Nomedos ir Šarūno Saukų kūrybos paroda Zarasuose
Šarūnas Sauka. „Nord Stream“, 2020
Vasarą maži Lietuvos miesteliai panašūs į laimės salas: bažnytėlių bokštai konkuruoja su galingais liepų stulpais, puoštais ne mažiau dailiais žiedynų ornamentais, senos kapinės kvepia tujomis, sustagarėjusiomis smilgomis ir atnaujintu granitu, net žvyrkelis, mėtantis į veidą girgždančių dulkių saujas, kelia tik šypseną – vidurvasaris! Vienas iš tų prie vasaros derančių miestelių – Zarasai. Jis vilioja ežerais, klasikiniais peizažais, dar sovietiniuose vadovėliuose garbintu Stelmužės ąžuolu ir, žinoma, šiuolaikiškomis atrakcijomis – naujas apžvalgos tiltas keista kilpa išsikiša virš vandens, yra vandenlenčių trasa. Tarp reklamuojamų lankytinų vietų pristatomas ir „naujausias turistų traukos centras Zarasuose – viename iš seniausių miesto pastatų nuo 2023-05-27 atidaryta Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija“ (visitzarasai.lt), o šios vasaros laikotarpiui – nauja ekspozicijos salė, kur kabo naujausias Š. Saukos paveikslas „Europos saugumo architektūra“ ir šią temą atliepiančių darbų kolekcija. Taigi pagrindiniai veikėjai šiame tekste ir bus Š. Saukos bei N. Saukienės kūryba arba klausimas, kokie siužetai šiuo metu kirba žinomų menininkų drobėse.
Sąjūdžio priešaušrio laikais Š. Sauka buvo žmogus, sugebėjęs apibendrintai ir metaforiškai perteikti totalitarinės valstybės siaubą, jis kreipėsi tiesiai į mūsų istorines patirtis ir budino sąmoningumą. Sovietinės komunalkės kambaryje, kurio sienomis ropinėja maži žmogučiai, su kirviu stovinti nuoga moteris, ant kaklo pasirišusi aitriai raudoną skarelę lyg servetėlę vakarienei, vedė tiesiai pas Daniilą Charmsą ir Rodioną Raskolnikovą, į lentų barakus, kalbėjo apie baimę ir saugumo (KGB) siautėjimą. Buvo taip puiku, kad šis paveikslas nėra papuoštas pavadinimu („Be pavadinimo“, 1983). Šiuo metu jis eksponuojamas naujoje ekspozicijos salėje, tačiau (deja) prie pavadinimo atsirado skliausteliai su paaiškinimu: „Motina Rusija“. Liūdna, kai autorius nusprendžia pataisyti garsiausius savo kūrinius, net jei tai – tik pavadinimo korektūra. Šis atvejis itin gerai parodo, kas buvo ir kas yra dabar Š. Saukos kūryba.
Paslaptis, netikėtos metaforos, net pokštai stebino, žavėjo, provokavo, jo kūryba buvo panaši į vėl atrastą drąsą. Galerijoje virš laiptų, vedančių į pastovią ekspoziciją, tyko seniai matytos menininko skulptūros („Be pavadinimo“, 1993; „Žmogus su braškėmis“, 1992), jos vis dar sugeba ir juokinti, ir kraupinti. Atgavę Nepriklausomybę, permąstėme savo praeitį, gedėjome nukankintų tautiečių ir iš naujo kūrėme, – užpildydami spragas, – savo istoriją, o senieji siužetai, ypač jų varomoji jėga, tapo neaktualūs, kaip neaktuali ir senoji forma. Š. Saukos po 2000-ųjų sukurta tapyba taip pat kito, nuo totalitarizmo atsigręžta į šiuolaikinės visuomenės ydas, tačiau sukurti naujų hitų menininkui nesisekė, tai atsiskleidė parodoje „Žmogus su Saukos veidu“ (NDG, 2016), nors jos populiarumas mušė rekordus.
Važiuodama žiūrėti pastarųjų metų šio autoriaus kūrinių tikėjausi, kad baisaus karo Ukrainoje šešėlis ir išprotėjusi kaimynė valstybė galbūt įpūtė į Š. Saukos tapybą šviežios ugnies. Ir iš tiesų jis ėmėsi dabarties geopolitinių įvykių, grėsmių ir baimių, kaltindamas „prisitaikantį, tingų, silpną, todėl įbaugintą, godų, todėl žiaurų žmogų, kuris iliuziją apie eiklų Europos žirgą pavertė košmaru apie dvesiantį, dujomis apsinuodijusį arklį“. Pasak anotacijos, menininko kūryboje turėtume rasti „pasąmonės vizijas“, neva jo tapyba yra „anapus tikrovės“. Ankstyvoji kūryba tokia ir buvo. Deja, net totalitariniam monstrui vėl mojuojant kirviu ir liejantis kraujo upėms, dabartiniai Š. Saukos paveikslai nesusigrąžino metaforų talpumo, šmaikštumo ir paradokso, o tapyba neteko gyvastingumo.
