× Emilija Vanagaitė, Agnė Mackevičiūtė

 

Tauras Kensminas – jaunosios kartos skulptorius, instaliacijų bei objektų kūrėjas. Skulptūra jam – būdas papasakoti sudėtingas, daugiasluoksnes istorijas. Skulptorius dažnai ieško civilizacijos ir gamtos estetinių jungčių, kvestionuoja industrializacijos padarinius ir imperialistinius žmonijos užmojus. Jo kūrinių esama „Lewben“ meno fondo kolekcijoje, Oronsko skulptūros centre Lenkijoje bei viešosiose erdvėse Lietuvoje. Naujausi T. Kensmino kūriniai eksponuojami parodoje „Didelis vanduo“ (VDA ekspozicijų erdvė „Kreatoriumas“). Joje autorius gilinasi į sėkmės, kaip paradokso, fenomeną, kai pozityvus rezultatas tampa toksiškas.

 

Tauras Kensminas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Emilija Vanagaitė. Kūryboje žiūrovą dažniausiai skatini rasti atsakymą, bet neieškoti vieno teisingo. Kodėl neatskleidi žiūrovui pagrindinės minties?

Taip, tai viena iš daugelio strategijų, kuriomis vadovaujuosi kurdamas. Pagrindinė mintis dažnai atsispindi pavadinime ir nuovokiam žiūrovui to pakanka. Kurdamas hipotetinį suvokėją įsivaizduoju išprususį ir turintį vaizduotę. Bedimas pirštu ir aiškinimas, kas ką turėtų reikšti ir kaip žiūrovas turėtų suprasti, būtų išankstinis jo nuvertinimas... Pradėjęs domėtis menu aiškinamųjų tekstų negaliu pakęsti. Daugelis menininkų juose atsiprašinėja, teisinasi, kodėl priėmė vieną ar kitą sprendimą, dar blogiau – ima aiškinti, kaip tie darbai turėtų būti interpretuojami, taip juos „nužudydami“. Menininkas gali papasakoti apie procesą, eigą, įkvėpimo šaltinius, o interpretacija – žiūrovų ir meno kritikų reikalas. Anot Umberto Eco, parašęs puikų tekstą, autorius turėtų numirti, kad netrukdytų kūriniui savarankiškai gyvuoti. Ši mintis tinka kalbant ir apie vizualiojo meno kūrinius. Aišku, dar norisi pagyventi.

 

E. V. Ar tokiu atveju kūrinys nevirsta tiesiog objektu, kai žiūrovui tenka pačiam kurtis prasmę nežinant, jog būta tam tikros idėjos?

Daugelis kūrinių tam tikra prasme ir yra tiesiog objektai, tiesiog daiktai. Pro juos galima praeiti nesigilinant ar paspirti, jei trukdo. Visai neseniai vaikštinėdamas pajūriu radau keistą kaulą – pajuodavusį, su beveik taisyklingos ovalo formos skyle. Galėjau praeiti pro šalį, tačiau kaulą paėmiau ir pradėjau tyrinėti. Galvoje ėmė plėtotis įvairūs siužetai: kieno šis kaulas, lyg ir ne žmogaus, kodėl jis pajuodavęs, kas ir dėl kokių priežasčių padarė šią skylę, gal tai medžioklės įrankio paliktas pėdsakas, o gal šis kaulas naudotas ritualiniais tikslais?.. Visą kūrybinį džiaugsmą akimirksniu galėjo atimti koks nors ekspertas, greitai ir paprastai paaiškinęs, kieno tai kaulas ir kaip jame atsirado skylė. Tuomet būčiau pasakęs „aaa, mat kaip“, numetęs kaulą ir greitai pamiršęs radinį. Džiaugiuosi, kad žinovo nesutikau ir vis dar galiu kurti hipotezes. Nemanau, jog tas, kuris kaule padarė skylę, svarstė, ar kada jį rasiu... Nors kartais kurdamas taip pamąstau. Esu sutikęs nemažai žiūrovų, kurių patirtis buvo daug turtingesnė ir gilesnė už manąją. Jie pateikė tokių interpretacijų, kurios mane išties nustebino. Ir taip nutiko todėl, kad neužkirtau kelio jų vaizduotei.

