Vaikystėje svajojau būti archeologe: kasinėti, na, nesvarbu ką, ieškoti išnykusių civilizacijų artefaktų, skaityti rastų šukių arba metalo gabalėlių kalbą, o gal kur nors netyčia atrasti ir visą miestą. Dabar nesigailiu, kad tėvai neleido rinktis šios profesijos, – meno istorikai, menotyrininkai ar menininkai daro tą patį, pastarieji dar ir kuria savas metalo gabalėlių, šukių kalbas. Čia galimybių prakalbinti materiją ar istoriją yra ypač daug. Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė personalinę pa­rodą „Sudužę, subyrėję“ galerijoje „Arka“ ir sudarė iš šukių. Ji yra tikra šukių rankiotoja.

Iki aplankydama šią ekspoziciją žinojau vieną legendinį rankiotoją – Ričardą Šileiką, kurio „Mažoji galerija“ rodyta ne vienoje grupinėje parodoje ir yra sudaryta iš degtukų dėžučių su gatvėse rastais niekučiais: auskarais, sagomis, kniedėmis, karoliukais ir pan. Paklausus, kokie sukūrimo metai rašomi prie šio kūrinio, menininkas atsakė: „Nerašau nieko.“ Suprantama – sunku susigaudyti, kada surasta kokia saga ar vielutė... R. Šileika garsus ir savo „geležėlėmis“, tiesa, net ne visuomet savo, nes daugelį tų surūdijusių, ištrupėjusių geležies gabalėlių rado ir menininkui padovanojo jo bičiuliai. Jie iš įvairių kelionių R. Šileikai parveža ir smėlio, o šis jį fasuoja, klijuoja lipdukus su kilmės šalimi ir dovanoja kitiems. Smėlio dovanų ratas. Geležėlių ratas. Dalinimasis radimo džiaugsmu. R. Šileika – vienas tų įdomiųjų menininkų, kuriam radiniai tapo konceptualia ir išgryninta sistema. Net nesvarbu, kas randama: objektas, vaizdas, eilėraštis, – visada gali nujausti esant tikslią, dažnai paradoksu paremtą logiką.

 

Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės personalinės parodos „Sudužę, subyrėję“ fragmentas. Menininkės nuotr.

 

Kai pagalvoji, Dainius Liškevičius taip pat yra rankiotojas, turintis aiškią sistemą, bet tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo „Labirinthus“ (2014) atveria asmenišką sukaupto turto pasaulį. Neatveria. Menininkas parodo lobius neišduodamas prisirišimo prie paskirų daiktų laipsnio ar priežasčių, visą kaupimo sistemą jis palieka paslaptyje, o žiūrovui siūlo tik menkas, kartais net klaidinančias nuorodas. Neatviraujantis rankiotojas. Nemaža dalis kolekcininkų yra tokie – uždaro namų pasaulio sienas nuo lubų iki grindų padengiantys paveikslais.

Mąstant apie rankiotojus, pamažu atmintis meta gerai žinomus vardus: paaiškėja, kad tokių yra visas būrys, tik jie niekada kartu nesirodo, todėl sunku aprėpti reiškinio mastą. Prisiminiau dar vieną menininkę, užsiimančią kitiems tarsi nereikšmingų objektų rinkimu, – Aureliją Maknytę. Gyvūno kaukolė, bebrų nugraužti medžio gabalai jos parodose virsta tyrėjos pasakojimais. Ne veltui būtent jai buvo pavesta Chodkevičių rūmuose sukurti parodą-meninę instaliaciją „Kunstkamera“ (2024). Gamtos mokslais (ar vaikystės meile jiems) paremta A. Maknytės paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (2022) žavėjo daugelį, ypač įdomios buvo ekskursijos su menininke.

Prieš D. Laučkaitės-Jakimavičienės parodą dar buvo Rūtos Spelskytės konfeti blizgučiai („Konfeti kolekcija“), rasti miesto gatvėse, ir magnetitai ar akmenys, surinkti kalnuose (paroda „Nesulūžusio taisymas“, 2023). Menininkė stebuklingai moka derinti vaizdą su tekstu – nedideli, lyg ir nieko ypatingo nežadantys prierašai prie objektų perduoda nuotykio dvasią, pavyzdžiui, prie blizgučių atsiradęs štai toks paaiškinimas: „Iškrapštyti iš ledo iš po mašinos Reikjavike, Islandijoje. Frakkastigar 2023.01.10“ arba „2022.10.05 L. Kreivytė sutikus kviečia į poryt būsimus savo phd gynimus. Jos striukė sidabrinė, mano sijonas auksinis.“ Greičiausiai net Laisvydė Šalčiūtė priklauso medžiotojų ir rinkėjų genčiai, tik ji renka vaizdus ir sujungia juos į tam tikrą paveikslo sistemą. Ne tokią mokslinę kaip R. Spelskytės ar A. Maknytės, bet trykštančią smagia ironija, netikėtais sugretinimais.

