Apie Algio Griškevičiaus parodą „Pasiklydusio laiko šešėlyje“, kuri Kaišiadorių kultūros centre veiks iki iki rugsėjo 30 d.

 

Pirmasis Lietuvos astronautas 2009 , 67x100 tonuota fotografija

 

Kaišiadorių miestelis nedidelis, saulės įkaitintoje pagrindinėje gatvėje net kavinę rasti sunku, tenka eiti į restoraną egzotišku vardu „Toskana“, tad aišku – pramogų nėra daug. Menką jų asortimentą gali stipriai paįvairinti Algio Griškevičiaus paroda „Pasiklydusio laiko šešėlyje“ Kaišiadorių kultūros centre. Apatinėje salėje – tapyba. Antrame aukšte – fotografija ir tarp abiejų grupių įsiterpę objektai.

Tapyba ne tik pažįstama, bet ir skirta priminti kažką tarsi labai pažįstamo – praeitį liudijančius architektūros ženklus, apšvietimus, lyg iš senos fotografijos juostos atklydusius vaizdus. Ji sąmoningai kuria nostalgišką nuotaiką, bandydama mums įpiršti prisiminimus, kurių galbūt nė nebuvo: vienišas vandens bokštas rausvėjančio dangaus fone („Stovintis vanduo“, 2006), namai be žmonių („Sulėtėjusi tėkmė“, 2023), greičiausiai todėl, kad tai – ankstyvas vasaros rytas, kai dar tik švinta; tuščias apžvalgos ratas ar medinės būdelės, skirtos miškui stebėti. A. Griškevičiaus tapybos koloritas visuomet turi rūdžių poskonį, net jei drobė padengta kitos spalvos mažutėliais potėpiais. Rūdys – taip pat praeities atributas ar įrankis ją vaizduoti. Dažus menininkas dengia tiksliai, tvarkingai, tvirtai valdydamas jų kiekį ir tirštumą. Turiu prisipažinti, kad man labai patinka šio menininko tapysena, nė vienam potėpiui neturiu priekaištų – jie tikslūs, dažnai beveik kvadratiški, kraštuose paliekantys šviesti apatinį dažo sluoksnį. Tapysena net „kieta“, kurianti formą. Jos autorius nekeičia turbūt nuo devinto XX a. dešimtmečio. Stipriai nesikeičia ir koloritas, išlieka paveikslo struktūra, pamėgti architektūriniai motyvai; tai liudija nauji kūriniai, eksponuojami parodoje greta senesnių.

 

Sulėtėjusi tėkmė ,2023 , 100x120 al.dr.

 

Visai gali būti, kad dramatiškai besikaitaliojančioje šiuolaikybėje toks stabilumas nėra didelė vertybė: vis dėlto iš meno tikimasi ateities numatymo, pokyčių atspindėjimo ar naujų problemų kėlimo. Tačiau A. Griškevičiaus tapyba turi savo poveikio bangų dažnį. Pavyzdžiui, šie paveikslai priminė, kad Vilniuje beveik nebeliko apleistų pastatų, spinduliuojančių išdidžią ar graudžią vienatvę, nėra aprūdijusių vandens bokštų ir tylių namukų be gyventojų, net tuščių gatvių ankstų vasaros rytą – miestas šurmuliuoja, nemiega, stato, remontuoja, rekonstruoja, „įsavinamas“ kiekvienas žemės lopinėlis, ant kurio stovėjo koks 1990-uosius menantis kioskas. Ši „naujinimo“ banga ritasi ir per kitus Lietuvos miestus, o A. Griškevičiaus kūriniai apeliuoja į nostalgišką praėjusį laiką, romantizuotą, papuoštą rausvėjančiu dangumi. Jo tapyboje senamiestis aiškiai išgalvotas, jis yra autoriaus vaizduotės projektas, tačiau resentimentas mus verčia tai priimti kaip tikrą prisiminimą kažko, kas liko praeityje.

Tokiu dažniu (ir rūdžių koloritu) veikia 1990–1991 m. Arvydo Pakalkos nutapytas visiškoje prieblandoje paskendęs vandens bokštas, pavadintas „Žara“, arba 1988-ųjų paveiksle pavaizduotas mokyklos stadionas, kur sportuoja jaunimas, – „Piramidė (Mūsų ateitis – šviesus rytojus)“, į kurį anuomet parodoje žiūrėjome išsižioję iš nuostabos. A. Pakalkos tapyba buvo gerokai minkštesnė nei A. Griškevičiaus, tačiau iš tos pačios vyšninės ir rūdžių kolorito genties. Tiesa, „Piramidė“ tuomet stebino ir žavėjo neslepiama politine kritika. Šiuo metu A. Pakalkos tapyba prarado švelnią rūdžių patiną ir tapybos minkštumą, tad belieka konstatuoti, kad A. Griškevičiaus nuoseklumas laimi.

 

Efemeriškas 2014 , H- 200 (medis)

 

Nuo trupančios ir nykstančios praeities atsukus žvilgsnį į dabartį, į Kaišiadoris, matyti, kad šis miestelis dar nevisiškai nusiaubtas euroremontų ir rekonstrukcijų, einant pagrindine gatve galima pamatyti apleistą sovietinį pastatėlį didžiuliais langais. A. Griškevičiaus paroda čia atrodo kaip tik vietoje, ji primena, kokios mielos yra vasaros pabaigos mažo miestelio gatvės, kokios gražios apsilaupiusios sienos, net purvinos balos ir dūmus spjaunantys kaminai. Puikiai žinome, bet paveikslai dar kartą parodo, kad Vilnius tampa panašus į botokso pripumpuotą veidą; šiame mieste nugriautas unikalios architektūros Tauro ragas, o vietoj jo auga beveidis daugiaaukštis. Žiūrėdama į A. Griškevičiaus tapybą pagalvojau, kad vieną dieną išnaikinsime visus nutrupėjusio betono laiptelius, skilusias šaligatvių plyteles ir surūdijusius vartelius į sodą. Išnaikinsime ir sodus. Arba sausra išnaikins.

