Agnė Taliūtė. Banalu. Ekspresyvu. Genialu

Tarptautinė paroda „Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune veiks iki 2017 m.gruodžio 31 d.

Ekspozicijos fragmentas. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Parodoje „Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik“ (kuratorius Christianas Noorbergenas) dalyvaujantys menininkai renkasi savitą kalbą, meninius efektus. Ar tikrai? Ekspresio­nizmas – tai atvira, pabrėžta emocijų išraiška. Hiperbolizuoti, apibendrinti, groteskiški vaizdai. Sujauktos formos. Platūs, greiti potėpiai. Grynos, ryškios, kontrastuojančios spalvos. Nerimas, smurtas, nusiminimas. Pasipriešinimas tradicinei tapybai ir impresionizmui. Visa tai galima išvysti ir šioje parodoje. Groteskiškas – Niyazas Najafovas, platūs, greiti potėpiai – Christine Guinamand, ryškios, kontrastuojančios spalvos – Gerardo Strichero, nerimas –­ Jeano-Louis Nehlicho. Anot kuratoriaus, „[k]iekvienas iš jų eina savo keliu ir sykiu tolsta nuo pramintų takų“. O juk išties visi esame tik tradicijų įkaitai. Lietuvoje vieni sekė vokiškąjį, kiti prancūziškąjį ekspresionizmą, vėliau arsininkus parodoje dalyvaujantys N. Najafovas ir Serge’as Labégorre’as – Francisą Baconą, XX a. ekspresionistai –­ post­impresionistus (Paulį Gauguiną, Pau­lį Cézanne’ą, Vincentą van Goghą). Genia­lu. Banalu.

O ką seku aš? Anot menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, grindžiu savo – jaunos kritikės – „savitą kalbą ir meninius efektus“ Alfonso Andriuškevičiaus, Agnės Narušytės ar Laimos Kreivytės sindromu. Tik ne šiandien. Pavargau stengtis būti kažkuo kitu. Nusiploviau visus storų potėpių sluoksnius. Bent trumpam noriu pabūti unikaliu genijumi.

„Kas lengvai pamirštama, lengvai gali pasikartoti.“ Tačiau šiandien ne apie „Atminti ir pagerbti“, kitaip – Vyčio projektą. Tai apie kitą tautos pasididžiavimą, vertybę, laisvės simbolį – ekspresionizmą. Tik, rodos, Lietuvoje niekas ekspresionizmo nepamiršo, o jis vis tiek pasikartoja ir grįžta. Tačiau šįkart lietuviškas tik 1/13 (iš 13 parodoje dalyvaujančių menininkų viena yra lietuvė – skulptorė Rūta Jusionytė). Genialu. O gal išties nuobodu. Ir ne tik dėl to, kad lietuviškas ekspresionizmas, pateikdamas „aktualią ekspresyvios tapybos situaciją“, išties kalba apie praeities saitus, užuot kuręs nuorodas į aktualią dabartį. Gal dėl to, kad ir tokių ieškančiųjų „aktualių“ saitų jau būta. Tereikia prisiminti 2013 m. vykusią 15-ąją tarptautinę Vilniaus tapybos trienalę „Tapybos kontekstai“, kuri šiuolaikinėje tapyboje ieškojo arsininkų, ar kitas panašias parodas. O gal vis dėlto nuobodu, nes šiandien ekspresyvūs esame visi – dramatiškais, ryškiais paviršiais, neva originaliomis formomis.

Ekspresionizmas žada išlaisvinti mūsų nerimą ir skausmą, visas spektre esančias spalvas, emocijas, jausmus. O aš, pildama skystus dažus, slepiu tuos jausmus ir emocijas. Kasdien banaliai tepu savo veidą storais dažų sluoksniais. Kaip ir Ch. Guinamand paveikslai, formuoju save daugiasluoksniais potėpiais, slepiu nuo visuomenės savo žmogiškąsias nuodėmes, tariamai genialios menininkės vienatvę. Kaip G. Stricheris – tik tirštai maskuoju, o ne išreiškiu jautrius egzistencinius klausimus.

„Kiekvienas iš jų visiškai pasineria į savo kūrybą ir gyvena trapioje vienat­vėje“*, – genialu. Mintimis grįžtu prie romantizmo ir Arthuro Schopenhauerio tekstų. Menininkas yra vieniša, nuo kasdienybės nutolusi asmenybė. Jis genijus, nes gali matyti tai, ko nemato kiti, jam prieinami tokie pasaulio sluoksniai, kokie negali atsiverti kasdienybės išvargintam žmogui. Menininkas – genijus, pasiaukojantis ir ignoruojantis visą jį supantį pasaulį, pamirštantis savo interesus, pasiduodantis tik kito pasaulio stebėjimui. „Menas atskleidžia tai, kas slypi po regimybe, jis kuria nepažinią tiesą.“* Juk tikrai genialu ir banalu. Ir nesvetima. Dar 1907 m. Juozapas Albinas Herbačiauskas straipsnyje „Genijaus meilė“ įteisino menininko-genijaus statusą Lietuvoje. „Ne jie stengiasi suprasti – jie nori būti suprasti kitų.“* O juk ir šiandien po originaliomis formomis vieniši ir nesuprasti menininkai esame kiekvienas, bet tik menininkas tai žino. Ypač kai grįžęs į žemę gauna pirmąjį honorarą ar išgirsta: „Jis juk menininkas, jam atleidžiama.“ Kaip genialu. Kaip banalu.