 

Agnė Mackevičiūtė. Parodoje „Didelis vanduo“ juntama keista, sapniška atmosfera. Nebijočiau palyginti jos su režisieriaus Davido Lyncho kūryba. Ar siurrealios aplinkos kūrimas paties darbuose dažnas?

Tiesa, siurrealizmo bruožų mano darbuose išties gausu. Pamenu keistą pojūtį, kai dar vaikas pamačiau Giorgio De Chirico darbų reprodukcijas. Neįprastas pasaulis, lyg sapnas ar paralelinė tikrovė, persmelkusi nuojauta, kad tuoj įvyks kažin kas svarbaus. Darbuose nevaizduojami žmonės – juos atstoja skulptūros, antropomorfiniai objektai. Rodos, paveiksle yra erdvės, į kurią gali pats pasinerti. Tačiau kaip atsidurti toje realybėje? Daug vėliau supratau, jog skulptūros disciplina leidžia kurti tokią realybę, kurioje suvokėjas gali atsidurti fiziškai, patirti dar stipresnius išgyvenimus, žvelgti įvairiais rakursais ir kurti savitą, unikalų naratyvą. Taip pradėjau kurti instaliacijas. Palyginimas su D. Lyncho kūryba – man komplimentas. Tiesa, tyčia sukurti lynčiškos atmosferos nesiekiau. Kai kažkuo domiesi, taip nutinka savaime.

 

A. M. Parodoje kalbi ir apie sėkmę, tiksliau, tarsi bandai atskleisti paradoksalią jos pusę. Kodėl?

Sėkmės tema gana universali. Natūralu, jog kažką darydami tikimės vienokio ar kitokio pasisekimo, tačiau niekuomet nėra vien juoda ar balta. Kad ir kokie tikslai – viskas turi savo kainą. Kartais nesusimąstome, kas mūsų laukia. Neretai įgyvendinus išsikeltus siekius tenka nusivilti – tikrovė neatitinka lūkesčių. Vis dėlto kūryboje nesiekiu didaktinių pamąstymų ar iliustruoti nuvalkiotas patarles.

 

E. V. Dabar esi ganėtinai vizualus skulptorius, tačiau kūryboje etapiškai pastebima ir tarpdiscipliniškumo apraiškų. Prie jų bus grįžta ar šis etapas jau praėjęs?

Tarpdiscipliniškumas niekur nedingo. Reiktų nepamiršti, jog menininkai ne visada viską rodo, ką daro. Kai kurie kūrybiniai procesai, ypač tada, kai dirbama su mažiau pažintomis technologijomis, reikalauja laiko. Skirtingos disciplinos nuolat egzistuoja paraleliai, tik ne visi rezultatai iškart pasiekia žiūrovą. Šiandien labai įprasta visur skubėti – nuolat spaudžia įvairūs projektai, ataskaitos, terminai. Stengiuosi šiam spaudimui nepasiduoti, skiriu laiko ieškojimams ir bandymams, galų gale mėgaujuosi procesu. Prie tarpdiscip­liniškumo nereikės grįžti, nes nuo jo nebuvo nutolta.

 

E. V. Šiuolaikinė skulptūra dažnai atrodo beribė ir virstanti bet kokia medija. Koks tavo šiuolaikinės skulptūros apibrėžimas?

Labai nemėgstu žodžio „šiuolaikinė“. Natūraliai kyla klausimas – kaip vadinsime tokį meną po 20 ar 50 metų? Ne viską, kas šiandien vadinama šiuolaikine skulptūra laikau skulptūra. Didelė dalis „šiuolaikinės skulptūros“ pavyzdžių yra geri ir įdomūs kūriniai, tačiau skulptūros sąvoka atrodo nenatūraliai prilipdyta, tarsi būtų siekiama įsprausti į kažin kokią kategoriją. Nebijau pasirodyti konservatyvus, tam, kad kažką galėtume vadinti skulptūra, reikalingos kai kurios savybės: fiziškumas, erdviškumas, materialumas, forma. „Šiuolaikinė skulptūra“ dažnai neturi nė vienos iš šių savybių. Bet tai nereiškia, jog kūriniai yra mažiau vertingi. Tik kodėl jie vadinami skulptūromis? Nors laikau save skulptoriumi, ne visus savo darbus priskiriu skulptūrai. Galų gale nematerialios skulptūros idėja nėra tokia jau nauja, būdinga išskirtinai šiuolaikybei – prisiminkime Josepho Beuyso terminą „socialinė skulptūra“. Prabėgo nemažai laiko...