Kai kuriuose kūriniuose („Europos saugumo architektūra“, 2023; „Ilgesys“, 2021) kartojasi jau minėtame paveiksle „Be pavadinimo“ nutapytos grindų lentos, tačiau dabar trūksta tiek pratapymo, tiek formos jausmo. Paveikslai apskritai suplokštėjo, tačiau jokių papildomų verčių toks spalvos, erdvės ir tūrio nebuvimas kūriniams nesuteikia, o nuostolis patiriamas – vis dėlto fantasmagoriškas pragaras prašosi šešėlių, tamsių tolių ir nejaukios gelmės, o ne komikso plokštumo. Žmonių kūnai tapo violetiškai pilki, beveik betono spalvos, nutapyti atsainiai ir grubokai, tarsi porėtos kempinės. Ši lyg sovietinė išblukusi fotojuosta tapyba, kaip paveiksle „Elena fermoje“ (2020), turėtų tapti fonu ir išryškinti pagrindinę heroję – mergaitę, nutapytą ryškiai ir aiškiai. Jos motyvas taip žavėjo ankstesnėje Š. Saukos kūryboje… Bet mergaitė šį kartą yra tokia pat nenutapyta, „betoninė“ ir „grūdėta“, kaip aplinka. Tai verčia manyti, kad Š. Saukai dabar viskas ir visi jau yra negyvėliai. Dvimačiai taip pat betono spalvos beržų kamienai („Senstanti Europa“, 2017; „Ilgesys“, 2021), besikartojantys daugelyje naujesnių kūrinių, kaip ir tarsi paskubomis iš kartono iškirptos nuogos moterys („Europos saugumo architektūra“, 2023), skatina įsivaizduoti, kaip spektaklio scenografas su butaforais nesustodami gėrė arba turėjo geresnių užsakymų, todėl artėjant premjerai paskubomis surentė kažką daugiau ar mažiau panašaus į scenovaizdį. Akivaizdi ir dramaturgo chaltūra – dažnu atveju siužetas toks tiesmukas, kad primena sovietmečio karikatūras („Nord Stream“, 2020), pašiepiančias „blogio imperiją“ – JAV. Žinia, karikatūroms, – jei apsisprendei tapyti būtent karikatūras, – vaizdo (ir ne tik vaizdo) plokštumas puikiai tinka.
Panašia istorinės tapybos forma dabar žaidžia Žygimantas Augustinas, pagrindiniu įrankiu taip pat pasirinkęs ironiją, taip pat akcentuodamas nuogą (negražų) kūną ir tų kūnų turėtojų ydas. Tačiau šis menininkas jaučia saiką, nepraranda humoro jausmo, o svarbiausia – jis supranta, kada baigiasi vienos kūrybinės formos laikas ir reikia ieškoti naujos. Galima sakyti, kad kai Š. Sauka parodo pastangą ieškoti (bent kiek) naujų kelių, jam sekasi. Nors skulptūra jo kūryboje jau seniai nėra naujiena, tačiau dažniausiai tai buvo medžio skulptūros, o šį kartą galerijoje eksponuojama atlieta bronzoje mažoji plastika. „Padarėliai“ (2019–2022) ir „Stebėtojas“ (2019), išplėšti iš didaktinių daugiafigūrių kompozicijų, mojuoja atrofavusiomis galūnėmis išraiškingiau nei visos Š. Saukos realistiškai pavaizduotų Europos mąstytojų ir nuogų moterų minios.
Nomeda Saukienė. „Pakeitusi įvaizdį“, 2007
Ekspozicija netikėtai priminė Vlado Juodagalvio parodą „Šnipų mokykla“ VDA parodų salėse „Titanikas“ (2022). Jo tapyboje taip pat gausu fantasmagorinių siužetų, sovietinių atributų, nuogakrūčių moterų ir seksualinių užuominų. „Užuomina“ čia yra raktinis žodis: nejaukumas kuriamas ne tiesmukai didaktiškai brukant mintį apie visur tykantį blogį. Atskirais atvejais tai vis dar sugeba išgauti ir Š. Sauka, pvz., cikle „Baimė I–IV“. Lyg Golumo iš „Žiedų valdovo“ portretai ar sužmoginti beždžionėlių veidai šviečiančiais mėlynais dantimis iš tiesų perteikia tą gyvulišką baimę, dažnai apimančią klausant žinių apie įvykius Ukrainoje ir pasaulyje. Net kolegės pastaba, kad šie veidukai primena Putiną, nesumenkino vertės. Tačiau labiausiai norisi grįžti prie garsiojo paveikslo „Šventykla“ (1997), rodomo nuolatinėje ekspozicijoje kitame aukšte, kuriame vaizduojamas berniukas, apsivilkęs naktiniais marškiniais, sisiojantis į vandenį priešais prabangius rūmus. Kadaise menininką norėjosi tapatinti su šelmiu berniuku, o dabar Š. Saukos tapyba, deja, panašesnė į šiuos tviskančius bedvasius rūmus. Geopolitinių realijų prikimštos drobės kelia graudulio jausmą, turbūt panašų į tą, kuris kyla, kai scenoje išvysti nebeišdainuojantį degradavusį savo jaunystės muzikos dievaitį.