Fotografijos pasaulyje neabejotinas rankiotojas yra Gintas Kavoliūnas, jis renka... automobilių suvažinėtas varles ir jas fotografuoja. Jo ciklas „Rekonekcijos“ (2022) yra tarsi uždara rinkimo ciklo kilpa – per ilgą laiką menininkas sukaupė nemažą analoginių fotoaparatų kiekį. Juos atidavė kolegos, perėję prie skaitmeninės technikos. Šis ciklas sukurtas naudojant atiduotas juostas, kolegoms nebereikalingus chemikalus ir fotografinį popierių, o atliktiems kadrams pozuoja tie patys atiduotieji daiktai.

Tačiau rankiotojų arba rinkėjų genties gausa sukuria nemažą tarpusavio konkurenciją, paroda tampa vis didesniu iššūkiu kūrėjui – kolekcijoms reikia rasti išskirtinių eksponavimo formų, nekartoti kitų autorių „naudojamų“ objektų. Norėčiau pabrėžti, kad daugelis menininkų naudoja ready made strategijas, tačiau šiame tekste kalbu apie nuoseklų ir ilgalaikį rinkimą, o ne pavienių daiktų įtraukimą į savo meninį pasakojimą. Neseniai galerijoje „Artifex“ atsidarė jaunų menininkų kolektyvo „Rytojaus KOSMO industrijos“ paroda „Paukščių pienas“. Būtų smagu rinkti kosmines šiukšles, norėčiau. Gaila, kad autoriai daro tai, ką prieš dešimt metų darė D. Liškevičius. Tik čia matome ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, o Juozą Mikėną (parodos apraše – Mikėna, iš tiesų tai skulptūros „Pirmosios kregždės“ fotografija), seną radiją, marmuro plokštę, daug kitų rastų objektų. Žodžiu, tai darinys, turintis tapti gyvybingu kūnu, bet kažkodėl netampantis. Gal todėl, kad viskas atrodo pernelyg matyta.

D. Laučkaitė-Jakimavičienė irgi yra rinkėja. Džiugu, kad šioje bendraminčių minioje jai pavyksta išlaikyti savarankišką mąstymą ir nepasiduoti rankiojimo madoms. Ekspozicijoje nėra pastaruoju metu parodas lyg virusas apnikusių sudžiūvusių augalų lapelių ar vandens nuskalautų pagaliukų, nėra net medžio šaknų! Menininkė renka indų šukes. Dailės akademijoje ji dėsto keramikos istoriją, todėl parodos karkasas susijęs su ilgus metus kauptomis žiniomis. Jis taip pat mokslinis. Archeologija, dailės istorija čia pereina į lėkštes, padengtas autorės sukurtomis dekolėmis, į dekoruotas kasdienių puodelių šukes, lietas porcelianines puodelių rankenėles, kurios tarsi primena, kad tais laikais, kai Meiseno „mėlynojo svogūno“ raštą naudojo daugybė Europos fabrikų, puodelio originalumas dažnai slypėjo rankenėlės formoje.

Paroda „Sudužę, subyrėję“ yra Keramikos bienalės dalis, arba paprasčiau – lydinčioji paroda. Pagrindinį bienalės apdovanojimą (ir galimybę rengti personalinę parodą) menininkė gavo prieš dvejus metus. Ekspozicija sudaryta iš dviejų segmentų – galerijos salės centrą užimančio ilgo stalo su įvairaus amžiaus, skirtingos kilmės šukėmis ir keramikos kūrinių ant sienų. Dekoruotose ovalo formos lėkštėse tarsi supjaustyto pyrago gabalai pasklidusios dekolės taip pat panašios į šukes, surinktos, surankiotos. Lėkštes beveik per pusę dalina aukso linija, brėžianti horizontą, virš kurio lieka baltas porcelianas (dangus), o apačioje grūdasi vaizdai. Tarp jų – įvairių istorinių indų fragmentų fotografijos. Kaip teigia menininkė, dekoruota lėkštės pusė jai yra lyg žemė, kurioje glūdi indų šukės.