 

E. V. Skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje baigei 2016-aisiais. Ar seki kitų jaunųjų kūrėjų veiklą – ką manai apie dabartinių akademijos skulptorių kūrinius? Panašu, vis labiau tolstama nuo tradicinės skulptūros materialumo...

Peržiūrose stengiuosi apsilankyti. Bet jaučiuosi gerokai atitrūkęs ir beveik išsivadavęs nuo akademijos tendencijų ir problemų. Cituodamas vieną pažįstamą pasakyčiau: „Kaip visada, visi aplenkę laiką.“ Netrūksta originalių idėjų, ambicingų užmojų, tačiau tai koreliuoja su akivaizdžia praktinių įgūdžių stoka. Studijuojant tai natūralu. Be abejo, išlikusi inkubatoriaus atmosfera – beveik visi genialūs. Bet taip buvo ir mano studijų metais. Čia kalta studijų krepšelių sistema. Tačiau baigusieji mokslus natūraliai atsisijoja. Tiesa, tarp studentų turiu ir favoritų, visada smalsu pamatyti, ką nauja sukūrė.

Kalbėdamas apie šiuolaikinio meno tendencijas turiu pastebėti, jog darbai ar pasirenkamos jų raiškos priemonės neretai supanašėja, veikiausiai siekiant įsipaišyti į bendrą kontekstą. Tiesiog noriu palinkėti drąsiai eksperimentuoti, nebijoti apsijuokti ar nepateisinti kažkieno lūkesčių. Jaunam reikia išbandyti ir patirti, kiek įmanoma daugiau, kad suprastum, kurioje srityje esi išties stiprus. Pats taip pat vis dar ieškau ir neketinu liautis. Juokinga, kai žmogus antrame kurse „atranda“ savo stilių (o veikiau – manierą), nustoja eksperimentuoti ir vieną po kito ima „kepti“ panašius kūrinius. Žinoma, taip saugiau, jei tikiesi komercinės sėkmės. Kolekcionieriui lengviau prognozuoti, aiškiau, ko iš tavęs tikėtis. Bet tai jau nebe kūryba, o meno produkcijos gamyba.

 

E. V. Prieš metus buvai Lenkijos skulptūros centro rezidencijoje Oronske – ko galima pasisemti iš tokių patirčių?

Tai puiki proga išplėsti akiratį, savo kūrinius pamatyti kitokioje šviesoje. Apie patirtį Oronske ir jame esantį Lenkijos skulptūros centrą galiu atsiliepti tik teigiamai. Ši valstybinė institucija yra aukšto lygio, puoselėja tiek klasikinės, tiek šiandienai būdingos skulptūros tradicijas. Buvo didelė garbė kartu su Jonu Aniču surengti parodą (kuratoriai – galerija „AV17“ ir Weronika Elertowska) greta tokio Lenkijos skulptūros grando kaip Maciejus Szańkowskis, taip pat gerai žinomų menininkių Karolinos Freino bei Marlenos Kudlickos. Visų keturių parodų atidarymai vyko tą pačią dieną, tad publikos stygiaus nepajutome, priešingai. Skulptūros centro parke gausu garsių menininkų darbų – nuo Magdalenos Abakanowicz iki Tony’o Craggo. Beje, Oronske teko būti ir anksčiau, tuo metu sukūriau skulptūrą „Beveik atpažintas“ („Almost Known“) ir ji atsidūrė parke. Ji sėkmingai tebeeksponuojama ir kol kas niekas neketina jos iš ten išgabenti. Lietuvoje panašios institucijos labai trūksta. Turint galvoje, kiek esama apleistų dvarų su parkais – tikrai galėtume turėti kažką panašaus.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA