Agnetė Voverė. Šimtmetis be veido

Ką galima pasakyti apie vienintelę mados istorijos parodą, kuri vyksta Vilniuje (gal net visoje Lietuvoje)? Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcija nedideliais frag­mentais, tačiau stabiliai eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje. Naujausia, jau 12-oji paroda ,,XX amžiaus mados šedevrai“ žada atskleisti didžiausius pastarojo šimtmečio mados pokyčius. Kaip įprasta, A. Vasiljevo paroda savaip nostalgiška, tad per atidarymą, vykusį spalio 22 d., vilnija atodūsių bangos – kaip gražu. Išties gražu pasižvalgyti po gausius, į istoriją jau įrašytus siuvinėjimus adata. Vis dėlto ar galime leisti kelti klausimą, kas iš to, kad gražu?

Parodos atidarymas dvelkia rožių aromatu, o kažkur skliautuos tvyro A. Vasiljevo autoritetas. Tarp jo pažįstamų, draugių ir gerbėjų akį glosto ir būreliai mokinukių. Pati prisimenu, kaip svarbu buvo dalyvauti parodos atidaryme, kuomet vietoj namų darbų buvo skaitomi „Vogue“ puslapiai. Parodos pristatymas rusų kalba, kuri man, gimusiai Mažojoje Lietuvoje, kaip klasikinė muzika – gražiai skamba, bet palieka visišką interpretacijos laisvę. Klausinėju, kada gi bus verčiama į anglų ar lietuvių. Šalia stoviniuoja vienas kitas turistas: „Pas mus Aleksandras visuomet rusiškai.“ Na ką gi, einam toliau.

Parodoje pristatomi 100 vyriškų ir moteriškų drabužių modelių, iki 300 šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų. Toks viso šimtmečio kostiumų popuri sudaro įdomią ekspoziciją, gali veikti kontrasto principu, atskleidžiančiu ne tik siluetų, bet ir medžiagų kitimą. Nuo siuvinėto tiulio, atlaso iki trikotažo, nuo šilku trauktų sagučių iki užtrauktukų. Ir nors A. Vasiljevas pristatė nemažai konkrečiam stiliui skirtų parodų (Vilniuje jau turėjome galimybę pamatyti „Sececijos madą“, „Maištą buduare“, „Art deco madą“, „Karalienės Viktorijos laikų madą“ ir keletą kitų) vis dėlto dabartinė paroda tiesiog organiškai susieja prieš tai buvusias ir parodo ryškiausius stilių pokyčius. Parodoje kiekvienam dešimt­mečiui nuo 1900 m. skiriama iki 10 kostiumų eksponatų, todėl matome tik būdingiausius siluetus ir stilius. Išplėtoti trumpesnį istorijos gabalėlį, konkretų mados stilių, praėjusiose parodose sekėsi gerokai sėkmingiau.

Sakoma, dovanotai suknelei į sagas nežiūrima, tad parodos pateikimo klausimą vargiai verta kelti, kuomet mados istorijos įvykių mūsuose vienas kitas. Tačiau mada yra tokia: suknelė tėra suknelė, kol nepapasakojama istorija. Ir nors daug kas madą regi kaip paviršutinišką meną, tai paradoksų kupina meno sritis. Nepamirškime, jog mada turi talentą inkliuzuoti zeitgeistą, ji savaime absorbuoja ir lyg pertekliniu būdu iliustruoja laikotarpio socialinį, kultūrinį kontekstą. Tačiau drabužis ar aksesuaras, atplėštas nuo veikimo aplinkos ar laikui pasilikus užnugary, grįžta prie originalios funkcijos... Ilgesnis ar trumpesnis kelnių ar sijono kostiumėlis yra tik tam tikro stiliaus dviejų dalių kostiumas atliekantis praktinę ir estetinę funkciją, ir panašiai sausai kaip šis sakinys, dabar suknelės spokso į Arsenalo g. 1 arkas, parodai papuoštas margais koliažais.

Vis dėlto prakalbinti madą nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti. Užtenka priminti, koks pasaulis buvo tądien, tą dešimtmetį ir kodėl šitaip, o ne kitaip drabužis vilkėtas, tačiau, natūralu, bendro vardiklio rasti nepavyksta, kuomet žingsniuojama per šimtmetį, kuris telpa į pusantros salės. Sijonai pūtėsi, subliūš­ko, vėl didėjo, liemuo kilo, leidosi, ir taip be pabaigos... Kodėl?

