Matau Pauliną – ji stato trikojį, pritvirtina fotoaparatą. Nukreipia objektyvą į ruožą, kur bangos tįsta per smėlį siekdamos lyžtelėti kuo daugiau kranto. Tuoj arkliai į vandenį temps medines kabinas. Tada ji fotografuos. Ratais įbridusios į vandenį kabinos lauks, kol viduje moterys išsivynios iš sijonų, krinolinų, išsilukštens iš korsetų, persirengs maudymosi kostiumėliais ir pūkštelės į vandenį. Nesuformuotų jų kūnų niekam nevalia matyti. Čekštelės Paulinos fotoaparato užraktas, bangų mūšą pertrauks teškenimai, spygčiojimai, aikčiojimai: ai, šalta šalta! „Manęs čia neprisileistų, jei būčiau vyras“, – galvoja Paulina. Lenkiškai.

Paskui ji grįš į savo namelį, raudonoje šviesoje ryškins nuotraukas. Jas antspauduos „Wadwicz Mongird“. Senojo giminės herbo pavadinimas labiau tinka nei jos lietuviška pavardė, ypač kai siunti darbus į parodą, – ten visos tituluotos. Įdomu, ką pasakys fotografė Marija Bower Saint Clair, su kuria susipažino lankydamasi pas Kossakowskius? Nusiųsiu jai atvirlaiškį su Vaitkuškio dvaro nuotrauka. Iš šiandien fotografuotų pajūrio vaizdų irgi išeis puikūs atvirukai, Paulina tuo tikra. Juos pirks poilsiautojos, rodys namiškiams – štai šioje būdelėje persirenginėju aš. Nematai? Aš ten esu.

 

Paulinos Mongirdaitės nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

 

Jau tiek laiko praleidau tyrinėdama Paulinos Mongirdaitės ir kitų fotografių gyvenimus, kad jas matau. Esu šalia, kai vakare Paulina pasakoja savo dukterėčiai Janinai apie kelionę į Kretingą – kokia graži grafo Tyszkiewicziaus oranžerija! Vaikštau po Paplaujos priemiestį kartu su Aleksandra Jurašaityte, panešu trikojį, kol ji ieško tinkamo taško fotografuoti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti daržus. Moterys purena dirvą, pasilenkusios kažką sodina, sėja. Agronomas Aleksandras Stulginskis (viskas kaip reikiant: lazdelė, fetrinė skrybėlė, akinukai, ūsai ir tautinė juostelė po kaklu) prižiūri, kad viskas vyktų pagal naujausias mokslininkų rekomendacijas, – juk reikia, kad čia per vasarą išaugtų kuo daugiau bulvių, burokų, ropių ir morkų našlaičiams pamaitinti. Turbūt specialiai šiai fotosesijai moterys pasidabino ką tik išskalbtomis baltomis skarelėmis – sklando jos dabar virš lauko kaip ką tik čia žiemojusios gulbės. Kai kurių ir prijuostės baltos. Kol Aleksandra jas fotografavo iš toliau, to šventinio ritmo nesimatė. Bet štai priartėjus ir atsistojus taip, kad gilios vagos per kalvą nubanguotų į tolį, viskas stoja į savo vietas: išpurentą žemę tarsi braukia baltos moterėlių šukos – vienu darniu judesiu, kaip sutartinė.

Aleksandra pasitaiso išsiplaiksčiusias garbanas ir nusišypso. Atsakomybė jos neslegia, nors šios nuotraukos turės įrodyti Tautų lygai, kad lietuvių tauta gali tvarkytis savo žemėje pati, be lenkiškų, rusiškų, vokiškų prižiūrėtojų. Kai Nepriklausomybės Aktas jau bus pasirašytas, Aleksandra ištekės už turtingiausio signataro ir išvažiuos į Kauną. Nebefotografuos – ten ir taip daug fotografių. Dauguma – žydės. Jos turi nuosavas fotoateljė. Ten lankosi poetai, aktoriai, net prezidentai. O Aleksandra, dabar jau Vailokaitienė, bus išrinkta Moterų talkos komiteto pirmininke ir 1937 m. padės menininkėms organizuoti pirmąją pa­rodą. Taip susipažins su aktyviausiomis dalyvėmis – Veronika Šleivyte ir Domicele Tarabildiene. Tos irgi fotografuoja – sau. Pradėjo dar studijuodamos Kauno meno mokykloje, kur viską magėjo išbandyti.

