Paroda „Paskutinis paplūdimys“ Palangos gintaro muziejuje veikia iki balandžio 13 d.

Būtų įdomu sužinoti statistiką, kaip orų pokyčiai ir metų laikai veikia mūsų parodų suvokimą. Ar plieskianti vasaros saulė slopina mūsų vaizduotę, kiek ją veikia žiema be sniego, drėgni rūkai, aitriai geltoni pavasarinių pienių taškai pakelėse? Kad ir kaip būtų, Palangos gintaro muziejuje eksponuojamos parodos nuotaiką (kuratorė Skaidra Trilupaitytė) metų laikas ir oro pokyčiai tikrai veikia, nes ji skirta vasaros pramogoms prie jūros: su tam tikrais papildymais tai nurodo pavadinimas „Paskutinis paplūdimys“. Orai, metų laikas keičia ir pačią parodą – pro apskritą, kvadratėliais padalintą geltona skaidria plėvele dengtą langelį pasirodžiusi saulė grindyse nubrėžia šviesos atšvaitą, o jai pasislėpus, pučiant vėjui, gali matyti judančių medžio šakų animaciją. Kiti du langeliai pridengti skaidria mėlyna plėvele, lyg primenant tolimų egzotinių jūrų vandenį. Tolimų, nes, puikiai žinome – mūsų Baltija nei skaidri, nei mėlyna, be to, kaip parodos anotacijoje rašo kuratorė, „Baltijos jūra kartais apibūdinama kaip labiausiai užteršta pasaulyje“.

Sausio pabaigoje, kai čia lankiausi, ir Palangos kurortas buvo persunktas kitokios atmosferos nei vasarą: nors gatvėse bei kavinėse žmonių yra, tačiau šaligatviu vežamo lagaminėlio ratukų garsas atrodo toks vienišas, kad man praėjus lieka kyboti už nugaros, o reti praeiviai jį išgirdę krūpteli. Sniego nėra, bet prie jūros vis tiek šalta ir drėgna, vėjas tuoj išveja atgal. Paplūdimys penkioms minutėms. Gal žiemą ne paplūdimys, o pajūris? Tikėtina, kad šią vėjuotos tuštumos nuotaiką nusinešiau ir į paro­dą, kuri muziejuje užima visai nedidelę patalpą. Nors Pauliaus Makausko didelio formato fotografijų atspaudai ekspozicijoje gal atrodo net efektingiau nei erdviose prestižinių galerijų salėse (negaliu to patikrinti), bet jo ryškiaspalvės „Naujos Jūros“ nesusiurbia dėmesio į save, jos čia nėra visai savarankiški veikėjai. Parodoje nesiekiama išryškinti atskirų kūrinių ar autorių, todėl aitria žolės žalia ir raudoniu švytintys vandens vaizdai yra tik aktoriai, įsiliejantys į bendrą, kiek nuodingą, sutartinę.

Retai taip nutinka, kad kuratorius nesiima parodyti plataus spektro menininkų, kuriančių jo pasirinkta tema, nesiekia atskleisti įvairių autorių raiškos panašumų ar skirtumų. S. Trilupaitytė jau ne pirmame projekte iš kartais labai skirtingų darbų dėlioja unikalų savo pačios pasakojimą, atmosferą, parodą-kūrinį. Tuomet negali atskirai įvertinti Viktoro Trublenkovo nuotraukos (ją matome ir parodos plakate), nes toji įgarsina ne tik savo kūrėjo, bet ir visai kito autoriaus – kuratorės – pasakojimą. Negaliu patikrinti ir to, ar kitoje situacijoje Igorio Piekuro „Sąvartynas“ spinduliuotų tokį patį įtampos bei apokaliptinio įvykio pojūtį, tačiau akivaizdu, kad šioje parodoje kuratorė rinkosi kūrinius atsižvelgdama ne tik į paplūdimio temą, bet ir formuodama antrąją pavadinimo dalį – paskutinio paplūdimio, t. y. pabaigos, liniją. Šis pojūtis, nuo kurio atsispiria visas pasakojimas, persmelkia iš karto, vos įžengus į patalpą, jis yra parodos ašis, tačiau tai verbalizuoti nelengva, atrodo, lyg bandytum aptarti nuojautas ar išblėsusios meilės įtarimus. Žinoma, pasistengus galima, bet ar būtina? Netikėtai užklupęs įspūdis įsuka vaizduotės aparatą ir kartu baugina nežinomybe, kuri kuratorės formuojama mažais nepastebimais potėpiais. Kažkas grėsmingo įvyko, tačiau kas, dar sunku identifikuoti. Įtampą stiprina kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šiai parodai sukurtas garso kūrinys.

