tarpduryje kažkaip prasilenkti su išeinančiais žmonėmis. Siaurų kambarėlių labirinte prisiglaudė gausybė megztų padarų, nupieštų minių, knygų, siūtų pakinktų ar petnešų, iš skardinių ir dangtelių pagamintų rėmų, tekstų ar teiginių. Iš seno radijo sklindantys šnekėjimai lydi tave, landžiojančią iš vieno kambario į kitą, tarsi užkeiktame urve atrandančią paslėptą civilizaciją, užsikonservavusią keistuose tikėjimuose. Vieni tikėjimai primena jaunystėje klausytas menotyros ir filosofijos paskaitas: „Esmės ir egzistencijos santykis, proporcija, kuri ne tiek atsiveria estetinei žiūrai, kiek pagrindžia pačią jos galimybę, suteikdama konkretumą daiktams“, bet „jeigu materija nelabai linkusi priimti formą, ši išsisklaido“. Taip ir matau išsisklaidančias ezoterines sampratas, kurios kadaise buvo nepajudinamos. Kiti tikėjimai kviečia kautis, žudyti dėl meno įtaigos labui. Treti jau steigia totalitarinę santvarką garbindami aiškiaregio vado figūrą: „Mėgo lyginti save su būgnu ar rezonanso dėže: be jūsų aš esu niekas, – skelbia jis, – bet tik per mane jūs esate, kas esate.“ O kad ne iki galo patikėtum, še tau dar viena citata: „Viduje savęs atradau teatrą, kuriame vaidinamas netikras sapnas, niekalo klastotė...“ 

Vidinių prieštaravimų knibždančią raidę sprogdina miesto likimas. Raidės, ženklai, pavadinimai būtinai pažymi miesto erdves, sakė P. Pukytė. Gamtai raidės nebūtinos – ji neprirašinėta. O štai mieste privalo būti institucijų, stotelių, gatvių pavadinimų, kitaip pasiklystume, nesusišnekėtume, nesusitiktume, nerastume vienas kito ir paties miesto. Miestas be žodžių – tik neaiški gatvių raizgalynė, industrinė nykuma, beprasmė tvarka ir bauginanti betvarkė, niekieno būstas ir kiaurymė. Raidės ir žodžiai ne tik pažymi, įvardija, bet ir padeda kurti savąją būties mieste versiją. Vedžiodama nuo kūrinio prie kūrinio paroda siūlo naujus žodžius. Pavyzdžiui, Dingsties gatvę, atrastą ten, kur „nieko nebuvo“, nes dvi miesto arterijas jungianti gatvelė liko bevardė.

Pati dingstis – tai Tomo Martišauskio uosto teritorijoje rastos jūrinės bujos, kurias jis sumanė perkelti iš uosto į miestą, taip sukurdamas dingstį šiems organizmams bendradarbiauti. Tikriausiai tai bus begalinis procesas, gal niekuo nesibaigsiantis. Bet žemėlapyje nubrėžęs liniją nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą (surengusį „Reiškinį M“) menininkas kaip tik ir rado tą bevardę gatvelę. Jos naujasis pavadinimas – Dingstis – gražus vien tuo, kad nieko neįvardija. Nei žmogaus, nei įvykio, net želdinio ar istorinio amato. Dingstis yra tik intencija, grynasis vektorius, raginantis klausti: dingstis kam? 

Dingstis pamatyti, ko nėra ir nebuvo, arba ko pamatyti neįmanoma. Dar vienas mieste paslėptas žodis buvo „nematomas“, Konstantino Bogdano užrašytas taip, kad visas taip ir liktų nematomas. Kai darbininkai pasuka tiltelį, kad kanalu iš Danės į pilies gynybinį griovį praplauktų laivai, tu esi arba vienoje, arba kitoje pusėje, – turi pasirinkti. Jei stovi vienoje, matai ant tiltelio galo užrašytą žodį „matomas“, kurio reikšmė juk priešinga kūriniui. Jei stovi kitoje, matai „ne“, išpjautą metalinėje plokštelėje, bet perskaitomą atvirkščiai – iš dešinės į kairę, kad tiltui grįžus į vietą vėl susidarytų žodis „nematomas“: dabar jau niekam nematomas iki kito pasukimo, kurie rudenį vis retėja. Keistų meno turistų bandymai pamatyti ir dalimis perskaityti paprastą žodį linksmina ryškiomis liemenėmis vilkinčius tilto sukėjus. Kažin ar jie susimąsto apie savojo miesto (ne)matomumą, nes kas nors visada liks paslėpta: ne tik privatūs gyvenimai ar nusikaltimai, bet ir tikrosios pokyčių priežastys – kas su kuo sukirto rankomis, kieno sąskaita buvo papildyta, kas ką pasirašė ar pasisavino.