 

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti daržai Paplaujos priemiestyje. Priekyje – agronomas Aleksandras Stulginskis. Aleksandros Jurašaitytės nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

 

1932-ieji. Vasara. Domicelė kuria „studijas“ – fotografuojasi įvairiomis pozomis Jočiūnuose. V. Šleivytė piešia kartu su Zelma Karnauskaite Kauno pilyje. Karšta, Vėra vilki baltą suknelę – jos apykaklė, krūtinė, sijono apačia išsiuvinėtos kvadratukais, o tie susidėlioja į kryžius. Zelmos suknelė peršviečiama, gaubia ją kaip migla, plazdanti žiedlapiais. Papiešusios jiedvi eina į Vėros siaurąjį kambarėlį, kur telpa tik sofa ir veidrodis. Stovėdama nugara į langą, pasirėmusi į radiatorių Zelma klausosi, kaip Vėra skambina gitara. Nors ne, ji ne tik klausosi, ji ir žiūri, kaip jas fotografuoja draugas, o gal Vėros brolis, – ne iškart pastebiu kostiumuoto silueto atspindį veidrodyje. Ten gali būti ir moteris, jos juk irgi mėgdavo rengtis vyriškai. Ten galėčiau būti ir aš.

Tiek kartų apžiūrinėjau šias nuotraukas ir tik dabar pamačiau – merginos ne vienos. Šešėlinė figūra turi prisiploti prie sienos, kad fotoaparatu aprėptų visą sceną. Paskui jiedvi susėda ant sofos, Zelma suraukia nosį, dešine ranka apkabina kelį. Po galais – jos plaštaka atrodo kaip toji gipsinė ranka, kabanti ant sienos visose Vėros fotografijose! Tyčia? Netyčia? Visaip gali būti. Ar šešėlis tebėra? Taip, ir fotografuoja jiedvi apsikabinusias prie lango. Ar tai vis dar Veronikos fotografijos? Taip – jos fotoaparatas, jos negatyvai, turbūt jos ir kompozicijos. Ir tas V. Šleivytės vaizdo tirštumas, šviesos alsavimas, akimirkos gundymas, ištįstantis per keletą kadrų, tave įtraukiantis, kviečiantis vis iš naujo grįžti į tos meilės dienos kaitrą.

O Domicelė iš popieriaus išsikerpa stručio plunksnų vėduoklę, matytą Fritzo Lango filmo „Metropolis“ žvaigždės Brigitte Helm nuotraukoje. Ima ją į dešinę ranką, kairėje laiko tikrų lelijų, o gal baltų rožių puokštę. Sėdasi prie audeklu uždengtos sienos ar tvoros ir spaudžia autoknipsą. Du kadrai – abiejuose netikrų plunksnų baltuma išryškina susikaupusį profilį. Ir taip toliau. Pasidėjusi tą pačią puokštę ant kelių fotografuojasi iškėlusi ranką, tarsi delne kažką laikytų. Vėliau ten galės įpiešti žvaigždę. Ar įraižyti juodą „švieselę“. Stiklus reikia taupyti – iš vieno kadro galės padaryti ne vieną kompoziciją. Smagu žaisti madoną, žvaigždę, dainininkę, aktorę – pabūti jomis visomis, kartu juokiantis iš tokios išdaigos. Domicelė šypsosi atrasdama save kaip vaizdą. Ką su tuo vaizdu paskui daryti? Lipdyti skulptūras? Nieko? Nieko. Stiklai sudedami į dėžutes, nunešami į palėpę ir paliekami. Po keleto metų juos vėl išsitraukusi Domicelė pamatys, kad nuo drėgmės susiraukšlėjo emulsija. Nieko tokio. Vanduo – bendraautoris. Galima susiraukšlėjimus pradraskyti, paskusti, pripiešti gėlių, užtušuoti rėmus, vėl perkurti save.

Po šio vasaros blyksnio – tamsa. Fotografės žydės nužudytos, privačios fotoateljė uždraustos. Įsigali nuostata, kad fotografija – ne moterų reikalas. Esą joms sunku suprasti techniką, nešioti aparatūrą, taškytis nuodinga chemija. Fotografuoti bando fotografų žmonos: Valerija Dichavičienė, Tatjana Luckienė, Nijolė Marija Verbliugevičienė. Pabando ir dingsta. Ilgiau fotografijos almanachuose išlieka abstraktų figūrų ritmą gamtos vaizduose pabrėžianti Birutė Orentaitė, operacijas dokumentuojanti Leona Korkutienė, jaunimo spartakiadoje į žmonių piramidės viršūnę iškelta Irena Giedraitienė. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje fotografų laborantėmis pradeda dirbti Milda Drazdauskaitė ir Violeta Bubelytė.