Antrame aukšte eksponuojama menininko fotografija, kuriai kurti autorius taiko kiek kitokią strategiją, todėl jos spinduliuojamas poveikio dažnis jau kitoks. Dauguma kūrinių gerai žinomi („Poilsis tėviškės peizaže“, 2006, arba „Keliaujantis vandens žonglierius“, 2009), bet nebūtinai kaišiadoriečiams. Žinoma, parodoje rodomos ir ne taip išpopuliarintos A. Griškevičiaus fotografijos, o kai kurios kompozicijos nemaloniai nustebina – trys vyrai laiko už kojų žemyn galva ant medžio pakabintą nuogą moterį („Nuėmimas nuo obels“, 2013). Primena rusų kareivių nusikaltimus Bučoje ar Nobuyoshi Araki nuotraukas, kurių kelios eksponuojamos NDG pa­rodoje „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“. Nuogai besilaukiančiai moteriai į gerklę pilamas smėlis: nors darbas vadinasi „Iš dulkės kilęs“ (2011), tačiau kelia prievartos asociacijas ir mintis apie iš to gimsiantį kūdikį. Dauguma menininko fotografijų paremtos paradoksu, netikėtu pokštu, lengvu simbolizmu, persmelktos romantinės pasaulėjautos, tad šios kelios prasprūdusios kompozicijos, keliančios smurto asociacijas, tikiuosi, yra nesėkmė, o ne menininko požiūrio atspindys. Juo labiau kad nuogų vyrų čia irgi netrūksta, nors A. Griškevičiui nėra svarbus kūno erotiškumas, arba svarbus savaip. Jam patinka apkūnumas, tinkantis kuriamiems herojams ir naratyvui, nes naikina renesansinį nuogo kūno kaip grožio etalono aukštinimą ir priartina veikėjus prie žiūrovo, prie kasdienybės, nuleidžia prie žemės, lietuviškos vasaros peizažo, kuriame visko įdomaus nutinka.

 

Debesų gamybos sezonas 2024, 150x100 al dr.

 

Grįžtant prie fotografijų, kurių į parodą gal ir nevertėjo įtraukti. Kelios kompozicijos primena Šarūno Saukos pastarųjų metų kūrybą, kai tiesmukas literatūrinis pasakojimas sunaikina bet kokią meno intrigą. Abu menininkai (A. Griškevičius – labiau fotografijose) kuria siurrealų pasaulį, paremtą savita simbolių sistema, tad ir abiejų menininkų tykančios bedugnės gana panašios. Iš karto noriu nuraminti – nemanau, kad A. Griškevičius ėmėsi atviros didaktikos, kurią jau ne vienus metus matome Š. Saukos kūryboje, gal tik kelete žingsnių slysteli, kaip paprastai nutinka aktyviai kuriantiems menininkams. Sakykime, kad aš čia kabinėjuosi prie fotografijos „Spiečius“ (2002), kur vaizduojamas sėdintis vidutinio amžiaus vyras, nuogą krūtinę apsikabinėjęs ordinais.

Tarp fotografijų (ir jose) įsiterpę medžio vytelių objektai. Šios tinkliškos pintos skulptūros vėlgi turi savitą kalbą, skirtingą nuo tapybos ar fotografijos, nors kartais, įgavusios kaukių formą, noriai lenda ir į nuotraukos kadrą. Šiuo atveju parodos autoriaus ir Š. Saukos keliai akivaizdžiai išsiskiria – kūrybinės strategijos labai jau skirtingos. Tad skulptūrų lyginti nėra reikalo, verčiau priminsiu, kad A. Griškevičius 2008 m. yra sukūręs vieną gražiausių skulptūrų Vilniuje – žiogą, ropojantį Konstitucijos prospekte esančios bendrovės „Krašto projektai“ pastato siena.

 

Įelektrintas pavasaris 2005 ,200x100 al.dr.

 

„Žiogas – autoportretas“ yra šešių metrų ilgio ir pustrečio metro aukščio skulptūra, pastatyta privačios iniciatyvos lėšomis. „Go Vilnius“ tinklalapyje skulptūra įvardijama kaip „Žiogas – autoportretas“ ir pateikiamas autoriaus pasakojimas. „Žiogas“ irgi nestokoja simbolizmo: milžiniškas vabzdys pavaizduotas su žmogaus veidu. Autoriaus teigimu, tai jo autoportretas, tačiau tai sužinojau tik rašydama šį tekstą. Vis dėlto norėčiau, kad ant namo sienos liktų tupėti žiogas tiesiog žmogaus, o ne autoriaus veidu, svirpiantis saulėtomis vasaros pabaigos dienomis.

Jau išeinant iš Kaišiadorių kultūros rūmų antro aukšto salės, keistu žvilgsniu palydi milžiniškas veidas, pintas iš vytelių. Apšviestas lyg pamėklė, afrikietišką ritualinę kaukę primenantis veidas taip pat galėtų tapti kurios nors viešosios erdvės skulptūra. Jis grėsmingu žvilgsniu lydėtų tuos, kurie griauna praeities paminklus įsivaizduodami, kad dabarčiai ir ateičiai jų nereikia.