 

Parodos „Paskutinis paplūdimys“ fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Tiesą sakant, pastaraisiais metais mūsų vaizduotė tapo gerokai jautresnė grėsmei. Pergyvenome nemažai situacijų, kai atrodė, kad pasaulis byra į šipulius, todėl baimė nuolat šmėkščioja pandemijos ir karo Ukrainoje pažeistoje sąmonėje. Per žinias matome nuskendusius tanklaivius, į jūrą išsipylusį mazutą, vandenynuose plaukiojančius kilometrų pločio šiukšlynus. Paroda yra ir užuomina apie globalizacijos procesus, dėl kurių nesibaigiantys turistų srautai nutrypia vis daugiau laukinės gamtos vietovių. Kita vertus, jūros ir be ekologinių katastrofų susijusios su baugumu, kurį kelia gelmė. Visi puikiai žino, kad Baltija net prie kranto pilna klastingų srovių ar duobių, galinčių pražudyti ir puikų plaukiką. Skaidrios egzotinės jūros slepia milžiniškus plėšrūnus – murenas ar ryklius, ežerų gelmė baugina žmogų savo neperregima tamsa. Net aitriai saulėtą dieną akimirką pagalvoji, kad vandenyje slypi „Nasrai“.

Tačiau parodoje didžiausią nejaukos pojūtį kelia visai ne vandens gelmė ir ne liepsnos liežuvėlių laižomi šiukšlynai. Dėmesį prikausto ekrane pasirodanti skaidrė, kurioje iš pažiūros paprasta sovietinė moteris, nejauna ir neplona, su kasdieniška vasarine suknele stovi ant balto smėlio jūros fone. Kasdienė nuotrauka, kokių pilna sovietiniuose fotografijų albumuose. Kodėl ji rodoma muziejuje? Šis klausimas klibina įprastą parodos suvokimo pagrindą, nes nuotrauka neatrodo nei išskirtinė, nei yra meno kūrinys. Tiesą sakant, LIMIS sistemoje ji įvardinta kaip Prano Gudyno kelionės nuotrauka (1965–1970 m.), fotografavęs asmuo nenurodytas, taip sakant, beveik no name, tad kas šią fotografiją paverčia lygiaverte menininkų kūriniams? Gal po atostogų džiaugsmo vaizdu slepiasi nežinomas įvykis, pasakojimas, grindžiantis jos atsiradimą parodoje? Norisi atspėti, kur po šia gėlėta suk­nele slepiasi vilkas, apsimetęs senele. Nuotrauka tarsi perša kasdienybės nekaltybę – jokios kūrybos, jokios režisūros, kaip ir kitos tarsi atsitiktinės atostogų skaid­rės, rodomos „Paskutiniame paplūdimyje“, kelios net iš egzotinių kraštų. S. Trilupaitytė parodos anotacijoje primena gerai žinomą jūros vilionę: „Prieikime dar arčiau vandens krašto basomis. Šitos švelnios bangelės, šitie begaliniai mirgantys toliai atneša dumblių, neįprastų bakterijų, jūržolių. Taip pat plika akimi neįžiūrimų dalelių, suteikiančių švelnų blizgesį visam regimajam paviršiui.“

Prisimenu ir Dariaus Jurevičiaus tekstą „Atėjau jūros prisipratinti“:

„atėjau jūros prisipratinti

bet ji ir nepratinta

man kojas laižo“.