Kaip (ne)matoma, taip ir (ne)girdima. Apleistas namas prie judrios Naujosios Uosto gatvės pasakoja prieš šimtą metų nutikusią istoriją, bet taip, kad net pats su savimi nesusikalba. Kadaise čia dirbo pirmasis nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934). Per Atlantą plukdydamas laivą „Birma“, jis pirmasis išgirdo „Titaniko“ pagalbos prašymą. Laivą apgręžė, įgula puolė ruošti gultus ir maistą katastrofos ištiktiesiems, bet nurodytoje vietoje „Titaniko“ nerado dėl klaidingai perduotų koordinačių. Kapitonas tik nufotografavo prasikaltusį ledkalnį ir kreipėsi į kitą laivą „Karpatija“, bet tas jam atsakė – „shut up“: užsičiaupk, užsikimšk, nutilk. Nesusikalbėjimo pasekmė – pusantro tūkstančio žuvusių žmonių. Dabar namas Liucijos Teodoros Mikučionytės dėka transliuoja tą nesusikalbėjimą vienoje pusėje langą įrėminančiomis šviesomis signalizuodamas pokalbį su „Titaniku“, kitoje – su „Karpatija“, trečioje – ledkalnio vaizdą. Vėlgi visų trijų signalų iškart pamatyti neįmanoma, reikia apeiti pastatą. Bet sustabdo pro duris iš vidaus sklindantis gaudesys – pagal ledkalnio nuotraukos „partitūrą“ Antono Lukoszevieze’o sugrota skęstančio laivo muzika. 

Ausyse dar tebežvanganti vandenyno gelmė paveikė ir istorijos apie pavogtus bakenus klausymąsi. Tiesą sakant, kūrinių ir miesto patirtis taip susipynė su P. Pukytės pasakojimais, kad, regis, ne tiek patyriau patį miestą, kiek pagyvenau jo(s) legendose – senose ir čia pat išgalvotose, maloniai jaukiančiose mano santykį su tikrove. Kad ir tie navigacijos ženklai laivakeliui žymėti, bakenai, kurių istoriją tegaliu pakartoti, nes ji tokia raizgi, jog pakeitus bent žodį taps kažkuo nesuprantamai kitu. Kūrinio autorė – išgalvota menininkė Sofija Baldauskaitė (kaip supratau, gimusi iš sofos filosofijos). Ji pasakoja, kad XIII a. Klaipėda iš Karaliaučiaus pasivogė dviejų bakenų vaizdą („ne pačius bakenus“) ir įpiešė juos į savo herbą, „nes pati bakenų dar neturėjo“. Nuo 1852 m. vieną tikrą bakeną jau turėjo ir vaizdą grąžino Karaliaučiui, o tas atsidėkodamas padovanojo dvi kates, taip primindamas, kad bakenai vis dėlto buvę du. Ilgokai paėjėję palei uosto tvorą kaip tik radome to grąžinto bakeno (nors grąžintas tik vaizdas) pamatus. Iškart mūsų pasitikti atbėgo juoda katė su balta apykakle, kita liko pasislėpusi. 

Gal tokia ir yra tos kelionės po miestą prasmė – atrasti įprastuose daiktuose paslėptas „kates“, išspręsti jais užkoduotas užduotis. Kaip Laima Kreivytė išsprendė tarp šiemet mirusio brolio Gedimino daiktų atrastą popierinę plytą su užrašu: „Aš nupirkau plytą Šv. Pranciškaus onkologijos centro statybai Klaipėdoje“. Popierius tapo pastatu, o popierinė plyta, įkurdinta Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno meno galerijoje, „susidraugavo“ su čia eksponuojamomis Aleksandros Kašubos Kryžiaus kelio stotimis, 1960 m. sukurtomis lietuvių koplyčiai Brukline. Susidraugavo, nes A. Kašuba kaip tik iš plytų sukūrė daug įspūdingų reljefinių sienų Niujorko viešosioms erdvėms. Šis pasakojimas apie popierinės plytos pamatą ateičiai, kur sugrįžta išėjusieji, įsiminė net nepamačius paties objekto – ten reikia skambinti nurodytu telefonu ir tartis, o laiko nebuvo. Pakanka žinoti, pakanka įsivaizduoti, ir miestas pasipildo nauja metafora.

Pastebiu, kad metaforų galėtume rasti net klaipėdiečiams kasdieniškiausiose vietose. Ypač kasdieniškiausiose. Tokiose kaip „tuščias“, nes jokiomis skulptūromis neužpildytas, skveras, kurio architektūra kviečia pasigrožėti Viktorijos Juzefos Venckutės reklaminiai stendai. Kaip Juozo Laivio – medžių kunigo – palaimintas paprastasis bukas, augantis viename Liepų gatvės kieme ir fiksuojantis namo šešėlį žalesniais lapais. Ir kaip tie vis pasitaikantys užrašai „Kačių šėrimo vieta“ su katės galvutės šešėliu. Toks užrašas buvo prie bakeno pamatų. Kitą mačiau prie senųjų žydų kapinių tvoros Sinagogų gatvėje. 

