Hanno Rauterberg. Ant tikrovės stogo, arba Kaip architektūra gali suteikti laimės

Venecijos architektūros bienalė veiks iki lapkričio 25 d.

 

 

Tekstą apie Venecijos bienalę, kurioje eksponuojama didžiausia iš didžiausių architektūros parodų, šiais metais galima pradėti tik gražiu baltu

 

 

 

 

 

 

tarpu. Tikėtina, įkvepiančia, nuostabiai atvira tuštuma. Architektai Venecijoje pasakytų: daug laisvos erdvės. Mat šioje bienalėje viskas sukasi apie nežinomajam x paliktas spragas. Apie tai, ką vargu ar galima planuoti, apskaičiuoti ir pagaliau pastatyti.
Jūs, architektai, – šaukia bienalė, – tik nemanykit, kad galite išgelbėti pasaulį. Jūs nesat nei socialiniai inžinieriai, nei visažiniai politikų patarėjai. Džiaukitės, jei pavyksta sukurti kokį gražų langą ar pakylėjančią atvirą erdvę. Tokie dalykai praskaidrina nuotaiką, o tai jau daug. Ši nesusireikšminimo bienalė, kuruojama Yvonne Farrell ir Shelley McNamaros iš Dublino, architektūrą galutinai nustūmė į postherojinį amžių. Tad architektai tobulina bejėgiškumo meną ir tuo stebina lankytojus. Štai britai atsisakė net minties į Veneciją gabentis apskritai ką nors rodomo. Jie paliko savo paviljoną tuščią, užtat pastato viršuje įrengė didžiulę terasą, pilsto arbatą ir kviečia pasigrožėti panorama. Jų šūkis: užlipkit ant realybės stogo! Tada atsiveria visiškai naujos perspektyvos.
Panašiai elgiasi prancūzai, tik jie dar nusprendė pasirausti po turimus išteklius ir iš praėjusių metų bienalės likučių – medienos plokščių ir plieninių strypų – surentė didelį gyvenamąjį koliažą, kuriame senas protezas, lapės iškamša, šakės, riedučiai ir daugybė kitų kasdienių daiktų signalizuoja, kad architektūrai mažai berūpi formos ir funkcijos klausimai. Rūpi pats gyvenimas. O architektai tampa homeopatais, bandančiais su pora pragmatizmo žirniukų senus, nugyventus pastatus pritaikyti idealistiškai nusiteikusių menžmogių reikmėms. Tai akivaizdu ir belgų bei amerikiečių paviljonuose – architektai turi būti nebe projektuotojai, o viešųjų ryšių darbuotojai. Jie turi palaikyti diskursus, procesus ir, jei viskas gerai sekasi, kurti kažką maždaug tokio kaip sensus communis (bendrą pasaulio jutimą). Todėl šioje bienalėje visur pilna suolų ir sėdmaišių. Kad būtų galima stabtelti ir pasikalbėti. Vengrijos paviljone galima įsitaisyti net ant jogos kilimėlių. Čia demonstruojama, kaip gimnastiniu dvasingumu galima keisti viešąsias erdves, pavyzdžiui: porai valandų sustabdžius eismo srautą garsiuoju Budapešto Laisvės tiltu, užleisti asfaltą jogos pratimus atliekančiai margaspalvei miniai.
Bet ar tam reikia architektų? Argi nepakaktų menininkų, dizainerių, renginių organizatorių? Bent jau vokiečių paviljone kyla minčių, kad protingai suplanuota architektūra erdvę labiau užstoja, nei atveria. Čia liaudies universiteto lygio pristatymu dar kartą primenama Vokietiją padalijusi siena ir eksponuojama, kaip po jos nugriovimo per 28 metus dauguma tuščių erdvių buvo užkaišiotos banalybėmis.
Bienalė pasakoja ir tai, kaip freespace (laisva erd­vė), tapusi šios bienalės lozungu, per lengvai virsta nelaisva, veikiama ekonominių ir politinių interesų. Bet apie tai nenorima pernelyg daug diskutuoti, nenorima kelti aštrių klausimų. Mat aštrūs klausimai nederami postistoriniame amžiuje, jie architektams prikišamai parodo jų pačių bejėgiškumą. O šito abi kuratorės iš Airijos žūtbūt nori išvengti. Jų bienalė turi būti optimistiška ir byloti apie kilnų, žmones išlaisvinantį statybų meną. Ir būtinai su lyriniu priedainiu: iš tiesų šio to verta yra tik gera savijauta! Akimirkos dovana!
Bet sąmoningo dėmesingumo bienalė gali ir nepavykti. Kuratorių įsivaizduojama vidujybės estetika nesileidžia supakuojama į medines dėžes ir demonst­ruojama didžiulės parodos prožektorių šviesoje, ji vengia reprezentacijos. Tad – geriausiu atveju – lankytojams lieka tik pasikliauti nuojauta. Jiems lieka nesuskaičiuojama daugybė modelių, brėžinių, vaizdo įrašų, įpakuotų į superbrangius parodos aptaisus. Dažnai tai visų geidžiamos mažosios architektūros formos, turinčios sukelti tikrumo įspūdį, tačiau dauguma jų – tiesiog pažodinės citatos. Tarp bienalės lūkesčių ir tikrovės žioji platus plyšys. Kol kuratorės pakiliai šlovina architektūrą kaip dovaną ir nori „žmogų“ padaryti visa ko matu, pakviestieji architektai mieliau apsidovanoja patys: jie į dėmesio centrą iškelia nuosavus projektus, tarsi bienalė būtų kokia mugė. Kvietimas nesusireikšminti – tik poza.
Žinoma, yra ir džiuginančių, eksperimentinių projektų. Tačiau šiai parodai trūksta įžvalgų, vien todėl ji atrodo apgailėtinai „bet kokia“. Begalybės modelių ir projektų nesieja jokia idėja. Atskiri projektai patys savaime gali būti geri ir teisingi, tačiau neapeliuojantys į universalias vertes. Bienalė, žadanti tik puikią savijautą ir ignoruojanti programinį konceptą, susinaikina pati. Tokios jos niekam nereikia. Ji neatveria laisvos erdvės, ji tiesiog yra tuščia.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Die Zeit“, 2018-05-29, Nr. 23

 „Architektūros fondo“ projektas „Pelkių paviljonas“ Venecijos architektūros bienalėje