Milda – tikra žvaigždė, zvezda, kaip sako ji pati didžiuodamasi, o kartu šaipydamasi iš to pasididžiavimo. Jos darbai vežiojami po parodas, laimi prizus. Tarsi nereikia nieko ypatingo sugalvoti – pakanka nusipynus gėlių vainikėlį susėsti su bobule ant suoliuko ir kiek atsainiai pažvelgti į objektyvą. Kitam kadrui pasikviečiama ir degla kiaulė. Iš jos kūno, tarsi žemynais išpaišyto pailgo gaublio, išauga ir Milda su bobule, ir senas klevas, ir išsiklaipiusi žagarų tvora. Paskui spausdinant svarbu palikti platų juodą rėmą ir užbrėžti plonytį kraštelį baltu tušu. O tada – klauptis ar gulti ant pilvo ir valandų valandas retušuoti susiklojus nuotraukas ant grindų. Portretui nepakenks truputis purvo. Ir grubios ekspresijos, ironizuojant fotografijos pretenzijas į meną.

Bubelytės atspaudai, priešingai, – maži, lengvi, tarsi oriniai, kruopščiai atspausdinti ir retušuoti. Ji nusirengia fotoperformansui, nors jai nerūpi aktai. Jų tuštuma nusibodo spausdinant fotografo darbus laboratorijoje, klausantis šnekų – dažnai girtų. V. Bubelytė nusirengia, kad atsikratytų socialinių nuorodų. Nuogas kūnas yra ženklas, ne geismo objektas. Modelį samdyti nėra už ką, be to, sudėtinga pasakyti, ko ji nori. O ko ji nori? Kurti paveikslus-alegorijas. Pasitelkdama veidrodžius, kuriuose atsiveria kita erdvė, plokštumas, oponuojančias kūno linkiams. Paskui dar sugalvoja mėtyti pėdas – daugintis. Pasistato paprastą kartoninę dėžę. Atsistoja šalia, pasiremia ranka, nuspaudžia autoknipsą. Tada, nepersukusi juostos, atsistoja šalia dėžės iš kitos pusės, vėl nuspaudžia. Žino, kad gaus dvi pamėkles, anapusybės sargybines, tirpdančias buities banalybę. Yra–nėra. Ties dėžės atvartų sandūra – laiko vyris. Kurį gyvenimą pasirinksi?

O vyrai nusirengia prieš Snieguolę Michelkevičiūtę. Geidžia jos žvilgsnio, bet slapstosi užuolaidose, plaiksto jas lyg kankano šokėjos, sukioja galvas, kad ištirptų bruožai, pranyksta šešėliuose. Vyrai keistai neįgalūs, nors kartais leidžia nufotografuoti savo „vyriškumą“, kaip būdavo sakoma vengiant kai kurių žodžių. Bet štai ir vėl – Snieguolė liepia gultis kniūbsčia ant taškuotos drobės, užlanksto ją taip, kad galva ir kairė koja ties keliu atrodytų nupjautos. Taip ir guli taškelių pievoje pamestas kūnas, susitapatinantis su kasdien žūstančiais Ukrainos kariais.

Akibrokštas! S. Michelkevičiūtė laimėjo Didįjį prizą 1994 m. Soroso šiuolaikinio meno centro metinėje parodoje „Duona ir druska“. Laimėjo ne tapyba, ne skulptūra, net ne šiuolaikinis menas, o fotografija. Ir laimėjo moteris. Vis daugiau moterų ima fotoaparatus ir fotografuoja laikraščiams: Džoja Barysaitė, Aurelija Čepulinskaitė, Zita Stankevičienė, Olga Posaškova, Inga Juodytė, Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė, Svetlana Batura, Greta Skaraitienė. Fotografijos meną kuriančiųjų vis daugėja.

Praeities įrantais miestelių kūnuose grožisi Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Regina Šulskytė sulydo tėvų ir savo nuotraukas į laiko juostą, įtemptą tarp vienos mirties ir kitos. Ramunė Pigagaitė prie Varėnos parduotuvės stato miesto gyventojus, nešinus profesijų atributais. Aušra Griškonytė-Volungė fotoaparatu fiksuoja moteriškais drabužiais persirenginėjančius vyrus. Daiva Kairevičiūtė režisuoja kūrėjų portretus kaip minispektaklius.