Tik visa bėda, kad negalime žinoti, ar taip švelniai mūsų kojas skalaujantis vanduo nėra užterštas nuodingais cheminiais junginiais, bakterijomis. Mes patikliai ištiesiame kojas jūrai, nes taip esame įpratę nuo vaikystės. Tačiau visai gali būti, kad nebėra ne tik praėjusio vaikystės laiko, bet ir mažėja jūrų, kurių lyžtelėjimas yra saugus. Pabaigos, taigi tragedijos, nuotaiką mums nuolat šnabžda parodos pavadinimo žodis „paskutinis“ (paplūdimys). Atostogų idilės fotografijos tampa pasakojimo centru tiek dėl savo bevardės nekaltybės, tiek dėl nuorodos į prarastą praeitį – jos iš kitos epochos, net iš kito tūkstantmečio, kuris baigėsi. Parodoje kuriama įtampa primena Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“, šis filmas taip pat paremtas nuolatine nematoma grėsme, slypinčia kažkur greta. Tiek filme, tiek parodoje išnykusi konkreti veiksmo vieta ir laikas, t. y. įvykio data. „Argi šiandien svarbu, kuriame modernybės taške ir kurioje pasaulio dalyje stabtelėjo skaisčiai raudona draperija apsiausta figūra Viktoro Trublenkovo fotografijoje – keistas belaikis žmonijos kolosas virš jūrinių debesų?“ – parodos anotacijoje rašo S. Trilupaitytė. Iš kitos pusės, tiek filme, tiek parodoje laikas yra itin svarbus, tiksliau būtų sakyti, svarbi jau įvykusios pabaigos konstatacija. Kažkada įvyko pasaulio pabaiga, ir dabar mes klaidžiojame po praeities likučius, fragmentus, šiukšlynus.

Svarbu pažymėti, kad S. Trilupaitytė parodą konstruoja greičiau kaip menininkė nei kaip menotyrininkė. Jai svarbu kurti savo pasakojimą, nuotaiką, pasitelkiant ne tik meną, bet ir atsitiktinius dokumentinius kadrus, parodos architektūrą, erdvę, du apskritus langelius, patį muziejaus ir kurorto kontekstą. Ji kuria parodą apie idilės pabaigą: „Kada nors nebeliks ir dabartinių atostogautojų, o užmarštis pasiglemš užuovėjas saulėtose pakrantėse. Matyt, jas ims semti vanduo, – sakoma, kad tai gali įvykti kur kas greičiau, nei anksčiau manyta. Kurpiantieji žmonijos pabėgimo planus galbūt bandys prisijaukinti kosminius vandenynus. Bet kas nors tuo metu vis dar prisimins pajūrį iš vaikystės... kur nors už horizonto, o gal ir netoliese tvyrantį visiškai nemetaforinį paskutinį paplūdimį.“

Deja, nagrinėjant kuratorės strategijas nejučia išgaravo užburiantis paslapties jausmas, užplūdęs mane vos įėjus. O taip norėjau jį pasilaikyti. Tik paaiškėjo, kad vis dėlto mane sumedžiojo ne vienas, o net du skirtingi įspūdžiai – pirmasis, jau aprašytas, yra idilės (paplūdimių) apraudojimas, liūdesys ir siaubas, priminus tyliai sėlinančią pabaigą, Žemės agoniją. Antrasis susijęs su pradžia, kai vos susidūręs su meno kūriniu pajunti, kad vyksta kažkas reikšmingo, kad magija veikia, nors dar nežinai, kuo ir kaip, dėl ko ir kodėl. Būsimos patirties nuojauta. Tad turiu jums prisipažinti – teksto pabaigoje tiesiog gailiuosi jį parašiusi, t. y. verbalizavusi įspūdžius, nes jie dar kartą priminė, kad šią žiemą sniego nėra ne šiaip sau. Kartais taip gera neįvardinti nuojautų ir įtarimų, pasilikti neišlukštentą ir vientisą, jausminę kūrinio galią. Tuo labiau kad viską tvarkingai sudėliojus, visuomet į sistemą nepatenka kas nors vertingo, pvz., garsioji Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“, kurią čia verta paminėti. Nepakliūva kažkas, ką jūra nerūšiuodama išmeta į krantą tolimuose svajonių paplūdimiuose.