Juk ir aš tas pats vienišas, nesuprastas genijus, kurio tekstas geriausiu atveju nuguls į kažkurio puslapio archyvus ir niekada netaps didžiu lūžio momentu, nebent pora eurų daugiau sąskaitoje. Bet juk tikram menininkui materialūs dalykai nesvarbūs. Genialu. Banalu. Niekada ir nebūsiu nei A. Narušyte, nei L. Kreivyte. Tikras genijus juk nori būti unikalus, nepaprastas. Išties, kaip ir L. Kreivytė, kuri pavardėje įžvelgė savo „kreivą“ poziciją, savojoje (pavardėje, o kartu ir pozicijoje) turėčiau atrasti liūto aršumą. Pamiršti ekspresionistinį nerimą ir baimes, genijaus laikinumą ir kabintis į prasmės paieškas kaip ir per parodos atidarymą menininkas Olivier de Sagazanas, atlikęs performansą „Transfigūracija“. Jis teigia, jog vienintelė prasmė beprasmiame gyvenime – prasmės ieškojimas. „Prasmės nebėra“ – taip sako dažnas šių dienų „vienišas menininkas“. Kaip genialu. Ir jis toliau, visai kaip aš, tepa save vis storesniais dažų sluoksniais.

„Iš kūno gilumos, intymumo, savitumo ar draudimo atsirandančios šios meno salos keliauja tolyn nuo esamo pasaulio.“* Genialu. Tačiau kažkuo primena José Ortegą y Gassetą ir jo dehumanizuotą meną, kuris turi būti nerealus, atskirtas nuo tikrojo pasaulio, kasdienybės. Ir nors ekspresionizmas neeliminuoja žmogaus (juk kalba apie jo potyrius), tačiau išties atrodo labai toli nuo realybės ir dabarties laiko, „sugriovęs tiltus, panaikinęs tikrąjį pasaulį“.

„Jie kuria sunkiai suvokiamame tuštumos ir pilnatvės pasaulyje. Jų kūryba – tai tapybos nostalgija.“* Genialu. Banalu. Tačiau ši paroda ne apie tapybos, o praeities nostalgiją, kurią akivaizdžiai jaučia jos organizatoriai, nutarę Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį paminėti būtent tokiu aktualiu renginiu. Juk išties dar taip „neseniai“, beveik prieš tą patį šimtą metų, menininkai, gavę stipendijas, nuolat keliavo į Prancūziją. Čia studijavo ir arsininkai – Antanas Gudaitis, Viktoras Vizgirda, Antanas Samuolis. O kuo ji aktuali šiandien? Ar tai išties tik buvusių glaudžių sąsajų nostalgija? „Menas peržengia visas sienas, o tolimos vietos mane itin žavi“, – taip parodos kuratorius Ch. Noorbergenas viename interviu atsakė į klausimą, kuo Lietuva jam pasirodė įdomi, kad nusprendė čia rengti parodą. „Smalsu, kad ir nežymiai, prisiliesti prie nežinomybės“, – o taip atsakė į klausimą, ar buvo sunku prikalbinti menininkus čia atvykti. Tolima vieta, nežinomybė. Tai „tikrą“ aktualumą ir glaudžias sąsajas dabartyje pagrindžiantys žodžiai. Genialu. Banalu.

Gal išties ekspresionizmas yra giliai įsismelkęs mūsų tapatybėse. Gal būtent tuo ši paroda yra ir aktuali, ir artima Lietuvai. Tai ne tik lietuviškojo modernizmo reiškinys. Slypi ne tik mūsų primityviajame liaudies mene. Jis mūsų mąstyme. Gal visą gyvenimą kentėsime nerasdami prasmės dabartyje. Jusdami nerimą, vienatvę. Kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo tapęs Otto Dixas. Tik mūsų karas ne pirmas, ne antras. O kelių tūkstantmečių. Su pačiu savimi. Štai ir mano pavardėje – liūtiška kova su savimi ar genialiuoju ekspresionizmu, kuris, studijuojant Lietuvos dailę, išties taip pabodo. Kuris po storais potėpiais tik slepiasi ar slepia ne tragiškus išgyvenimus, o praeities nostalgiją, jos idilę. Kuris išties tik apsimeta unikaliu genijumi, sekdamas ankstesnius praeities genijus, kurie taip pat kažkuo sekė. Kaip ir aš.

Nuoširdumas – vienas svarbiausių ekspresionizmo bruožų. Tačiau netikiu tais, kurie sako: „Esu tikrai nuoširdus“ ar užsispyrusiai skelbiasi aktualiais. Nes originalios formos ir stori potėpiai ne tik išreiškia, atveria sielą, bet ir ją slepia. Nes kūnas – ne tik tikrosios tiesos vieta, bet ir priedanga, o kiekvienas genialu yra banalu. Ir atvirkščiai.

* Čia ir toliau žvaigždute pažymėti parodos kuratoriaus teiginiai.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1642685109158045.1073742061.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="770" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}