Vis dėlto ne vien Š. Sauka yra šio teksto pagrindinis veikėjas, galerijos pavadinime ne veltui figūruoja ir Nomedos Saukienės vardas. Nuolatinėje ekspozicijoje antrame galerijos aukšte yra nemažai jos darbų, tiek naujų, tiek senesnių. Įsivaizduokite, kad jos paveikslai kabo kokioje nors madingoje galerijoje kitoje šalyje ir kad autorės pavardė visai negirdėta. Gali būti, kad tuomet N. Saukienės tapybą priskirtumėte jaunai talentingai menininkei, kurios kūryba remiasi posthumanistiniu mąstymu. Neįtikėtinas žiedų skaistumas („Raudoni laukai“, 2016), gėlių gausa, sudygę svogūnų laiškai („Sodinukai“, 2020) ir nudirtos lapės kailis gyvena savarankišką gyvenimą, kuriame nėra žmogaus, o stiklinė lapės akis atidžiai žvelgia į žiūrovą, naikindama skirtį tarp gyvo ir negyvo („Žaidimas su lape“, 2005; „Įsipatoginusi“, 2005; „Karališkoji“, 2005; „Iškylaujančios“, 2005; „Besišildanti“, 2007; „Žaidžianti“, 2007; „Pakeitusi įvaizdį“, 2007).
Čia nusistovėjusios paliaubos, taiki pusiausvyra tarp svaiginančio žiedynų skleidimosi ir mirties, tarp vaikystės ir mirties, yrančių daiktų, užmaršties ir amžinai atsinaujinančio upelio. Toks balansas leidžia aprėpti abu polius nekomentuojant, o tik praskleidžiant viksvų, vėdrynų ar alijošių stiebus. N. Saukienės paveiksluose tarsi teka Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ vanduo. Šis filmas, kaip ir menininkės tapyba, vaizduoja tai, kam Michelis Foucault, interpretuodamas įvairias „kitas vietas“ (angl. „other spaces“), vartoja heterotopijos sąvoką. Heterotopijos leidžia vienoje realioje vietoje sutelkti kelias įsivaizduojamas erdves arba kelias laiko atkarpas. Šiuo atveju trumpalaikiai vasaros žiedai gyvena kartu su vaikystės žaislais, pamestais ir jau kurį laiką nykstančiais, o lapė tupi užsilipusi ant priešistorinio gyvūno (greičiausiai mamuto) kaulų („Ežero dugnas“, 2018–2019). Gyvūnų kūnai kai kur atrodo dar visai gyvi („Kiškis“, 2019), o kitur suirę iki kaulų („Smėlio grūdelių krantas“, 2018). Čia mirtis įvyko labai seniai, ir ji gretinama su po pievas vaikštančiais vaikais, kurie simbolizuoja ateitį, būsimąjį laiką. O dabartyje skleidžiasi žibuoklės („Žibučių žiema“, 2018).
Kaip minėjau, jei apsimestumėte, kad autorės nežinote, galbūt dar pamanytumėte, kad jai rūpi Žemės Gajos ir panašūs reikalai, tačiau iš tiesų visai gali ir nerūpėti, svarbu, kad kūriniai atliepia dabarties nerimą ir bandymus išmokti gyventi pakitusiame pasaulyje. N. Saukienės tapyba randasi ir veikia kaip tie upeliai, patys sau tekantys per pievas. Jie ne iš karto pastebimi, daug kam gali likti nežinomi, bet jei jau atradai, norisi dar kartą įbristi, išgirsti, kaip vienas į kitą brūžinasi viksvų stiebai, šlama aštrūs kaip kardai vilkdalgių lapai. Kaulai, kuriuos įtraukia į savo siužetus ir Š. Sauka („Kaip padaryti paveikslą“, 2021), čia ilsisi ramiai, taip kada nors ilsėsis mūsų palaikai. Ir nieko baisaus tame nėra, tiesiog vasaros apogėjus – klajonių, upelių, senų kapinaičių granito ir sodrių vėdrynų laikas, prie kurių N. Saukienė taip nepaprastai tinka.