Akvilė Anglickaitė... stop! Tai jau viena iš daugelio Fotografijos ir medijos meno katedros, įkurtos Vilniaus dailės akademijoje 1997 m., absolvenčių. Akvilė dirba reklamos srityje, nes iš meno juk neišgyvensi. Ir štai ji laukdamasi kūdikio jaučia, kad viskas keičiasi. Ji keičiasi. Nebebus tokia pati. Pakviečia dvi moteris, pasiskolina du šunis – elegantišką haskį ir juodą mišrūną. Vedasi visus į sandėliuką, sumūrytą iš silikatinių plytų, nudažytų mėlynai kaip Mergelės Marijos apsiaustas. Pirmoji pozuoja geltonplaukė gražuolė: rausva blizgi suknelė, raudona mantija, nugludintas lėlės veidas ir geidžiantis šuns žvilgsnis. Tai Akvilė, kuri buvo. Tada jos vieton stoja vyresnė blondinė. Jos garbanos nukirptos, juoda suknia pridengia nebeliekną figūrą, abiem rankom apkabinusi juodąjį šuniuką ji pranyksta patalpos šešėliuose. Būsimoji Akvilė? Šias dvi moteris – spindulingą gražuolę ir nematomą vaikų augintoją – skiria pluoštelis peizažų, krūmų, žmonių susibūrimų nuotraukų. Lyg stabtelėjimas bandant įsiklausyti į savo kvėpavimą. Laukiant.

Vilma Samulionytė nieko nelaukia. Saudo Arabijoje nufotografavusi puošniąsias košas, ant kurių nuotaka patiekiama santuokai, Vilma imasi mūsiškių „košų“ – sovietmečiu sukurtų metrikacijos biurų erdvių. Važinėja po Lietuvą ir nufotografuoja visas penkiasdešimt devynias. Dizainas varijuoja, bet ir kartojasi. Arabiškas košas primena specialiai sukurtas stalas – lyg taurė (nutylėtasis kielikas?), lyg altorius. Kai kuriuose mažesniuose miestuose nieko daugiau ir nėra – kasdieniškas biuro vaizdas įveikia dirbtinį iškilmingumą. Kitur bažnyčios atmosferą bando kurti vitražai, ceremoniją prižiūrinčios stilizuoto metalo figūros – vyras ir moteris iš lietuviškų operų. Vilniuje nuo lubų kaskadomis „šniokščia“ šviestuvas – nuotakos nuometas. Vilmos fotografijos išliks kaip paminklas po truputį nykstančioms santuokos šventovėms.

 

Janina Sabaliauskaitė, „Oda prie odos, mūsų apgamai. Kurta meilėje su Jade Sweeting“. Niukaslas prie Taino (Jungtinė Karalystė), 2018

 

Janinos Sabaliauskaitės bendruomenei šios šventovės neskirtos – tos pačios lyties asmenų santuokos vis dar neįteisintos. Jos ir jie gali nebent patys susigalvoti apsikeitimo įžadais ritualus. Galbūt fotografavimas intymiomis akimirkomis Janinai šiek tiek ir yra toks ritualas. Fotoaparatu tarsi antspauduojant santykį. Nesvarbu, kad neamžiną, – dabar jos yra kartu. Nuogos. Gal kuriam mudviejų meilės simbolį? Kuriam. Atsigulkim taip, kad mūsų lyties lūpos susitiktų. Puiku. Dabar perkeiskime kojas – kairė viršuje, dešinė apačioje. Štai – susipynėme. Ištiesk ranką – susikabinam pirštais, tvirtai, kad niekas nepertrauktų. Nesimatys nei veidų, nei torsų. Bus abstraktus dviejų mylinčių moterų jungties ženklas. O kartu – intymus, oda prie odos, vienas kitą kaitinančių kūnų karštis, mudviejų hedonistinis maištas prieš neteisingus įstatymus ir klaidingas nuostatas.

Metas stabdyti šią begalinę žvilgsnių procesiją. Bet į tekstą braunasi technologiniai eksperimentai ir naujovės.

Jurgita Remeikytė mėto fotojuostelių kasečių pinholus į dangų – gaudo išdegusio Kuršių nerijos peizažo gūdumą. Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio fotogrametrijos leidžia pasivaikščioti po miestų ritmiką. Aurelija Maknytė pakaitina nebereikalingas skaidres, ir miestų kasdienybę pradreskia žvaigždžių spiečiai. Dovilė Dagienė aptinka fitografiją – augalų chlorofilo piešinius, išsaugojusius Vilniaus geto vaikų veidus.

Geistė Marija Kinčinaitytė komponuodama mokslines Mėnulio uolienų fotografijas ir žemėlapius kuria geopoetiką – kaip atsvarą technoutopijoms, skatinančioms eikvoti kosminių kūnų resursus. Agnė Gintalaitė bendradarbiaudama su dirbtiniu intelektu kuria (ne)jaukias hibridines būtybes. 2024 m. konkurso „Restart“ laureatė Ieva Maslinskaitė atiduoda vaizdą pelėsiams, kad nufotografuotas kambarys po truputį nyktų gelme tvinksinčioje masėje, kur skęsta net šviesa.

Kas toliau? Žvilgčioju fotografuojančioms moterims per petį, sekioju iš paskos. Kartu spausdinu mane labiausiai sudominusias nuotraukas. Įsiklausau į jų alsavimą. Mes viena kitą suprantame – tikiuosi.