 

Gelsvas karinio (military) stiliaus kostiumėlis. Harzfelds, JAV, 1940. Vilna
Gelsvas karinio (military) stiliaus kostiumėlis. Harzfelds, JAV, 1940. Vilna

 

Viskam yra atsakymas! Kaip pavyzdį galima paanalizuoti parodos eksponatą – ,,Rausva art deco stiliaus suknelė. Prancūzija, apie 1920. Krepas, veliūras, siuvinėjimas strazais“. Kodėl sijonas trumpas? Čia aišku: Pirmasis pasaulinis karas, vyrų deficitas, seksualumo infliacija, nuožmi moterų konkurencija. Kodėl rausva? Tarp tamsių art deco stiliaus spalvų atsiranda ir egzotinių motyvų, ryškesnių spalvų paletė, ypač mėgstama oranžinė, actekų žalia. Egzotikos užkratą į Prancūziją atveža legendinis Sergejus Diagilevas – „Rusų baletą“ su įspūdingais Léono Baksto kostiumais. O apie 1922 m. geometrinius raštus sujudina žinia apie Tutanchamono kapo radimą, todėl šalia turime tipinį laikotarpio eksponatą – žalsvą egiptietiško stiliaus suknelę, sukurtą 1924 m. Kas tie strazai? Dirbtiniai brangakmeniai – iš tiesų dažytas stiklas – XX a. pr. naudoti siuvinėjant drabužius ir aksesuarus. Coco Chanel naudojo daug dirbtinių perlų ir strazų, tai svarbus jos demokratiškos mados principas. Suknelės liemens linija apsivijus sėd­menų apačią, o iškirptė uždara lyg krūtinės nebuvę. Toks siluetas leidžia sukurti anuometę svajonių figūrą – à la garçonne. Art deco suknelė pakabinama ant pečių ir elgiasi kaip priklauso: kai šoki – sukasi, kai prisėdi – atidengia kelius, o palietus paglosto veliūro pūkeliu.

Už poros žingsnių pasitinka karo laikų eksponatas – ,,Gelsvas karinio (military) stiliaus kostiumėlis. Harzfelds, JAV, 1940. Vilna“. Strazus tenka pamiršti, kai karo metais įsigali pirkimo ir gamybos apribojimai, tad pirmiausia, drabužis praktiškas – naudota standi vilna. Matyt, taupumo sumetimais švarkelis turi tik tris sagas gana ilgai susegimo linijai. Su medžiaga irgi būta striuka, tad šalia eksponatai iliustruoja gudrų tekstilės likučių panaudojimą dekoruojant. Švarkelio dekore atsiranda kišenės – galios simbolis. Moteris reikalinga kaip darbo jėga, tad po šitiek metų jos rankos išlaisvinamos iš ridikiulių pančių.

Drįsčiau teigti, vienas ryškiausių parodos eksponatų – „Ciklamenų spalvos kelnių kostiumas, Emanuel Ungaro, Prancūzija, apie 1985. Vilnonis audinys, plastikinės sagos“. Šis kostiumas sužibėjo legendiniame XX a. 10 dešimtmečio seriale „Seksas ir miestas“. Šokiruojančios rožinės (shocking pink) derinys yra maksimali išraiška power dressing tendencijos vyravusios XX a. 9 dešimtmetyje. Didžiulės sagos susikalba su tuo metu madingais masyviais prisegamais auskarais. Pateikiamas įdomus vertikalių – ilgų plačių kelnių – ir horizontalių – pabrėžtos pečių linijos – žaidimas, kurį papildo smailianosiai Manolo Blahniko aukštakulniai. Moteris jau seniai nebėra tik sekretorė, ji teisininkė, politikė, ar kas tik nori. Platus moters profesinės veiklos spektras reikalauja naujos aprangos vyrų dominuojamame verslo pasaulyje – ja tampa būtent vyriško kostiumo interpretacija.