Tie žemėje slypintys lobiai daugeliui neduoda ramybės, kai kurie, nusprendę įsirengti lysves prie namo, iškasa visą „kultūrinį sluoksnį“. Kęstutis Pleita į paviršių ištrauktus „turtus“ – net rastus dantų protezus – fotografuoja ir paverčia romantiškais vaizdais. Kadaise sodybos darže mes iškasėme visą dviratį; gal ir gerai, kad nesusipratau jo transformuoti į meno kūrinį. D. Laučkaitės-Jakimavičienės parodoje iškastų šukių tikrai daug. Greta lėkščių ant sienų išsibarstę smulkūs objektėliai: ne tik jau minėtos visokių formų puodelių rankenėlės, bet ir mažutės berniukų figūrėlės su nudužusiomis detalėmis, iškastos ar ištrauktos iš porceliano manufaktūros atliekų duobės Karaliaučiaus srityje. Įvairiaplaukiai, bet visai neįvairiaspalviai objektai tarpusavyje susieti tamsrudžiu koloritu ir auksu, kurį menininkė panaudoja rastiems objektams dekoruoti: pavyzdžiui, berniuko skulptūrėlei auksu nupieštos apatinės kelnaitės. Tiesa, vertingos šukės, kurių garbus amžius neleidžia jų dekoruoti, eksponuojamos su visa joms priklausančia pagarba.

 

Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“. Menininko nuotr.

 

Tituluotos iškasenos, tokios kaip „karūninio koklio šukė iš Trakų (iš prof. J. Adomonio kolekcijos)“ arba „XVI–XVIII a. indų šukės, rastos valant rūsius Vilniuje, Pilies gatvėje XX a. aštuntajame dešimtmetyje“, iš esmės ir yra parodos „vinis“. Jos eksponuojamos ant centrinio postamento-stalo, greta Kuznecovo porceliano manufaktūros Rygoje (XIX a. antra pusė) šukės, rastos Vilniaus Smėlynės Sodų gatvėje prie Neries, ir kitų daiktų. Greta matome iš menininkės buities atkeliavusias indų šukes, taip pat padengtas dekolėmis.

Rankiotojai paprastai siekia reabilituoti nevertingais laikomus niekniekius. D. Liškevičiaus „Labirinte“ išmesti pianinai tampa postamentais, po stiklu puikuojasi plastikinė kaubojaus figūrėlė, nebenaudojama mokyklinė mineralų dėžutė. R. Spelskytė vertę suteikia panaudotiems blizgučiams, gulintiems ant šaligatvio. D. Laučkaitė-Jakimavičienė renkasi šukes, kurios asocijuojasi ne tik su visaverčio daikto virtimu šiukšle, bet ir su staigaus praradimo garsu. Prabangių sendaikčių turguje, veikiančiame kiekvieną sekmadienį prie „Akropolio“, kartais tenka išgirsti, kaip kažkur staiga dūžta porcelianas ar krištolas. Akimirką minia nuščiūva ir tarsi sustingsta. Visi supranta, kad tai yra nelaimė. Ne tik finansinė. Ypač gaila antikvarinių daiktų, kurių galbūt daugiau neišliko. Gaila sutrupėjusios istorijos, meistro darbo. D. Laučkaitė-Jakimavičienė tai pabrėžia parodos anotacijoje: „Per šias abi ekspozicijos dalis eina nykimo, dužimo, praradimo, praeinančio laiko tema. Juk galų galiausiai, laikui bėgant, viskas, kas gyva ir negyva, sudūžta, sudyla ir subyra. Kaip prisijaukinti tą neišvengiamą laiko tėkmę?“ Eksponuodama šukes menininkė ir prisijaukina laiko tėk­mę. Ji ne suklijuoja indus, bet patį dužimą padaro vertingą, taip jį paversdama ne naikinimu, o kūrimu.

Svarstau, ar dauguma rankiotojų nėra tokie slapti nelaimių taisytojai? A. Maknytė prakalbina mirusio gyvūno kaukolę, R. Šileika – nykstančias geležėles, G. Kavoliūnas – ant kelio žuvusias varles. D. Laučkaitės-Jakimavičienės šukė vėl tampa visaverte veikėja. Šie autoriai laiką, entropiją, atmintį, istoriją paverčia kūrybos įrankiu, jie veikia kaip archeologai, šukes laikantys lobiu. Tik menininkai kasinėja ne Troją, o kasdienybę, prikelia iš mirusiųjų visai nepastebimus, bet neabejotinai įkvepiančius pasaulius, kurie slypi kokioje nors žvyro krūvoje, iškastoje prie jūsų namo keičiant šildymo trasos vamzdžius, ar tiesiog mėtosi ant šaligatvio. Rankiotojai neabejotinai turi stebuklingų galių – jie geba ištaisyti nedideles daiktus ištikusias nelaimes, grąžinti jiems savivertę ir mūsų pagarbą.