Ten atvykome pažiūrėti L. T. Mikučionytės kūrinio „Du žemėlapiai: istorijos archeologija“. Žiūrėti beveik nėra į ką – ant kapinių vartų kabo iš gūglo ištrauktas žemėlapis, kuriame Klaipėda tapdinama su archeologine Troja. Pastarąją kasinėjęs Heinrichas Schliemannas, beje, Klaipėdoje turėjo prekių sandėlį, į kurį laiku nepristatytos prekės – natūralūs mėlynos spalvos dažai – nesudegė per didįjį gaisrą. Sandėlio vieta taip pat pažymėta kitame L. T. Mikučionytės kūrinyje „Indigo“, kviečiančiame fotografuoti protestų simbolį – mėlynus džinsus. Bet čia, Sinagogų gatvėje, šalia dar vienos kačių šėrimo vietos, mitinės Trojos sutapimas su Klaipėda atveria juodžiausią archeologinį sluoksnį. Sudėjus dviejų miestų žemėlapius vieną ant kito, Klaipėdos žydų kapinių vartai sutampa su Trojos vartais, statytais prieš 5000 metų. Tarsi nuo laikų pradžios jau būtų parašyta, kad naciams išžudžius miesto žydus sovietai senųjų kapinių paminklų duženas įmaišys į betoną ir ant žmonių kaulų statys Vakarų radijo stočių trukdymo bokštus. Neseniai atkasti tų bokštų pamatai šiandien riogso kaip totalaus niokojimo paminklai. Ne tik menantys gana neseną istoriją, bet ir kviečiantys pagalvoti, kodėl mirties mašina vis įjungiama iš naujo, nepaisant pasižadėjimų nebekartoti. 

Mirties mašiną modernizavusio Antrojo pasaulinio karo paliktas priešlėktuvines slėptuves, sujungtas miesto legendomis apie tunelių labirintus, Agnė Gintalaitė sumaitino dirbtiniam intelektui ir gavo keturis požemių tamsoje klaidžiojančios pasąmonės sapnus. Šią „Minčių slėptuvę“ galima stebėti laukiant traukinio geležinkelio stotyje ir pritaikyti kelionei į ateities nežinią. Tuneliu prabėga gražuolės vienais apatiniais: jos tarsi atklydusios iš senų mados žurnalų, bet jau varomos į klimato kaitos dujų kameras. Nes požeminiu oru praplaukia žmonėmis virstantys ruoniai ir ruoniais virstantys žmonės – būsimo pasaulio gyventojai. Dirbtiniam intelektui, kaip ir pasąmonei, pakanka akimirksnio, kad praeities siaubai virstų ateities katastrofomis ir nerimu išgraužtų kasdienybę. 

Lyginant su A. Gintalaitės tunelių klaiku, Aurido Gajausko įrėmintos industrinės dykros netgi ramino. Dviejose vietose priklijuotos etiketės kvietė įsivaizduoti menininko nepaliestas vietas kaip meno kūrinius. Akmeniu iš išorės užremti vartai tarsi saugo aplinką nuo verslo interesų įsiveržimo, o gal karantinuoja gobšumo maru užsikrėtusią teritoriją. Bet ją juosiančioje tvoroje kažkas jau išdaužė skylę, kurią spėjo užkimšti išrauto medžio kelmas, užžėlė krūmai, trukdantys prasibrauti prie ten sukrauto metalo laužo. Žmonių apleistas vietas gamta atsiima, po truputį piešdama planetos ateitį žlugus civilizacijai. Tas piešinys jau egzistuoja kaip tikrovės iškarpa visai šalia – Klaipėdos pakraštyje. Mieste, kuris keistai perima Trojos likimą. Galbūt, o gal ir ne. 

Nes jau apkeliautas ir patirtas „Reiškinys M“ įkūnija prieš dvidešimt metų L. Donskio parašytą pozityvią išvadą: „Tapatybė Klaipėdoje ne tik išgyvenama ir kuriama, ji nuolatos improvizuojama. Klaipėda yra nuolatinio neužbaigtumo būsenoje. Miestas, kasdien vis iš naujo kuriantis savo gyvenimo formas, yra tobula vieta ne tik ambicingiems novatoriams ar nuotykių ieškotojams, bet ir improvizuojantiems menininkams. Klaipėdos gyvenimas yra it džiazinė improvizacija. Ne veltui tad džiazas jau tapo Klaipėdos tapatybės skiriamuoju bruožu.“