 

Ciklamenų spalvos kelnių kostiumas, Emanuel Ungaro, Prancūzija, apie 1985. Vilnonis audinys, plastikinės sagos. Gintarės Grigėnaitės nuotraukos
Ciklamenų spalvos kelnių kostiumas, Emanuel Ungaro, Prancūzija, apie 1985. Vilnonis audinys, plastikinės sagos. Gintarės Grigėnaitės nuotraukos

 

Į parodą ateiname pagaudyti įkvėpimo, įkalinto stikliniuose akvariumuose. Tačiau nemažiau svarbu madą verbalizuoti, atidengti sluoksnis po sluoksnio. Aprangos, arba kostiumo, istorija – tai puokštė politikos, lyčių, seksualumo, moralės, kultūros, estetikos niuansų, kitaip tariant – visai intriguojantis romanas, tad vertėtų perskaityti bent ištrauką, tačiau parodoje ,,XX amžiaus mados šedevrai“ šių pasakojimų trūksta. O gaila, nes aprašai galėtų nesunkiai atsirasti šalia kiek­vieno dešimt­mečio, taip suteiktų parodai pridėtinės vertės – edukacinio svorio. Statišką ekspoziciją pažadinti padėtų ne tik informacija, bet ir laikotarpio artefaktai, pripildantys sales ano meto atmosfera – gatvės fotografija, videomedžiaga, eskizai, galų gale muzika, tad pasitempti yra kur. Na, o dabar parodoje keletas laikotarpį atspindinčių dailės kūrinių, o fone skamba retro garsai, matyt, atliepiantys visą šimtmetį.

Stiprus parodos užmojis – pademonstruoti XX a. mados šedevrus. Neginčijamais XX a. mados šedevrais galime vadinti, pavyzdžiui, skulptūrišką Cristóbalio Balenciagos „Bar“ švarkelį, puikiai interpretuotą ir gyvuojantį dar šiandien. Arba Vivienne Westwood korseto renesansą drauge su visu antimados judėjimu XX a. 10 dešimtmetyje su genialiais japonais Yohji Yamamoto ir Rei Kawakubo priešakyje. Tačiau šių lobių tikėtis Neries pašonėje neverta, nes neturima tam išteklių. Tad šiandien galima apžiūrėti būdingiausius siluetus ir mados raidą.

Pasauliniame kontekste mados parodos vis dažniau tyrinėja platesnę aprangos reikšmę, palikdamos mados istoriją kaip foną. Jaučiamas susitelkimas ties apsirengimo, nusirengimo aktu, kostiumo dėvėjimu kaip performansu ar lyčių klausimu. Štai neseniai atidaryta garsiai nuskambėjusi paroda Niujorke, Metropoliteno muziejaus Kostiumų institute „Camp: Notes on Fashion“. Pavadinimas skirtas pagerbti menotyrininkei ir rašytojai Susan Sontag, 1964 m. parašiusiai esė „Pastabos apie kempą“ („Notes on Camp“). Parodoje eksponuojami kostiumai kaip sąvokos camp – (savi)ironiškas, ekstravagantiškas, manieringas – interpretacija. Arba Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone paroda ,,Fashioned by Nature“ tyrinėja gamtos, kaip mados inspiracijos, reikšmę nuo pat XVII a. iki šiandien. Ir Bostono dailės muziejus bando nubrėžti (galbūt ištrinti) trajektoriją tarp vyrų ir moterų kostiumo parodoje ,,Gender Blending Fashion“. Tad madą šiandien norime išgyventi kiek kitaip, ne linijinio laiko perspektyvoje. Ypač turint omenyje, kad mados tendencijos nuolat ratu keliauja per idėjinį perdirbimo procesą.

A. Vasiljevo sudėliotas mados šimtmetis mums sako viena – mada visuomet aktuali. Moterys mėgo, mėgsta ir 100 proc. mėgs puoštis ateityje. Optimistiškai tikiuosi, jog ilgai delstas spyris įvyks ir istorikai, menotyrininkai po truputį prisijaukins madą, o mados skiltis vis dažniau pasirodys kultūros naujienose šalia dailės, architektūros, teatro. Nereikia toli ieškoti, būtų įdomų pažvelgti ir į mūsų istoriją, pavyzdžiui, modelių namų eksponatus, vis suskambančius Lietuvos dizaino istorijos kontekste. Taigi lieka laukti mados dizaino įvykių, renginių, parodų derliaus, mat žiūrovų tam yra. Tai – moterys.

 

Draugai